Klaipėdietės laimę sutraiškė traukinys

Tačiau Ramunė nustebino net ir visko mačiusius medikus: ji ne tik išmoko vaikščioti iš naujo, tačiau savo sąskaitoje turi ir trejas paralimpines žaidynes, pasaulio rekordą bei daugybę apdovanojimų Europos ir pasaulio čempionatuose.

Vienintelis pasirinkimas – sportas

Ramunė Adomaitienė (50) užaugo dviejų lengvosios atletikos trenerių šeimoje, tad jos vaikystė prabėgo sportininkų apsuptyje. Ji kasdien matė, kaip vyksta treniruotės, kiek daug savęs atiduoda ten esantys sportininkai. Niekam nuostabos nekėlė tai, kad nuo pat mažų dienų sportiniame procese dalyvavusi Ramunė, užaugusi nusprendė būti profesionalia sportininke.

Iš pradžių ji išbandė barjerinio bėgimo ir šuolio į tolį rungtis, tačiau vėliau pastebėjo, kad sekasi ir šuolis į aukštį. Taip Ramunė pradėjo ruoštis varžytis septynkovėje.

„Bėgikė iš manęs buvo nekokia, bet kitos penkios rungtys tai kompensuodavo. Man labai patiko rungties dinamika, kad nereikia per dieną padaryti vienos rungties ir viskas. Čia per dvi tris dienas padarai septynias.

Per vieną rungtį viskas neišsisprendžia, čia net ir pralaimėjęs vieną rungtį gali atsitiesti kitoje“, – savo pasirinkimą aiškina paralimpietė. Po mokyklos baigimo Ramunė iš uostamiesčio patraukė į sostinę.

Čia ji pradėjo mokytis Pedagoginiame institute. Ji turėjo svajonę dalyvauti Olimpiadoje, todėl atsidavusi jos siekė – intensyviai ir daug sportavo, atsisakydama visų studentiško gyvenimo privalumų.

Nors mergina rodė aukštus rezultatus septynkovės rungtyje, tačiau patekti į Sovietų Sąjungos rinktinę jai nepavyko. Baigusi institutą ir įgijusi kūno kultūros mokytojos specialybę Ramunė suprato, kad jos svajonei nelemta išsipildyti, todėl grįžo į gimtąją Klaipėdą ir įsidarbino mokytoja.

„Olimpinė svajonė... Visi sportuojantys ją turi. Jeigu sportuoji ir 12 klasėje, bet nesvajoji apie olimpines žaidynes, tai tu tik atlieki prievolę.

Kai aš sportavau, Sovietų Sąjungoje buvo labai sunku kur nors patekti, o ir aš supratau, kad kol Lietuva galės, kur nors mane vežti, aš nesulauksiu, o sportuoti nebeturiu kada, reikia dirbti“, – apie savo sprendimą palikti profesionalų sportą pasakoja Ramunė, tačiau sportuoti ji nenustojo.

Lemtingą dieną – dukros šauksmas neišeiti

Buvo vasaros pabaiga. Rugpjūčio 25 diena. Tą dieną buvo labai karšta. Tai buvo pirmoji diena, kai Ramunės dukra Roberta pradėjo lankyti darželį, o ji pati grįžo į darbą po motinystės atostogų.

„Aš neatsimenu, bet draugai pasakojo, kad buvo labai karšta diena. Prieš mėnesį buvome atšventę dukros Robertos antrąjį gimtadienį. Tą dieną nuvedžiau ją į darželį ir ji pradėjo labai verkti, sakė „Mama, mama, neišeik“, aš nenumačiau nieko blogo.

Darželio auklėtoja irgi sakė „eik, vaikai visada pirmom dienom taip verkia“. Išėjau ir dar lauke girdėjau, kaip ji mane šaukia“, – apie dieną, pakeitusią jos šeimos gyvenimą, pasakoja Ramunė.

Palikusi dukrą darželyje moteris patraukė mokyklos, kurioje dirbo kūno kultūros mokytoja, link. Artėjo rugsėjo 1-oji, todėl reikėjo paruošti mokyklos salę naujų mokslo metų sutikimui.

Dienai įpusėjus į mokyklą užsuko Ramunės vyras Kęstutis. „Užvažiavo vyras ir pasakė, kad reikia nuvežti tepalus į Šilutę. Jis užsiėmė tepalų pardavimu, o aš dažniausiai važiuodavau su juo.

Sakau, kad negaliu, man reikia dirbti, bet kolegos sakė: „Važiuok, mes jau viską sutvarkėme, mes išleidžiame tave“. Dabar, kai susitinkam ir prisimenam šitą, jie sako, kad jeigu būtų žinoję, kas atsitiks, niekada nebūtų manęs išleidę. Bet niekas nežinojo ir negalėjo numatyti.

Mano paskutinis prisiminimas yra iš mokyklos. Kaip mes nuvažiavome iki Saugų aš neatsimenu, nors ten gerokas kelio gabalas“, – paskutiniais savo prisiminimais prieš avariją dalinasi moteris.

Geležinkelio pervažoje

 1997 metų rugpjūčio 25 dieną specialiosios tarnybos sulaukė pranešimo apie Šilutės rajone esančio Saugų kaimo geležinkelio pervažoje įvykusią avariją. Į Ramunės ir jos vyro Kęstučio vairuojamą autobusiuką įsirėžė traukinys.

„Neatsimenu, kas tada nutiko. Liudininkai sako, kad mes sustojome prie pervažos už visų mašinų, o vėliau jas aplenkėme ir sustojome ant traukinio bėgių. Traukinio pervaža buvo nereguliuojama mirksėjo tik šviesos.

Aš nieko neatsimenu, bet vieni sako, kad bėgiuose įstrigo mūsų automobilio ratas. Traukinio mašinistas pasakojo, kad jis važiavo ir pamatė autobusiuką. Pradėjo lėtai stabdyti, pypino mums, bet mes nejudėjom“, – pasakoja Ramunė.

Moteris nesupranta tik vieno – jeigu geležinkelio pervažoje tiesiog užstrigo jų automobilio ratas, kodėl pamatę artėjantį traukinį ir išgirdę perspėjamuosius signalus, jie neišlipo iš autobusiuko.

„Jeigu taip ir buvo, jeigu buvo įstrigęs ratas, aš nesuprantu, kodėl aš neatidariau durų, neišlipau, nepabėgau. Gal man tuo metu buvo koma. Nes blaiviai mąstant, aš tikrai galėjau tiesiog išlipti“, – savo abejonėmis dalinasi moteris.

Traukinys geležinkelio bėgiais automobilį stūmė maždaug 150 metrų. Po šio susidūrimo iš jo liko tik metalo laužas, o jo viduje – įstrigusi Ramunė su vyru Kęstučiu.

Netektis, koma ir naujo gyvenimo pradžia

Po avarijos Ramunė mėnesį praleido panirusi į komą. Medikai negalėjo atsakyti į klausimą, ar ji išgyvens. Vienintelė džiuginusi mintis buvo ta, kad bent jau Kęstučiui pasisekė labiau – jis nebuvo praradęs sąmonės, o ir sužeidimai buvo kur kas mažesni.

Tačiau likimas buvo negailestingas. Kęstutis visą vasarą kentė skrandžio skausmus, pasitikrinti vis nerasdavo laiko, todėl nei jis, nei medikai nežinojo, kad vyro skrandyje atsivėrusi opa. Ši jį ir pražudė.

Kęstučio mirties priežastimi tapo skrandžio opoje susidaręs kraujo krešulys.

Ramunė iš komos pabudo spalio mėnesį. Jos sužalojimai buvo labai rimti. Jai teko keisti žandikaulį, nosį, dantis – veidas yra rekonstruotas ir atkurtas iš naujo.

Apie vyro netektį moteriai buvo pranešta tik jai gydantis reabilitacijos centre. „Pas mane nebuvo pusės veido. Vienas gydytojas man pasakė, kad niekas čia neužsiims, nedės priekinių dantų.

Aš labai pergyvenau, kaip aš gyvensiu, kaip aš atrodysiu, bet jis sakė, kad teks gyvent. Ačiū Dievui, kad susidūriau su gydytoju Vytautu Grykšu.

Man sakė, kad man labai pasisekė, kad būtent jis apsiėmė mane operuoti, nes kitu atveju būčiau atrodžiusi kaip kojinė. Tačiau Grykšas labai kruopščiai viską sutvarkė. Visada būsiu jam dėkinga.

Mes iki šiol bendraujame, pakalbame“, – pasakoja Ramunė. REKLAMA Buvo kalbama, kad Ramunė nebegalės vaikščioti. Šis dalykas jai buvo nesuprantamas. Ji visą gyvenimą sportavo, puikiai pažinojo savo kūną ir moteris negalėjo suprasti, kad kūnas gali jos neklausyti.

„Aš negalėjau patikėti, kad mano kūnas kažko nedaro. Prisimenu, kad atėjo pas mane į palatą sesutė ir pasakė, kad dabar ji man darys mankštas. Mano tėvas pasisiūlė padėti, bet jam buvo atsakyta, kad ne, jis turi išeiti ir palaukti. Sesutė pradėjo man kažką daryti, bet aš norėjau atsistoti. Stojausi pati, man susipynė kojos ir aš trenkiau antakiu į kampą.

Mano veidas neseniai buvo susiūtas ir man iš naujo reikėjo užsiūti antakį. Mane sutvarkė iš naujo. Tik visąlaik atsiminsiu, ką man pasakė sesutė. Ji sakė: „Kokia tu žiopla“. Tuo metu aš labai supykau ir šituos jos žodžius atsimenu iki šiol. Aš ją vis dar sutinku ligoninės koridoriuose“, – pasakoja Ramunė.

Beribis užsispyrimas

Po to karto mankštų ligoninėje nebedarė. Ramunei greitai surado reabilitacijos centrą Palangoje. Į centrą moteris nuvažiavau sėdėdama neįgaliųjų vežimėlyje. Reabilitacijos centre pirmąsias dvi dienas Ramunę pirmyn ir atgal vežiojo jos draugė iš ligoninės, tad didelių problemų dėl judėjimo nekilo.

Tačiau užsibūti centre moteris nežadėjo.  „Aš paklausiau, kiek laiko truks reabilitacija, pasakė, kad dvi savaites. Aš sakiau, kad per ilgai, nes manęs namie laukia dukra. Pasakiau, kad vaikščioti pradėsiu per savaitę. Niekas netikėjo, bet man neprieštaravo.

Po tų dviejų dienų su vežimėliu, bandžiau vaikščioti pati su ramentais. Aš vaikščiodavau tuo taku, krisdavau iki pamėlynavimo, bet vis tiek bandžiau. Šeštą dieną aš jau vaikščiojau be jų“, – savo užsispyrimu ir noru vaikščioti dalinasi moteris.

Šeštadienį Ramunės aplankyti atvažiavo tėvai ir ji pranešė medikams, kad važiuoja namo. Darbuotojai bandė jai prieštarauti, bet supratę, kad jos užsispyrimo palaužti nepavyks, pasidavė. „Man sakė, kur aš važiuoju, kad bent pasiimčiau ramentus, nes esu per silpna.

Sekmadienį namuose pasiėmiau vieną draugę į vieną parankę, kitą į kitą ir pirmyn atgal per visą miestą. Trečiadienį aš jau bėgau krosą. Išbėgau 6 valandą ryte, kad niekas nematytų. Aš pati neatsimenu, kaip man tada sekėsi. Tik mano šuo težino, kaip aš tada bėgau.

Bet tikiu, kad jeigu ne mano šuo ir noras vaikščioti, jį vedžioti, tai niekas nebūtų taip pasibaigę“, – neįtikėtina istorija dalinasi paralimpietė. Ramunės mama – lengvosios atletikos trenerė, todėl Ramunei atsistačius ir vėl pradėjus sportuoti ji pasiūlė pagalvoti apie neįgaliųjų sportą.

Taip Ramunė pradėjo dirbti kartu su paralimpine sportininke Aldona Grigaliūniene. Ši sportininkė garsėjo savo pasiekimais rutulio stūmimo sektoriuje, todėl Ramunė savo profesionalę karjerą pradėjo su šia rungtimi.

Išsipildžiusi svajonė

Pirmą kartą į Olimpinį stadioną Ramunė įžengė 2008 metais, Pekine.

Ta Paralimpiada moteriai giliai įsirėžė į atmintį, tačiau ne dėl džiugų akimirkų ir gerų emocijų. „Aš dalyvavau rutulio stūmimo ir ieties metimo rungtyse. Pirmieji du mano bandymai mesti ietį buvo nesėkmingi ir nebuvo įskaityti. Kai mečiau ietį trečią kartą, tas metimas turėjo būti įskaitytas, tačiau man iškėlė raudoną vėliavą. Ietis nukrito teisingai, atsimušė į žemę, bet neįsmigo.

Bandžiau aiškintis su teisėjais, kad ietis nebūtinai turi įsmigti, reikia, kad ji teisingai nusileistų, bet jam buvo vienodai dėl to“, – neteisybe žaidynėse dalinasi Ramunė.

Rutulio stūmimo rungtis moteriai taip pat nesusiklostė. Pasak A. Grigaliūnienės, tai buvo pačios baisiausios paralimpinės žaidynės, kuriose jai teko dalyvauti. Ji apgailestavo, kad būtent jose Ramunė turėjo pirmąją savo paralimpinę patirtį.

Antroji paralimpiada, kurioje dalyvavo susidūrimą su traukiniu išgyvenusi moteris, vyko Londone. Čia ji dalyvavo šuolio į tolį rungtyje ir iki medalio jai pritrūko vos 1 centimetro. Toks pats likimas susiklostė ir Rio de Žaneire vykusiose žaidynėse.

„Antrosios jau buvo Londone, Europoje. Ten atėjai į stadioną ir jautiesi, kaip namie. Iki paralimpinio medalio man pritrūko tik 1 cm.

Tada diena buvo apsiniaukusi ir lijo. Negalėjai numatyti, kaip tas smėlis kris, į kurią pusę nukris tas vienas centimetras. Dabar visada būsiu įėjusi į istoriją, kaip ketvirtos vietos laimėtoja. Per savo patirtį turiu jau trejas paralimpines žaidynes, jeigu viskas susiklostys bus ir ketvirtos“, – vilties nepraranda moteris.

Persekiojančios nelaimės

Vėliau gyvenime Ramunei teko patirti dar kelis autoįvykius. Viename iš jų moteriai buvo sužalota koja ir dėl to jai teko atsisakyti šuolio į tolį rungties. Tačiau moters tai nesustabdė.

Šiuo metu Ramunė stengiasi visiškai prisijaukinti naują rungtį – disko metimą. „Dabar bandau įvaldyti disko metimą. Tai labai sunki ir techniška rungtis, reikia išmokti teisingai viską padaryti. Bus matyt, kaip man seksis. Gal pavyks ir į Tokiją nuvažiuot“, –viltingai priduria moteris.

Nelaimės pasekmes Ramunė jaučia iki šiol. Vis dažniau jaučiasi koją maudžiantis skausmas, sąnarių skausmas, tačiau moteris mano, kad prie to gali prisidėti ir daug metų praleistų sportuojant.

Dalis veido yra nejautri. Taip pat yra problemų su regėjimu – Ramunė mato tarsi dvigubą vaizdą. „Mano akys yra atmuštos. Jos buvo labai sutrenktos, aš matau tokį, kaip dvigubą vaizdą.

Pavyzdžiui, aš matau, kad laiptelis yra ten, bet jis iš tikrųjų yra čia. Su akiniais yra šiek tiek geriau.

Kartais pradeda skaudėti galvą. Skauda labai stipriai. Kartais atrodo, kad aš galiu kalnus nuversti, bet kai pradeda skaudėti galvą – aš negaliu nieko. Man pakeista pusė veido. Turiu naują nosį, žandikaulį, dantis, viena akis yra šiek tiek žemiau nei kita.

Žiemą, kai šalta mano veido pusė būna mėlyna, o ta, kuri susiūta, būna raudona. Bet aš įpratus jau. Eidama užsivynioju šaliką, kad šito nepamatytų kiti ir neišsigąstų. Pas mane ant veido dar randų yra, vis tiek jį tiek siuvo“, – sako moteris.

Ramunei suteikta F38 neįgalumo grupė, kuri nurodo, kad moteris turi judėjimo sutrikimus. Tačiau paralimpietė yra tikra kovotoja ir vengia parodyti savo negalią. Dėl to kartais ji sulaukia replikų, kad tik apsimetinėja turinti negalią.

Ir nors viena koja neklauso taip, kaip norėtųsi, o viena veido pusė nereaguoja į žiemos šalčius, tačiau moteris nepraranda entuziazmo. Ji dar žada sportuoti, tikisi, kad pavyks nuvykti į dar vienas paralimpines žaidynes. Pasak Ramunės, sportas – jos kraujyje, todėl ir atliekanti ypatingus žygdarbius ji nesijaučia.