Jo susidomėjimas anglų literatūra ir poezija buvo toks pats kaip chemija ir fizika.), tačiau...
Po keleto mėnesių bendravimo su Ana Alfredas buvo visiškai pametęs galvą ir jau svajojo apie šeimyninę laimę, pamiršęs savo sprendimą mokytis ir padėti tėvui.
Tačiau svajonėms buvo lemta žlugti. Ana įsimylėjo kitą.
Povūvyje Francas Lemaržas laidė sąmojų, šoko, gėrė šampaną ir asistavo Anai. Alfredą apėmė įprasta depresija - ta tamsioji banga, kai norisi sėsti į kampą, susigūžti ir apmirti.
Tačiau negailestingas likimas paruošė jam dar vieną išbandymą: Lemaržui staiga parūpo artimiau susipažinti su droviu varžovu.
"Koks jūsų požiūris į matematiką? - paklausė jis prieidamas su taure šampano rankoje. - Tiksliuosius mokslus dabar turi išmanyti kiekvienas vyras, ar ne tiesa?"
Alfredas įsitempė ir išdidžiai atsakė, kad jo tėvas - žinomas tiksliųjų mokslų tyrinėtojas ir pramonininkas, o jis pats studijavo pas geriausius mokytojus. "O, nejaugi? - apsimestinai nusistebėjo Francas. - Tai gal jūs galite išspręsti štai šitą" - jis užrašė ant servetėlės kažkokią formulę.
Nobelis prisitraukė servetėlę prie savęs.
Jam nepavyko įveikti užduoties. Pasimėgavęs Alfredo suglumimu, Lemaržas keletu lengvų brūkštelėjimu ją pabaigė.
"Čia nėra nieko keista, o mesjė Nobeliui nėra ko gėdytis, - pareiškė jis aplinkiniams. - Aš gi ruošiuosi stoti į universitetą studijuoti matematikos, tačiau iš Alfredo, manau, išeis puikus literatas."
Į Anos Dezri ir Franco Lemaržo vestuvės Nobeliai taip pat buvo pakviesti, tačiau Alfredas susirgo. Grįžę iš pokylio tėvai rado jį kliedintį, o ant grindų šalia lovos mėtėsi lapai su ką tik parašyta poema - kažkas apie mirusią mylimąją ir nuvytusias rožes.
Visą savaitę Alfredas negalavo, ir tėvas paromis sėdėjo prie jo lovos keikdamas danų gražuoles ir tuos vaikiškus meilės romanus.
Tėvo verslas virto pelenais
Emanuelio Nobelio verslas - pirmasis Švedijoje kaučiuko fabrikas, stiprūs ryšiai ir patikimo komersanto reputacija - visa tai pradingo, kai užsidegė Nobelių dviejų aukštų namas tylioje Stokholmo gatvėje. Ugnyje pražuvo šeimos pinigai, obligacijos, galybė patentų.
Emanuelis Nobelis su žmona ir trimis sūnumis liko gatvėje. Turtą teko greitai išparduoti. Viso gyvenimo verslas virto pelenais tiesiogine prasme.
Nobelis priėmė sprendimą išvykti į Rusiją. Žmoną su vaikais paliko Stokholme, kol įsitvirtinsiąs. Iš draugų ir giminaičių pasiskolinusi pinigų, Anrieta atidarė parduotuvėlę.
Kad kaip nors sudurtų galą su galu, du vyresnieji sūnūs Liudvigas ir Rudolfas prekiavo gatvėje degtukais tarsi Anderseno pasakos herojai.
Alfredui tuomet sukako metukai, tačiau vėliau jis tikino prisimenąs gaisrą: dideles liepsnas ir tėvą, kurį laikė būrys gaisrininkų, kad šis neišsiveržtų į degantį namą.
Po keleto metų Emanuelis atsiskaitė su visais kreditoriais. Jis įsigijo namą Peterburgo centre ir pasikvietė šeimą.
Rusijai tiko viskas, ką jis siūlė, o ypač "parako užtaisas, patalpintas į metalinį korpusą". Jis gavo netgi aukso medalį nuo imperatoriaus "už pastangas ir savitarpio pagalbą."
"Kada nors ji gailėsis"
Po Anos vestuvių Nobelio gamyklose viešpatavo suirutė: šeimininkas, visada punktualus ir atidus, nesirodė savaitę, ir netgi reguliariame valdytojų susirinkime jo krėslas buvo tuščias.
Emanuelis sėdėjo sūnaus kambaryje ir skaitė raštelį, kurį parašė Alfredas, kiek pasitaisęs po ligos.
"Nuo šios dienos aš daugiau nesu reikalingas minios malonumų ir pradedu studijuoti didžiąją gamtos knygą, kad suprasčiau tai, kas joje parašyta, ir atrasčiau vaistus, kurie galėtų išgydyti mano ligą."
Alfredas, susisupęs į pledą, stebėjo tėvo reakciją. "Taigi tu nori tam spuogui įrodyti, kad jis nevertas tavo mažojo pirštelio?" Alfredas linktelėjo: "Tapti išradėju. Pačiu garsiausiu." Ir tyliai pridūrė: "Tada ji gailėsis, bet bus vėlu."
Kova prasidėjo. Tėvas nusamdė Alfredui geriausius fizikos ir chemijos mokytojus, ir sūnus mokėsi taip stropiai, kad mokytojai negalėjo atsistebėti. Alfredas važinėjo stažuotis pas garsius Europos profesorius ir viekiai tapo puikiu chemiku. Tėvas dalijosi su sūnumi idėja: "Parako pakaitalas - štai kas gali atnešti milijonus. Ar girdėjai apie nitrogliceriną?"
Žinoma, Afredas girdėjo: kažkas netyčia pakaitino sieros ir azoto rūgštį, ir vamzdis sprogo.
Paskui kitas keistuolis italas Sobreras pridėjo į šį mišinį šiek tiek glicerino, pavadino nitroglicerinu, o toliau nesumojo, ką su juo daryti.
Jis nesugalvojo nieko geriau, kaip skirti nitrogliceriną širdininkams, kad būtų lengvesni priepuoliai.
Ką gi, kai Nobelis jo tyrimus atliks iki galo. Sobrero niekas nė neprisimins.
Naujasis nitroglicerinas
Nitroglicerino fabrikai buvo atidaromi visame pasaulyje, Alfredas rūpinosi reklamos kampanija spaudoje ir papirkinėjo naudingus valdininkus, nutylėdamas, kad gamybos technologija nesukurta iki galo, o apie jo savybes mažai žinoma.
Apie saugumo techniką nebuvo galvojama: nitroglicerinas, galėjęs nunešti kalną, gabendavo paprastuose stikliniuose buteliuose arba geležiniuose bidonuose...
Rezultato ilgai laukti nereikėjo: 1864 metais Stokholmą sudrebino galingas sprogimas.
Šimtas kilogramų nitroglicerino siuntos naujame brolių Nobelių fabrike pavertė pastatą griuvėsiais ir užvertė visus darbininkus.
Švedų laikraščiai su pasibaisėjimu rašė: "Ten nebuvo lavonų, tik mėsos ir kaulų masė."
Alfredui buvo lengvai sužeistas veidas, bet per katastrofą žuvo jo jaunesnysis brolis Emilis, tuo metu grįžęs atostogų pas artimuosius. Kai tėvui pranešė apie nelaimę, jis keletą minučių tylėjo, paskui pakratė galvą, tarsi norėdamas ką nors pasakyti, ir nerangiai nudribo į krėslą: jį ištiko paralyžius.
Ilgus aštuonerius metus jis išgulėjo lovoje ir kiekvieną rytą slaugė iš jo kambario išnešdavo pieštuku nubraižytus eskizus. Mieli kaimo peizažai, tylios gatvės, jūros vaizdai - juos buvo galima pardavinėti suvenyrų parduotuvėse su užrašu "Su meile iš Švedijos", jeigu ne viena aplinkybė - ant kiekvieno piešinio pirmajame plane preciziškai tiksliai buvo pavaizduoti sprogimai ir sugriauti namai.
Dar keletas nelaimingų atsitikimų - ir nitroglicerino gamybą daugelyje šalių uždraudė. Alfredas bandė kaip nors pataisyti situaciją, bet nesėkmingai.
Pasirinkimo neliko; teko užsaidaryti laboratorijoje, ir po kurio laiko pasirodė dinamitas - sausas, nedegus, kuris sprogsta tik esant tam tikroms aplinkybėms.
Reikalai vėl ėmė gerėti: Nobelis persikėlė į Paryžių, nusipirko namą ir netgi ėmė lankytis aukštuomenės pobūviuose.
Neaukštas ponas su amžinai nepatenkinta veido išraiška ir keistais juokeliais nesulaukė daug damų dėmesio, užtat užsitarnavo ekstravagantiško keistuolio reputaciją: tik jis galėjo eikvoti neįkainojamas karaliaus audiencijos minutes, kad įtikintų jį, jog būtina sukurti savižudybių institutą.
"Įsivaizduokite, Jūsų Didenybe, - sakė jis, - namas ant jūros kranto, geriausių muzikantų orkestras ir paskutinės nelaimėlių minutės pavirs rojumi - konjakas, Šopenas, na, ir arsenas galų gale..."
Žodžius "palaiminga mirtis" jis tarė su gurmano, laukiančio mėgstamo patiekalo, išraiška, ir monarchas žiūrėjo į jį kiek išsigandęs: kas darosi šio turtuolio galvoje?
Bet netgi karališkosios fantazijos nepakako įsivaizduoti tas kančias, kurias patyrė Alfredas Nobelis savo prabangiame name Malachovo aveniu.
Palaidotas gyvas
... Alfredas atmerkia akis ir supranta gulįs visiškoje tamsoje. Rankos sudėtos ant krūtinės, o į nosį trenkia nepakeliamas pelenų ir drėgnos žemės kvapas.
Dėžė, užkalta dėžė - ir siaubingas šaltis! Jis įsiremia rankomis į dangtį, bet jis neatsidaro. Alfredas rėkia, šaukiasi pagalbos jausdamas, kad dūsta, - ir pabunda išpiltas šalto prakaito...
Šis košmaras persekiojo jį nuolat - nuo to laiko, kai tikras dėdė papasakojo baisią istoriją apie rusų rašytoją Gogolį, kuris buvo palaidotas gyvas. "Letarginis miegas!" dėdė tragiškai apmirdavo ir pakeldavo į viršų rodomąjį pirštą. - Užmigo lovoje, o atsibudo karste."
Baimė įsibrovė į vienišą Nobelio gyvenimą patyliukais tarsi vaiduoklis, - Alfredas kažkodėl nusprendė, kad jo gyvenimas baigsis būtent taip: kapų šalčiu ir uždusimu tamsiame pragare.
Sužinojęs apie savo paciento kančias, Nobelių šeimos daktaras išrašė stiprių raminamųjų, bet suabejojęs pasakė: "Raminamieji nepanaikins priežasties.
Viskas dėl jūsų sutrikusių nervų - jūs per daug dirbate ir nerandate nusiraminimo asmeniniame gyvenime.
Pasistenkite pailsėti, išsiblaškyti. Susirasite meilužę pagaliau!" Grįžęs namo Alfredas pasidėjo priešais vaistų dėžutę ir susimąstė.
Po trijų dienų Vienos laikraštyje "Neue Freie Presse" atsirado kuklus skelbimas: "Vidutinio amžiaus ponas, turtingas ir išsilavinęs, ieško kompanionės, kuri kalba angliškai ir prancūziškai ir galėtų pasitarnauti kaip sekretorė."
Meilužė jam buvo per gašlu, 43 metų Nobelis ieškojo sielos draugės.
Sielos draugė Berta
Po trijų savaičių atsiliepė 33 metų grafienė Berta Kinski, o dar po mėnesio intensyvaus susirašinėjimo Nobelis jai išsiuntė pinigų kelionei į Paryžių.
Jie važiavo ekipažu per Bulonės mišką - geresnio ekipažo nebuvo visame Paryžiuje, ir vaikščiojančios porelės smalsiai lydėjo juos akimis.
Nobelis juokavo, buvo galantiškas ir netgi amžina melancholijos kaukė dingo nuo veido - gyvybinga ir kalbi Berta jam patiko.
Grafienė Kinski susidomėjusi apžiūrinėjo savo naująjį pažįstamą: ji tikėjosi pamatyti kaprizingą senį, o Nobelis pasirodė esąs mielas ponas su juoda barzdele.
Atsiliepti į tokį skelbimą reiškė peržengti padorumo ribas, bet kas liko daryti grafienei? Jos giminė kadaise buvo žinoma, bet nuo to laiko prabėgo nemažai metų, ir skurdas prirėmė šeimą prie sienos. Po ilgų apmąstymų Berta nusprendė eiti dirbti (skandalingas poelgis jaunai aristokratei), įsidarbino aukle baronienės fon Zutner namuose ir... netikėtai įsimylėjo savo auklėtinį, kuris buvo už ją jaunesnis 15 metų! Jų ryšys tęsėsi dvejus metus, bet yla galiausiai išlindo iš maišo. Baronienė vos iš proto neišsikraustė: ji savo sūnui linkėjo kitokios dalios. Po keleto dienų baronienė perskaitė skelbimą "Neue Freie Presse", ir Bertos likimas buvo nulemtas.
... Jie kalbėjosi, ėjo į teatrą, ir Nobelis vis labiau linko prie Bertos - mintys, požiūris, mėgstami poetai, - viskas sutapo. Suklysti buvo neįmanoma: šią moterį atsiuntė likimas.
Liguistai drovus Nobelis staiga pasikeitė - dovanojo Bertai didžiules orchidėjų puokštes, rašė švelnius laiškus.
Kartą, grįžęs iš ilgos kelionės, jis paklausė, ar laisva jos širdis.
Berta atsakė neigiamai.
Išklausęs septyniolikmečio ir patyrusios moters nelaimingos meilės istoriją, Nobelis iš pradžių suakmenėjo, bet paskui susiėmė ir ėmė guosti Bertą: "Jūs pakeitėte aplinką - puiku. Laikas gydo - greitai jūs abu pamiršite šią istoriją."
Bet Alfredo širdis virpėjo: kodėl jo gyvenimas vis pavirsta pigiu farsu? Mažvaikis, įsimylėjusi mokytoja ir naivus turtuolis - puikus siužetas vodeviliui.
Tačiau Nobelis neprarado vilties. Reikia tik kantrybės ir švelnumo, būti šalia, tapti ištikimu draugu, o paskui...
Išvykdamas į komandiruotę, Nobelis grafienei pasiuntė nedidelį aplanką. Jame buvo Malachovo aveniu esančio namo naujojo interjero eskizai. Bertai buvo skirti trys prabangūs kambariai: švelniai melsvų spalvų buduaras, nedidelis poilsio kambarys su biblioteka ir gramofonu bei griežtas ąžuolo apdailos kabinetas.
"Kol grįšiu, viskas bus paruošta", - skelbė raštelis, įdėtas į aplanką.
Kai Nobelis grįžo, Bertos jau nebuvo. Laiške, paliktame tarnui, ji meldė atleisti jai ir nepykti. Kad nesijaustų įsipareigojusi Nobeliui, grafienė pardavė dalį šeimos brangenybių, kad susimokėtų už kelionę atgal į Austriją. Vėliau ji ištekėjo už Kaunto Artūro fon Zutnero.
Pasaulis sugriuvo
Auksinis narvelis ištuštėjo. Pažemintas, sugniuždytas, paliktas Nobelis su neapykanta žiūrėjo į prancūzų dekoratorių darbą.
Po savaitės, su niekuo neatsisveikinęs, Nobelis išvyko į Vieną, kur turėjo namą ir fabriką.
Alfredas užsidarė laboratorijoje - daugiau jis nieko nesitikėjo iš pasaulio. Bet tegu pasaulis sužino, ką gali Nobelis.
Per trumpą laiką jis sukūrė pirmojo dviračio su kaučiukinėmis padangomis modelį, užpatentavo kovinių raketų konstrukciją ir dirbtinio šilko gamybos receptą.
Alfredas išeidavo iš namų tik kiek pasivaikščioti po pietų ir į gėlių parduotuvę - kiekvieną rytą jis pirkdavo savo mėgstamų orchidėjų puokštę ir vakarais, sėdėdamas jaukiame krėsle, susimąstęs žvelgė, kaip pirmasis nusileidžiančios saulės spindulys paliečia švelnius lapus.
Viena mintis jam nedavė ramybės: kam gi atiteks gigantiškas palikimas, sukauptas pragarišku darbu, - gali būti, kad jis sumokėjo savo laime.
Broliams? Bet jie ir taip neskursta - Kaspijos naftos telkiniai, priklausę Nobelio šeimai, davė fantasišką pelną.
Tolimiems giminaičiams, veltėdžiams ir tinginiams, kurie kaip parazitai laukia nesulaukia, kada mesjė Nobelis pakratys kojas? Nuo tokių minčių Alfredą krėtė.
Pinigus reikia uždirbti, tik tada galima pajusti jų jėgą ir vertę. O jeigu jie nukrenta iš dangaus, nieko gero iš to neišeis - pavyzdžių jis žinojo pakankamai. Ir tada nusprendė įkurti fondą...
Naujasis testamentas, surašytas po ilgų apmąstymų, padarė pritrenkiamą efektą: jis tarsi pajuto gyveno skonį. Dabar nė mirtis jam nebuvo baisi.
Alfredas atnaujino susirašinėjimą su senais draugais ir vėl ėmė rodytis aukštuomenės vakarėliuose.
Tačiau savo paskutiniąją meilę jis sutiko ne ten, o... toje pačioje gėlių parduotuvėje, kur rytais pirkdavo orchidėjas.
Jeigu Nobelis būtų žinojęs, kad jo meilės istorija kaip du vandens lašai primena žinomo Šo romano siužetą (tiesa, romanas pasirodė prabėgus 16 metų po Alfredo mirties), jis būtų pakraupęs: likimas ir vėl su juo žaidžia žiaurų žaidimą! Bet dvidešimtmetė Sofi pakerėjo jo širdį.
Jaunutė Sofi
Viskas prasidėjo nuo trumpučių pokalbių. Neilgai trukus Nobelis savo pasijai išnuomojo namuką prie Vienos, rimtai tikėdamasis padaryti iš Sofi savo svajonių moterį.
Gerų manierų pamokos, knygų skaitymas drauge; laiškuose jis vadino Sofi "mano mieloji", o pasirašinėjo "jūsų senasis niurzglys".
Po namelio Vienoje buvo butas Paryžiuje. Paskui vila Bad Išle, ir štai jau Sofi vadina save laiškuose "madam Nobel", o sukrėsti broliai surengia Alfredui tardymą: ką tu rezgi su šia mergiščia? Alfredas tik suglumus murmėjo: atseit aš tik padedu vargšei mergaitei.
Ilgainiui Alfredas ir pats suvokė, kad Sofi paikumas jį erzina ne mažiau, nei ją - seno meilužio rypavimai dėl migrenos ir stenokardijos priepuolių. Be to, geradariai nuolat šnibždėjo Alfredui apie jo pasijos neištikimybę.
Galiausiai jo "mieloji" ir pati pareiškė pastojusi nuo kapitono fon Kapivaro. Sofi meldė atleisti, palaiminti jų santuoką ir... neatimti pinigų.
Romanas baigėsi. Nobelis išvijo Sofi liepęs niekada daugiau nesirodyti. (Po jo mirties Sofi pardavė broliams Nobeliams 216 meilės laiškų nuo Alfredo.)
Jis beveik liovėsi valgęs, valandų valandas slankiojo po oranžeriją murmėdamas kažkokią miglą, o naktimis dejavo taip, kad tarnai negalėdavo sumerkti akių - į miegamąjį vėl įslinko kapų šaltis, kurio nepavykdavo išvyti net pačiais stipriausiais migdomaisiais.
Po vienos tokios nakties Nobelis nušliaužė iki kabineto ir prirašė kažką prie testamento. Paskui tarnui liepė nunešti dokumentą notarui. Po dviejų dienų Alfredas Nobelis mirė.
Paskutinis noras
Pasigirdo beldimas į duris, ir ant padėklo įnešė raštelį. "Balzamavimas ir kita, dėl ko mes susitarėme, padaryta." Pabaigoje buvo Nobelių šeimos daktaro parašas. Velionio valios vykdytojas patenkintas linktelėjo.
Jis neatkreipė paveldėtojų dėmesio į keistą testamento punktą. Kam jiems žinoti, koks buvo paskutinis Alfredo Nobelio noras?
Dinamito karalius, turtingiausias žmogus, norėjo, kad po mirties jam dėl visa ko perpjautų venas. Labiausiai jis bijojo būti palaidotas gyvas.
P.S. * Nobelio premijų įteikimo ceremonijos teikiamos kasmet nuo 1901 m. jų įkūrėjo Alfredo Nobelio mirties dieną - gruodžio 10-ąją.
* Visas premijas, išskyrus taikos, nuo 1902 metų įteikia Švedijos karalius Stokholme, o taikos premija įteikiama Osle, Norvegijoje.
* Premiją sudaro auksinis medalis, diplomas ir pinigų suma, šiuo metu apie 1 mln. eurų. Jei tais metais kurios nors srities premija skiriama keliems žmonėms, pinigai padalinami po lygiai.
* Lietuvių kilmės laureatai: 1980 m. apdovanotas Česlovas Milošas;
1982 m. už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aronas Kliugas;
1991 m. Nobelio literatūros premiją gavo Nadine Gordimer už Apartheido skaldymą plunksnos jėga;
1996 m. lietuvių emigrantų anūkas Deividas Li gavo 1/3 Nobelio premijos už fizikos tyrinėjimus;
1998 m. Gertrūda Elion gavo apdovanojimą fiziologijos ir medicinos srityje;
2002 m. už fiziologijos ir medicinos tyrimus trečdalis premijos buvo skirta S. Brėneriui.
Rašyti komentarą