Aktorius, režisierius, bardas Kostas Smoriginas ne itin noriai kalba apie mažiau nei prieš metus jį ištikusį insultą. Tačiau neslepia, kad liga privertė stabtelėti ir suprasti, jog viskas šiame gyvenime - sąlygiška. "Manęs neliktų - ir niekas nesugriūtų. Gyvenimas tęstųsi toliau", - sako aktorius, išlaikęs likimo egzaminą,
sparčiai sveikstantis ir toliau rengiantis susitikimus su jo dainų vertintojais.
Ateinantį šeštadienį, birželio 27 dieną, klaipėdiečiai turės galimybę pasiklausyti jo ir Olego Ditkovskio autorinių dainų. Abu aktoriai koncertuos vienoje jaukiausių Klaipėdos senamiesčio vietų - Friedricho pasaže. Tai bus trečiasis UAB Renginių centro organizuojamo ciklo "Pasažo vasara" koncertas.
Pajūryje esate dažnas svečias. Palangoje turite butą.
Taip, turiu. Mėgstu čia pabūti su šeima, anūkais. "Anapilis" buvo ir yra viena iš mylimausių mano vietų. Pajūryje ir ilsiuosi, ir koncertuoju.
Gal pajūrio publika kitokia?
Neskirstau publikos į vilnietišką, miesčionišką, kaimietišką, geresnę ar prastesnę.
Žiūrovai, atėję į koncertą, spektaklį ar filmą, tuo išreiškia pagarbą, todėl scenos profesionalas privalo ne pataikauti, o atiduoti viską, ką turi geriausia. Ir jau nuo tavo energijos ir meilės tam, ką darai, priklauso, kiek grąžos tau duos žiūrovai. Viskas artisto rankose. O jei dar jauti, kad kad publika eina į tave... tuomet jausmas tiesiog fantastiškas.
Turiu savo klausytojų ratą, todėl kolegų, kurie su manimi koncertuoja, nenuvilia pustuštės salės, - šypsosi. - Mano kuriamo žanro vertintojų ratas pastovus, tai gana aukšto intelekto žmonės. Džiaugiuosi, kad į koncertus susirenka vis daugiau jaunimo.
Netrukus po reabilitacijos ėmėte aktyviai koncertuoti. Kaip jaučiatės?
Ačiū, neblogai. Po šios ligos, kuri mane ištiko praėjusių metų rugsėjį, ganėtinai greitai atsistojau ant kojų. O po operacijos, kurią man atliko šių metų vasario mėnesį, į darbus ir į koncertus grįžau praėjus vos kelioms savaitėms.
Ar dalijate savo gyvenimą prieš ir po insulto?
Norite paklausti, ar mačiau šviesą tunelio gale? Nesijuokite... O, taip, atsiranda tokių žurnalistų, kurie ima ir prifantazuoja, kad po insulto aš staiga pasidariau be galo geras savo žmonai... Kad visiškai pasikeitė mano mąstymas, nes insulto metu aš neva mačiau žvaigždes, krintančias man ant galvos... Baikim tuos bajerius. Kaip buvau profesionalas prieš, taip ir likau po. Insultas yra tokia pat liga kaip ir sloga. Tik truputį rimtesnė. Ir jos pasekmės baisesnės. Atėjo. Praėjo. O dabar - dirbkim anksčiau pradėtus darbus. Gyvenkime, kol esame esame gyvi, ir džiaukimės negalvodami, ar gyvename prieš ar po...
Vakar lijo - liūdėjau. Šiandien šviečia saulė - štai ir nuotaika gera.
Žadėjote keisti gyvenimo būdą. Pakeitėte?
Nieko aš nepakeičiau. Ir niekas manęs nepakeitė. Na, taip, energijos, jėgos, sveikatos truputį mažiau turiu, tačiau charakteris liko koks buvęs. Kad negaliu ilgiau vairuoti ar rankomis mosikuoti, dar nereiškia, kad Smoriginas išsikvėpė. Na, taip, žadėjau save mylėti labiau, patausoti. Nieko aš netausoju ir netausosiu. Nesvajokit. Ai, kiek jau skirta, tiek skirta. Geriu ir rūkau mažiau, nes jau metai nebe tie. Ir insultas čia niekuo dėtas. Subrendau paprasčiausiai.
Smorigino asmenybė apaugusi legendomis. Vieni giria inteligentišką, orią laikyseną, kiti pabrėžia didelę jautrią sielą, treti primena aikštingą, karštą būdą... Visada buvote koks daugiabriaunis?
Legendas apie mane kuria ir pabaisą iš manęs daro pikti žmonės. Taip daro ir konkurentai. Bet nieko doro jie nenuveikė. Lengvai pašiko. Ir tik kvapas paliko. Apie tai, koks esu iš tiesų, gali pasakyti tik mano artimiausi draugai. Tie, kuria mane pažįsta jau daug metų. Jie turi teisę kalbėti. O visi kiti - tie nykštukai... Juokinga... Tegul jie padaro tiek, kiek padarė Smoriginas, ir tada viską padėsime ant svarstyklių. Taigi šunys loja, o karavanas eina.
O charakteris... Be abejonės, nesu saldainis. Ne irisas ir ne čiupačiupsas. Tačiau aš niekada nebuvau šiaip sau kaprizingas ar aikštingas. Jei dirbu su žmonėmis, tai ir reikalauju iš jų. Beje, jie taip pat turi teisę iš manęs reikalauti.
Kokių savo savybių nemėgstate?
Bandau vis mesti rūkyti. Nerūkau kiek laiko, po to vėl užrūkau. Išgeriu trupučiuką, po to graužiuosi: "fu, kaip negerai." O tos savybės... Jos per gyvenimą nusišlifuoja. Na, gal mūsų, menininkų, ypač aktorių, temperamentas ir būdo bruožai yra šiek tiek ryškesni nei paprastų žmonių. Nenuostabu. Mes gi menininkai, žvaigždės! - ironizuoja. - Nepakenčiu šito žodžio. Kovokite, darykite su tuo ką nors, žurnalistai! Žvaigždžių jiems reikia... Ne žvaigždžių, o karvių geriau būtų daugiau. Daugiau pieno primelžtume, daugiau sūrių, sviesto pridarytume.
Ar sunki žinomo žmogaus dalia?
Nėra lengva. Nes temperamentas tempia už liežuvio išsakyti visa, ką manai. Ir ne šiaip pašnibždėti. O sakyti taip, kad išgirstų. Kita vertus, ir ko gi tylėti? Juk visiems vis tiek neįtiksi. O politikus ir valdžią menininkai turi dulkinti kuo dažniau. Tokia menininkų pareiga. Mūsų dalia - visada būti opozicija. O būti ja visada sunku. Ką jau kalbėti tuomet, jei esi žinomas, kai visi tave mato ir girdi. Tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje - neįtikima. Tačiau kartais ir aš, kaip inteligentas, numoju ranka. Išvykstu į kaimą. Ten, kur gera. Kur šeima. Žalia žolė. Nemėgstu aš to savo inteligentiškumo, nes šis bruožas turi tam tikro susitaikymo, drungnumo. Esu kovotojas. O kad aikštingas - tai nieko nereiškia. Reikia vertinti ne žmogaus charakterį, o jo darbus. Mane reikia vertinti pagal mano dainas. Nes dainų tekstai, muzika - tai mano dešimt Dievo įsakymų, pagal kuriuos aš gyvenu. Koks nors didis tapytojas gal gėrė ir voliojosi, tačiau jo paveikslai, kuriuos jis nutapė, yra fantastiški. Argi toks menininkas, kuris, na, turėjo šiek tiek silpnybių, galėtų užmušti žmogų? Ar kokia nors Astrida Lindgren, kuri parašė "Karlsoną ant stogo", galėtų užmušti žmogų? Argi aš, žmogus, kuris dainuoja apie paukščius ir žalią žolę, galėčiau ką nors nuskriausti? Aš net priešų neturiu. Man jie neįdomūs.
Kodėl netapote dainininku? Juk baigėte muzikos mokyklą, akordeono specialybę, chore dainavote...
Dainininko profesiją prarėkiau chore. Netgi solo partiją dainavau: "Leninas su mumis, Leninas - ateitis", - šypsosi. - O tuo metu vyko balso mutacija ir aš pradėjau gaudyti gaidžius. Niekas tuo metu manimi nepasirūpino, nesustabdė. Šalia nebuvo profesionalaus žmogaus, kuris būtų pataręs padaryti pertrauką. Na, o kai balsas suvyriškėjo, aš jau buvau užsikrėtęs teatro bacila.
Vis dėlto iš didelės meilės muzikai vėliau kartu su kolegomis įkūrėte Aktorių trio.
Ne tik iš didelės meilės muzikai, bet ir iš didelio norėjimo valgyti.
Buvote apdovanotas valstybine premija, už Makbeto vaidmenį įvertintas "Kristoforu", esate Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, vienas populiariausių aktorių, režisierių, autorinės dainos atlikėjų. Ar jūs laikote save sėkmingu žmogumi?
Niekada viso to nerašau ant afišų ar kur kitur - tai yra nepadoru ir nekuklu. Ar esu sėkmingas? Visa tai, apie ką jaunas būdamas svajojau, virto tikrove. Esu sėkmės kūdikis.
Kad būtum sėkmingas, nežtenka vien gerų genų, talento, reikia gerų mokytojų. Ypač mano profesijoje. Reikia ir veržlumo. Garbės troškimo. Neslėpsiu - troškau ir to. Aktorystė - tai juk garbėtroškų specialybė, - šypsosi. - O kai lipi tais tobulėjimo laiptais - norisi vis aukščiau kilti. Padarei darbą - kito prasčiau atlikti jau nesinori. Galop - nebegali. Kuo anksčiau tai suvoki, tuo lengviau sekasi kilti tais sėkmės laiptais.
Kodėl kartais nepaprastai talentingų menininkų gyvenimai nueina šuniui ant uodegos?
Vieni prasigeria. Kiti - neturi valios. Treti palūžta dėl išdavysčių darbe ar nenusisekusių santykių šeimoje. Aktoriai, menininkai - jautrūs, jausmingi žmonės. Tačiau baisiausiai tuos vadinamuosius nenusisekėlius žlugdo du baisūs jausmai - tai įtūžis ir pavydas. Pavydą, beje, aš net priskirčiau prie ligų, nes kai kuriuos žmones jis sugraužia lyg vėžys. Nenusisekėliai tiek daug laiko ir energijos skiria kalbėjimui apie tuos, kuriems sekasi, ir apie tai, kaip jiems nesiseka, jog viskam kitkam tiesiog laiko nebelieka. O juk tam, kad ką nors padarytum, reikia laiko.
Koks žmogus Jums atrodo sėkmingas?
Kuris geba dalintis. Labai džiaugiuosi, jog man pavyko daugeliui žmonių išdalinti nemažai ne tik paprasčiausios šilumos, meilės, dėmesio ar savo riksmų, - šypsosi, - bet ir duonos: darbo. Smagu buvo stebėti, kaip tie jauni žmogeliukai tobulėja, auga, virsta profesionalais.
Kas šiuo metu Jums atrodo prasmingiausia?
Buvimas su šeima. Su artimiausiais draugais. Šiuo metu statau spektaklius. Beje - sėkmingus. Žmonės eina krūvomis. Moka didelius pinigus. Rašau dainas. Tris naujas baigiau. Dar šešios laukia. Spėju - rašau. Nespėju - nerašau. Po mirties parašysiu, - šypsosi.◄
Jūratė KLUMBIENĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą