Kuršių nerijos kopų „reindžeris“ Elmaras – apie kormoranus, vorus ir skruzdes

15min.lt, Jurgita Lieponė

2020-07-25 18:12

„Jūs labai geras žmogus“, – atsisveikindama sakau Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijų prižiūrėtojui Elmarui Duderiui. „Mes visi čia geranoriški“, – sako E.Duderis, kurį kolegos vadina kur kas paprasčiau – vyriausiuoju reindžeriu. Jau ketvirtus metus E.Duderis dirba Kuršių nerijoje ir kartu su kolegomis saugo šios išskirtinės Lietuvos vietos gamtą. Tarsi būtų gamtos policininkas.

Nuo rugsėjo iki birželio E.Duderis – kelių Biržų mokyklų mokytojas, o vasaras jis leidžia čia, Kuršių nerijoje. Biržų Saulės gimnazijoje E.Duderis dirba fotografijos mokytoju, o Aušros pagrindinėje mokykloje veda gamtininkų ir skautų būrelius.

Kiek pagalvojęs sako, kad visų pirma yra gamtininkas, o tik po to – mokytojas ir reindžeris.

Žodis, kuris suprantamas visiems

„Kodėl reindžeris? Nes ši mūsų veikla kaip ir neturi lietuviško atitikmens. Todėl mus ir vadina reindžeriais. Toks vertimas iš anglų kalbos, ir visiems suprantamas pavadinimas.

O pareigos konkrečiau tai yra teritorijų priežiūra. Mes su kolegomis prižiūrime Kuršių nerijos gamtinę dalį.

Fiksuoju pažeidimus, perduodu specialistams, o jie sprendžia, ką daryti. Dažniausiai žmones įspėja, kad atitinkamai elgtųsi. Labai mažai būna tokių, kurie piktybiniai. Daugiausiai visi atsiprašo ir pasako, kad nežinojome, nebuvome susidūrę. Paskui jie tampa mums pagalbininkais – įspėja kitus, kaip elgtis.

Prieš kelis metus buvo toks konfliktas. Tada teko kviesti ir policiją, nustatyti pažeidėjo asmenybę. Jis mobiliuoju telefonu nufotografavo (darbo pažymėjimą). Manęs policijos pareigūnai klausė, ar rašysiu pareiškimą dėl įžeidimo? Sakau, tai kad aš čia atvažiavau ne tam, kad po teismus vaikščiočiau. Tuo ir baigėsi. Vėliau tas žmogus parašė man feisbuke. Sakė, supratęs, kad toks mūsų darbas, ir palinkėjo sėkmės.“

***

Kuršių nerijos nacionalinis parkas – tai saugoma teritorija, apimanti lietuviškąją Kuršių nerijos sausumos dalį kartu su Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrante. Visa Kuršių nerija – tai 98 km ilgio pusiasalis, kurio pietinė dalis priklauso Rusijos Federacijai.

Nacionalinis parkas Lietuvos dalyje įkurtas 1991 metais.

2000 m. gruodžio 2 d. Kuršių nerija, kaip bendras dviejų valstybių objektas, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Kuršių nerijos nacionalinio parko informacija

Kormoranai, kurie žuvį mėto kaip bombas

Elmaro automobilis, kuriame mes ir kalbamės, sustoja netoli krantinės, prie marių. Eisime pažiūrėti kormoranų. Žvejų nemylimų, tačiau nuostabiai gražių paukščių.

„Dar seniau Nidoje esu atlikęs įvairius tyrimus. Žiemą vertinome ir atlikome pajūryje žiemojančių paukščių apskaitas. Teko dirbti ir kormoranų kolonijoje.

Kodėl kormoranų? Tam, kad nustatytume, kiek lizdų jie užėmę, kiek vaikų išperi. Mano – gamtininko – akimis, jie nedaro žalos. Nes vis dėlto jie yra gamtos dalis. Juk natūraliai, natūralioje gamtoje nei piktžolių, nei kenkėjų nėra.

Tik kai tai liečia žmogų, tada atsiranda ir piktžolės, ir kenkėjai. Natūralioje gamtoje to nėra, viskas priklauso ekologinei pusiausvyrai. Kormoranai šiuo atveju irgi.

Kormoranai gindamiesi gąsdina, atryja nesuvirškintą žuvį ir mėto kaip kokias bombas – tam, kad išvytų iš tos savo kolonijos neprašytus svečius. Kiek pastebėjau, tai dažniausiai būdavo mėtomos kuojos ir grundulai, invazinė rūšis.

Peri jie miškuose, o maitinasi vandens telkiniuose. Gal ir gerai, kad jų yra? Gaudo tas invazines žuvis.“

Kaip mokytojas tapo kopų prižiūrėtoju

Pirmą kartą Nidoje Elmaras lankėsi vaikystėje. Tada, šypteli, nebuvo taip, kad ėmė ir šį kraštą įsimylėjo. Ar kad Nida jam labai patiktų. Bet paskui Kuršių nerija į jo gyvenimą tiesiog įkrito.

„Aš esu baigęs ekologinės pakraipos studijas. Dar ir mokytojas, nes turiu kvalifikaciją ir galiu dirbti. Bet net mokytojo veikla daugiau susijusi su gamta, dar gamtą fotografuoju.

Prieš ketverius metus radau skelbimą, kad čia (Kuršių nerijoje) reikia padėt saugot gamtą, ir man klausimų nekilo. Jei priims, jei tiksiu, tai aš čia dirbsiu. Taip jau ketveri metai atvažiuoju.

Gal ne vien todėl, kad čia kurortas, bet noriu saugoti gamtą. Juk čia UNESCO saugoma teritorija. Augalijos, gyvūnijos įvairovė yra visai kita, nei žemyne. Briedžiai ir strinos, aišku, tai tie patys. Bet yra vabzdžių, augalų rūšių. Norisi ateičiai išsaugoti tuos dalykus.“

***

Nuo Parnidžio kopos į pietus atsiveria Grobšto gamtos rezervate esančių pustomų kopų vaizdas, o esant geram matomumui, matosi ir Rusijos dalyje plytintys smėlynai.

Mokslininkų paskaičiavimu, dėl vyraujančio vakarų vėjo šios keliaujančios kopos per metus pajuda nuo 0,5 iki 10 m rytų kryptimi.

Vėjo ridenamos smiltys nerijoje keliauja ruzgomis – smėlio vagelėmis, kol užkliūva už augalo. Tose vietose, kur nesilanko žmogus, lomose kopų paviršius primena jūros dugną. Šios pustomos kopos dar vadinamos baltosiomis kopomis, šviesų atspalvį nerijos smėlynams suteikia kvarcas, kurio čia yra nuo 85 iki 99 procentų.

Pustomo smėlio plotuose auga stambūs varpiniai augalai: pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė, smiltininis lendrūnas. Šių tvirtų varpinių augalų sukuriamoje užuovėjoje gali apsigyventi ir gležnesni augalai – skėtinė vanagė, baltijinis putelis, baltijinė linažolė, pajūrinis pelėžirnis.

Saugant itin jautrią ir pažeidžiamą baltųjų kopų buveinę, yra reguliuojami lankytojų srautai, atskiriamos tam tikros zonos, kuriose lankytis griežtai draudžiama.

Jūra kopų nebemaitina

Kuršių nerija turi savo magijos ir tikrumo. „Nesakau, kad žmonės piktybiškai elgiasi, daugiausiai – iš nežinojimo. Būna, kad ir lipa kopose. Jie nori pamatyti daug ir labai greitai. Nepagalvoja, kad reikia pasaugot, nežino taisyklių, nežino, kad yra saugomų rūšių. Juk jie atvažiuoja pažiūrėti. Bet kad liptų į kopas, tai yra pavieniai atvejai.

Mokslininkai tyrimus vykdo, ir pagal kopų aukštį šiuo metu iš jūros jos nebemaitinamos. Yra tokios, kokios yra, smėlio iš jūros negauna. Mums reikia išsaugoti, kas yra.

Kopos yra tvarkomos, atvažiuoja su technika. Čia yra rūšinė įvairovė, reikia palaikyti ekologinę pusiausvyrą, kad neužaugtų mišku. Todėl jas reikia ravėti. Gal kam keista, bet rudenį mūsų darbuotojai ravi kopas, atvažiuoja ir savanoriai. Rauna mažas, ką tik išdygusias pušaites, kad kopos neapaugtų pušimis. Jei paliks taip – užaugs mišku, ir sunyks.

Bet mūsų darbas nėra tik kopų saugojimas, o visos gamtos. Dažniausiai sutariam, kad dirbam iki 22 valandos. Ir ilgiau reikia kartais padirbėti. Jei būna koks nors pažeidimas, juk nemesi darbo, nes baigėsi tavo darbo valandos. Nesakysi žmogui: mano darbas baigtas, ir aš tau nesakysiu, ką tu pažeidei, kaip pažeidei ir ką daryt reikia.

Būna, kad ir laužą žmonės susikuria. Čia, Kuršių nerijoje, beveik niekur negalima laužų kurti. Tik vietose, kur yra laužavietės. Ten yra informacija, kaip elgtis, taisyklės. Parašytas telefono numeris, kuriuo reikia paskambinti gaisrininkams ir pranešti, jog bus kuriamas laužas.

Gaisrų stebėjimo sistema veikia, ir jei nepraneš, kad kuriamas laužas, tai gaisrininkai, pastebėję dūmus, gali siųsti pajėgas. Bus tada klaidingas išvažiavimas, betikslis. O kai paskambina, praneša, tai gaisrininkai žino, kad nereikia reaguoti.“

***

Kuršių nerija jau turėjo skaudžios patirties. 2014 metų pavasarį Kuršių nerijoje kilęs gaisras padarė daugiau nei 46 mln. litų žalos.

Nustatyta, kad žala dėl išdegusių kalnapušių siekia 45 mln. litų, būsimos išlaidos gaisravietei sutvarkyti įvertintos 1,11 mln. litų, 36,4 tūkst. litų atsiėjo pats miško gaisro gesinimas, dar 23,5 tūkst. litų įvertintos miško atkūrimo išlaidos.

Bendras išdegusio miško plotas – 117,6 hektarų. Iš viso Kuršių nerijos nacionalinio parko miškai apima 8,1 tūkst. hektarų.

Bijai vorų – neik į mišką rugpjūtį

Elmaras apie gamtą galėtų pasakoti daug. „Gamtoje reikia dirbti, kad tu nepamirštum kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, paukščių balsus reikia pasikartoti, ypač retesnių. Nes pamiršti.

Savitas šis kraštas. Labai įdomūs, mums neįprasti smėlynai. Sunešti iš jūros.

Tas oras toks čia grynas. Kad ir automobiliai važinėja, bet labai daug to užterštumo nėra. Kiekvienam žmogui gamta yra svarbu, mes esame gamtos dalis, be jos negalime egzistuoti.

Kalbant apie čia esančią įvairovę galėčiau išskirti vorus ir skruzdes. Tiems, kurie bijo vorų, būtų sudėtinga eiti čia į miškus. Labai didelė gausa vorų ir rūšys jų kelios, o daugiausiai jų būna rugpjūčio mėnesį.

Čia yra gausu ir įvairiausių mašalų, uodų. Maisto jiems pakankamai, todėl jų ir daug. Dar daug skruzdžių. Pavyzdžiui, kai kuriose vietose miške net stovėti negali, jos tiesiog užpuola. Sėdant į automobilį reikia visas skruzdes iškraustyt, nes nuveši kur nors, ir tada jos neras namų. Kad ir vienos skruzdės nesinori išvežti, tai stengiamės jas iškraustyt, kad nesivažinėtų kartu.“