Gražina Balandytė:

Aš prisimenu japonų režisieriaus statytą vaidinimą "Narajama", kai sūnus septyniasdešimties metų sulaukusią motiną užsideda ant pečių ir išneša į kalnus.

Atsimenu, aktorius Vytautas Grigolis mane neša į tuos kalnus, ir staiga pradeda snigti. "Sniegas, motin, sniegas", - šaukia sūnus. Iš pradžių nelabai supratau, ką reiškia tas džiaugsmas, vėliau japonų režisierius paaiškino - jeigu sniegas, vadinasi, šalta, motina greičiau numirs.

Vaiva Mainelytė:

Tai aktualu ir lietuviams. J. Biliūnas jau kadaise rašė, kaip išvežė tėvas su vaiku senelį ant rogučių į mišką, o paskui vaikelis sako: "Tėveli, rogučių neužmiršk, o kaip aš tave nuvešiu, kai tu pasensi".

Gražina Balandytė:

Taigi siūlau gamintis rogutes.

Apie juodą humorą ligos patale

Žiūrovų, pasiilgusių laidos "Gražinos virtuvė", paklausta, kokį patiekalą dabar pasiūlytų, aktorė Gražina Balandytė atsakė: "Siūlyčiau padengti didelį didelį stalą, susėsti visiems pensininkams ir pasakyti: "Mes gyvi ir gyvensim".

Ir ponia Vaiva, ir ponia Gražina esate susidūrusios su rimtomis ligomis. Ar neliko nuoskaudų, kad, visą gyvenimą garsinus Lietuvos kultūrą ir atsidūrus ligos patale, nepakanka dėmesio ar pinigų vaistams?

Vaiva Mainelytė:

Gink Dieve, to negaliu pasakyti. Esu labai dėkinga, ir ne tik man toks dėmesys buvo rodomas. Gal tai ypatinga ligoninė (onkologinė. - Red. past.), galbūt tokia nuostata, gal visas personalas paruoštas, bet visi labai dėmesingi, atidūs...

O gal mano toks charakteris: kai aš juokauju, aplink visi juokauja, nors baimės pilnos akys. Bet ar geriau, jeigu dabar visos pradėsime verkti. Moteris išmokiau, kad nereikia gėdintis, kai plaukų nebetenki. O kai esi geros nuotaikos, - jie greičiau auga.

Aš turiu labai gerų draugų, kurie neleidžia liūdėti, užtat daug juoko raukšlelių apie akis užsidirbau. Visai nepažįstami žmonės man atsiuntė brangiausių vaistų, papildų, siūlė paslaugas, klausė mano sąskaitos numerio...

Per gyvenimą supratau, kad visada reikia būti optimiste. Juk jei bėda ar liga, labiausiai išgyvena artimieji. Ir jeigu tu nebūsi stiprus, juos nuskriausi. Daugiausia gyvenime gali padėti tik pats sau. Juk nei geriausias daktaras, nei draugas neįlįs į tavo dūšią.

Gražina Balandytė:

O aš turiu tokią geriausią draugę (rodo į Vaivą Mainelytę. - Red. past.), kuri mane taip įskaudina ir taip įžeidžia... Įsivaizduokite sau, man insultas, veidas sutrauktas, o ji ateina, perkreipia taip pat veidą ir sako: "Gal tau padažyt raudonai lūpas?" Sakau perkreiptu veidu: "Padažyk", ir padažė raudonai. Siaubas, net Hičkokas taip nesugalvos.

Vaiva Mainelytė:

Humoras tikrai padeda, netgi juodas. Ateina daktaras į palatą ir sako: "Kas čia yra, per daug greit sveikstat, damos". O jei ateisiu ir pradėsiu verkti, taigi ji irgi užsiverks, ir bus vienas kaukimas.

"Kol žolė žalia, paukščiukai čiulba, reikia gyvent - ir nesvarbu, ar tau vėžys, ar kas, - velniop", - tokia filosofija gyvena aktorius Regimantas Adomaitis.

Gal tik damos taip galvoja?

Regimantas Adomaitis:

O, mes juodi pesimistai. Iš tiesų labai teisingai Vaiva sako. Matot, mes visi čia esame kandidatai (užverčia akis į viršų), bet juk kiekvienas žmogus žino, kad mirs. Tai ką, nuo pat vaikystės, kai sužinai, vai Dieve Dieve, nebėr gyvenimo, reiks mirti? Kol žolė žalia, paukščiukai čiulba, reikia gyventi - ir nesvarbu, ar tau vėžys, ar kas, velniop.

Apie valdžią

Gražina Balandytė:

O gyvenimas labai gražus. Jei valdžia nenervuotų, tai visai gerai gyventume.

Štai aš visą gyvenimą dirbu, nuo penkerių metų esu teatre, ir galvoju: kokią jie teisę turi mano uždirbtą pensiją imti ir sumažinti, jei iš savo pensijos ir taip negalėčiau už butą susimokėti, jei vyro neturėčiau. Sako, parduoti reikia butą. Tai ką - iš namų dar nori išvaryti? O Seimo nariai tyčiojasi: sako, neturit teisės man algos sumažinti, nes mane tauta išrinko su tokiu atlygiu.

Vaiva Mainelytė:

O aš neįsivaizduoju, kaip tokioje situacijoje, kai šitaip nuskriausti pensininkai, premjeras remontuoja namą už 4 milijonus litų. Nu pabūk tu irgi nors kiek susitraukęs...

Regimantas Adomaitis:

Aš turiu tris pasiūlymus valdžiai: pirma, uždaryti visus teatrus, antra, visus smulkius verslininkus nuo Katedros iki Gariūnų nukryžiuoti ant stulpų (vis tiek mažiau kankinsis negu dabar) ir trečia, išmarinti visus pensininkus, - juk yra visokių priemonių, kad ir žiurknuodžių.

Gražina Balandytė:

Aš pasirašau po kiekvienu Regimanto pasiūlytu punktu. O lietuvis kantrus... Labai gerai filme "Birželis - vasaros pradžia" buvo pasakyta: visų baisiausia yra ne karas, ne ligos, ne kitos bėdos, o tai, kad "niekas nepasikeis".

Apie saldžią aktoriaus duoną ir karčius vaflinius pyragus

Ar niekada nepasigailėjote pasirinkę tokią sudėtingą ir dažnai nedėkingą profesiją?

Vaiva Mainelytė:

Aš gerai mokiausi, galėjau normalią profesiją išsirinkti, bet čia buvo mano svajonė, o kai svajonė išsipildo, ar gali būti nelaimingas? Nes, neduok Dieve, dirbti nemėgstamą darbą. Turėjau tokią galimybę tada, kai išformavo teatrą.

Ateinu į didelį prekybos centrą pas jo aukščiausiąjį, o jis sako: "Kaip aš, ponia Vaiva, pražiopsojau: ar čia jūsų vakaras, ar susitikimas?" - "Ne, - sakau, - čia tokie labai skanūs vafliniai pyragai

. Ar nenorėtumėte savo tinkle jų turėti?" Bet, ačiū Dievui, sugrįžau į teatrą, dirbu, nors ir pusę pensijos nukirto.