Legendinis bosas Vaclovas Daunoras: Gyvenimas man už viską atlygino

Susitiko buvusioje klasėje

Į Lietuvą Vaclovas Daunoras iš JAV atskrido po ilgos pertraukos. 75-erių maestro priklausomas nuo sudėtingos Parkinsono ligos, tačiau nostalgija, gimtojo krašto trauka buvusi stipresnė.

Artimųjų lydimas V.Daunoras gimtojoje Žagarėje pirmiausia susitiko su buvusiais bendraklasiais, kurie suėjo, suvažiavo iš visos Lietuvos po 58 metų nuo mokyklos baigimo. Anuomet iš Naryškino dvaro rūmų, kuriuose veikė mokykla, buvo išlydėtos 24 merginos ir tiek pat vaikinų. Dabar prie plataus Žagarės regioninio parko direkcijos stalo, patalpoje, kurioje kadaise būta jų klasės, susėdo gerokai mažiau. 21 bendraklasio nebėra, mirę ir abu auklėtojai.

***

- Kas jus po tiek metų atvedė į Lietuvą, gimtąjį kraštą? - pradėjome pokalbį su legendiniu operos solistu Vaclovu DAUNORU.

- Žinojau, kad organizuojamas Vyšnių festivalis. Ir giminės mano seniai matyti. Sergu Parkinsono liga, kurios eiga sunkiai nuspėjama. Man reikėjo skubėti. Pagalvojau: turbūt dabar mano gyvenime atsivėrė langas, pagerėjimas, ir jei ryšiuosi kam nors labai svarbiam, tai - nuvažiuoti į gimtąją Žagarę. Toks ilgesys patraukė...

Nereikia galvoti sentimentaliai. Tai gali būti paskutinis kartas bet kuriam žmogui. Man jau 75 metai. Dauguma draugų išmirę...

- Kalbate apie ilgesį. Žmogus, niekada ilgesniam laikui neišvykęs iš savo šalies, gali nežinoti, kokia tai stipri jėga. Kas yra toji nostalgija?

- Pradedi nenormaliai jaustis. Vienas geria, kitas lošia, kiti iš viso atsisėdę žiūri į vieną tašką. Negelbsti jokie vaistai. Nostalgija - tai paralyžius.

Prisimenu, kaip Amerikoje susitikau su kraštiečiu rašytoju Mariumi Katiliškiu (rašytojas kilęs iš Katiliškių kaimo šalia Žagarės). Jis anuomet vilkėjo pokario metais siūtu vokišku sportiniu švarku su kišenėmis. Abu tvirtai apsikabinome ir jis man visas kvepėjo Žagarės tabaku.

Ta tabako rūšis, pasirodo, Amerikoje jau buvo išnykusi ir žagariečiai jos sėklų atvežė.

Sutikau JAV savo tėvelio pažįstamą. Ji emigravo į Ameriką ir laivu plaukdama atsivežė tabako. Nunešė į agentūrą, kur supirkdavo grūdus, o ten jos klausia: „Iš kur gavai tokią „zortę“ (rūšį). Ji atrėžusi: „Neklauskit, kur gavau, sakykit, kiek jums reikia“.

- Tai žagariečiai - geri verslininkai?

- Labai daug žagariečių po Pirmojo pasaulinio karo emigravo į Ameriką, užsidirbo pinigų ir grįžo. Parvežė ne tik pinigų, malūnų įrangos, bet ir amerikietiškų žodžių: „troberis“ (rūpestis), „volas“ (siena).

- Koks buvo jūsų vaikystės gimtasis miestas: aplinka, žmonės?

- Aš buvau socialiai „biednas“. Kol neturėjau kitų pajamų, įsidarbinau Žagarės pašte. Mano rajonas buvo nuo Raktuvės iki Smėlio gatvės, pasienio su Latvija. Laiškus ir laikraščius labai anksti ir labai greitai išnešiodavau bėgiodamas, kad nesutikčiau kolegų iš mokyklos. Jie sakydavo: „Kas iš tavęs išeis, Vacy? Vesi moterį kaime, karvę turėsi, paršų. Mes būsime inžinieriai, tokie ir tokie“.

Ant Švėtės upės tilto pagavę mano ateitį pranašavo. Ir ko buvo galima tikėtis iš tokio valkatos...

- Bet jūsų neeilinį balsą mokytojai pastebėjo?

- Pirmasis dėmesį atkreipė šviesaus atminimo muzikos mokytojas Antanas Kutka. Gal 9-10 metų būdamas scenoje turėjau dainuoti „Ei, keleliai...“ O man labai anksti prasidėjo balso mutacija. Net į mokyklą pradėjau eiti anksčiau, beveik penkerių metų sulaukęs.

Sudainavau tris posmus. Laukiu. Salėje tyla. Pasisukiojau, pasisukiojau ir išėjau namo. Jei nepatiktų, būtų nušvilpę. Paaiškėjo, kad žagariečiams dainuoti solo gali tik tenoras, ne žemas balsas. O aš - mažas, šleivom kojom, vos virš žemės. Kaip kurmrausis išspirtas užmaurojau (Juokiasi).

- Teko girdėti, kad į Vilniaus muzikos mokyklą ėjote pėsčias?

- Taip, tik ėjau ne visas atkarpas. Už miesto tęsėsi žagariečių arai, kur daržus augindavo. Nusipurčiau vieną saldinę obelaitę, susidėjau obuolius į nedidelį lagaminėlį. Sykiu turėjau burokų spalvos marškinėlius. Kojinių porą paėmiau. Maniau, kur nors vandens rasiu, išsiskalbsiu.

Pro Stungius, Skaistgirį klampojau purvynu, kelias į Šiaulius dar buvo neasfaltuotas. Pasiekęs Šiaulius įsmukau zuikiu į traukinį Klaipėda - Vilnius. Po sėdynėmis palindau į kampą: žmonės supratingi, lagaminais užstatė. Nuvažiavau, rodos, iki Kaišiadorių.

Vilniuje pirmą naktį nakvojau bulvienojuose Žvėryno rajone. Buvo rugpjūčio mėnuo, žemė ir bulvienojai per dieną įkaitę. Pasidėjau po galva lagaminiuką, užmigau, o naktį pažadino lietus. Šlapias lindau po parduotuvės stogeliu. Buvo 15 minučių po ketvirtos valandos ryto.

Švarkelis ir kelnės buvo siūti iš popieriaus. Pokaris, 1951-ieji, žmonės siuvo, iš ko galėjo. Nuo lietaus rūbai sušlapo, praplyšo kelnės ties užpakaliu, atsirado skylės ant alkūnių, kelių. Vaikščiojau po miestą „čemodanu“ sėdynę užsidengęs.

- Vilniuje neturėjote giminių? Nebuvo, kas padeda?

- Neturėjau. Vilnius mane pasitiko dar nuo karo pilnas griuvėsių, vagių gaujų, kurios tokius, kaip aš, klajojančius, pas save traukė. Vaikščiodavome po miestą, rinkdami cigarečių nuorūkas. Būdavo, išardai jas, saulėje tabaką išdžiovini, gali naudoti.

Šv.Kazimiero bažnyčios stogas pasitaikė kiauras, o požemiuose vynas laikytas. Paaugliai užsikardavome ant stogo ir iš valo kilpą padarę bandydavome butelius „žvejoti“. Jei gerai pataikai, užverži ant kakliuko ir ištrauki.

Iš Vilniaus atgal į Žagarę bėgau du kartus.

Vėliau Vytautas Kriaučiūnas, tenoru dainavęs „Lietuvos“ ansamblyje, man pasakė, kad turiu vykti pas Joną Švedą pasiprašyti darbo. Paklausiau.

Patikrino balsą ir priėmė dainuoti chore su tuo metu mažiausia 600 rublių alga. Bet kai grįžtu mintimis į „Lietuvos“ ansamblio laikotarpį, milijonieriumi jaučiausi. Viskas buvo gerai: sveikata, oras geras, gražios vasaros. Su ansambliu visą Lietuvą apvažiuodavome. Turėjome daug gerbėjų, norinčių bendrauti, - per langus lįsdavo.

1957 metais įstojau į Konservatoriją, iš „Lietuvos“ ansamblio išėjau 1958-aisiais.

- Debiutavote 1960 metais operoje „Karmen“ Eskamiljo vaidmeniu, apie kurį visada su meile kalbėdavote. Ar jis išliko toks pat brangus?

- Labai brangus. Man teko vilkėti solisto Juozo Mažeikos kostiumą, kuris Eskamiljo vaidmeniui Antano Smetonos laikais siūtas pas dizainerius Paryžiuje.

Kai užgrojus muzikai įšokdavau į sceną per tokią skylę ant stalo smuklėje, publika plodavo. Bet pasirodo, ne man pirmam. Anksčiau ovacijos būdavo skirtos Juozui Mažeikai.

- Jūsų karjeros kelias vedė nuo Lietuvos operos ir baleto teatro iki Milano „La Scala“, Niujorko „Metropolitan Opera“ salių. Teko dainuoti ir su garsiuoju Luciano Pavaroti. Ką reiškia žmogui iš mažo miestelio, nedidelės šalies, stovėti tokiose scenose?

- „Metropolitano“ teatre yra 4000 vietų salė. Kad ir koks tu būtum, žengi žingsnį ir patenki į šviesos srautą, o šalia - milžiniška juodoji skylė. Tik žinai - ten yra žmonės. Jų nematai, bet žvilgsniai, energija, įtampa srūte srūva į tave, gali išmušti iš vėžių.

Gyvenimas man už viską atlygino. Gavau satisfakciją savo darbe. 10 metų stengiausi mokydamasis profesijos. Pamačiau pasaulio. Dainavau ir dėsčiau kitiems.

Į Milano „La Scala“ sovietiniais laikais patekau kartu su Maskvos didžiojo operos ir baleto teatro solistų grupe. Aš nebuvau Didžiojo teatro dainininkas, bet teisę išvykti gavau tapęs tarptautinio Piotro Čaikovskio konkurso laimėtoju.

- Į JAV emigravote 1993-iaisiais, būdamas 56-erių. Ar vykdamas jau turėjote kontraktą?

- Kontrakto neturėjau, bet žinojau pragyvenimą rasiąs.

Tiesa, į mano darbo Vilniuje pabaigą Amerikos lietuviai sakė: kam jį bekviesti, jis dainavo 700 vietų salėje jaunimo centre, gale nesigirdi.

Tačiau, kai gavau kontraktus teatruose, patys ėmė skambinti, kad norėtų organizuoti koncertus. O man buvo reikalingi pinigai. Aš viską palikau Lietuvoje.

- Dabar gyvenate Floridoje prie vandenyno. Ar žvejojate, kaip vaikystėje?

- Žagarėje vėžius rankomis gaudydavome, dabar žvejoju vandenyne su meškere. Turiu savo „byčių“ („beach“, angl. - paplūdimys) kitapus kelio, kur tuščia, ramu.

Turtingieji milijonieriai turi didelius paplūdimius, bet pas juos džipai važinėja ir daugiaaukščiai dangoraižiai pastatyti visą dieną šešėlį meta.

Kartais piešiu pieštuku arba tapau. Portretus. Vaikystėje galvojau dailininku tapsiąs. Vilniuje gyvendamas draugavau su Stasiu Krasausku, Vytautu Kalinausku.

- Ar dažnai JAV bendraujate su lietuviais, minite lietuviškas šventes?

- Bendraujame. Aš per visą gyvenimą tiek balių nebuvau matęs, kiek Floridoje. Ten yra šeši šeštadieniai ir vienas sekmadienis per savaitę.

Žmonės kalba labai daug apie Lietuvą. Atrodo, kad niekur daugiau nei Lietuvoje nėra buvę. Mūsų vaikai, anūkai - jau kitokie, bet mano karta - užsikonservavę.

Minime ir tautines, ir bažnytines šventes. Aš esu katalikas, nes bažnyčioje krikštytas, bet domėjausi pagonybe ir kai kas labai prigijo. Pavyzdžiui, gyvenimo būdas, jo principai: nemeluoti, padėti, kam gali ir kiek turi. Pinigas ateina ir išeina, o tai, ką žmogus gauna su motinos pienu, lieka visam gyvenimui.

Trumpai apie Vaclovą Daunorą

* Vaclovas Daunoras gimė 1937 metų vasario 1 dieną Žagarėje. 1960-aisiais Eskamiljo vaidmeniu operoje „Karmen“ debiutavo Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre.

* 1962-aisiais bosas iškovojo trečią vietą M. Glinkos konkurse Maskvoje, 1966-aisiais tarptautiniame P.Čaikovskio konkurse Maskvoje pelnė ketvirtą vietą, 1971 metais tarptautiniame Tulūzos (Prancūzija) konkurse laimėjo „Grand Prix“.

* 1967-aisiais V. Daunoras išvyko į stažuotę Milane, kur „Rigoleto“ spektaklyje dainavo su Lučianu Pavaročiu.

* 1993 metais emigravęs į JAV 1996-aisiais Vaclovas Daunoras pradėjo dainuoti Niujorko „Metropolitan Opera“ teatre ir savo karjerą baigė 2005-iaisiais.

* Jo ryškūs vaidmenys: Pilypas II operoje „Don Karlas“, Mefistofelis „Fauste“, Bazilijus „Sevilijos kirpėjuje“, Greminas „Eugenijuje Onegine“, Monteronė „Rigolete“, karalius Henrikas „Lohengrine“ ir kiti.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"