Lemtingojo pučo sūkuryje buvo ir klaipėdietis

Šiomis dienomis sukanka 20 metų nuo Maskvos pučo, kurio sėkminga baigtis galėjo galutinai palaidoti dar 1990-ųjų kovą nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos siekius išsivaduoti iš sovietinės imperijos gniaužtų. Į pučo epicentrą buvo patekęs ir klaipėdietis sąjūdininkas Vytautas Urniežius, tada turėjęs susitikti su Rusijos demokratinėms jėgoms priklausiusia SSRS kareivių motinų komiteto prezidiumo nare Olga Guberskaja, kad išaiškinti, ką galima padaryti, jog būtų grąžinti lietuviai kareiviai, tebetarnavę sovietinėje armijoje.

Neramu tomis dienomis buvo ir Klaipėdoje, kur organizacijos "Jedinstvo", besipriešinusios Lietuvos nepriklausomybės siekiams, nariai buvo pradėję kelti galvas.

Vaizdas pribloškė

V. Urniežius pasakojo, jog rugpjūčio 18-ąją atvykęs į Maskvą nepastebėjo jokių ženklų, dėl kurių būtų reikėję sunerimti.

"Nerimas apėmė rugpjūčio 19-ąją, kai šeštą valandą ryto per Maskvos radiją išgirdau Valstybinio ypatingųjų situacijų komiteto pirmininko, SSRS viceprezidento Genadijaus Janajevo pranešimą, kad prezidentas Michailas Gorbačiovas susirgo ir dabar piliečiai privalo paklusti komiteto nurodymams. Nepaisydamas ankstyvo ryto puoliau skambinti Anatolijui Mostovojui, kuris dirbo Rusijos prezidento Boriso Jelcino komandoje. Jo pirmiausiai paklausiau, ar žinąs, kad Janajevas su klika ima valdžią į rankas? Jis tuoj man liepė atvykti prie Baltųjų rūmų - B. Jelcino citadelės, kreiptis į apsauginius, kad šie jį iškviestų.

Iškart išsiruošiau kaip lieptas. Pribloškė vaizdas Maniežo aikštėje - pilna tankų, tankečių, ginkluotų iki dantų kareivių. Bet Baltuosius rūmus pasiekiau sėkmingai. Apsauginių iškviestas Mostovojus mane įsivedė į pastatą. O ten jau buvo dalijami automatai ir pistoletai. Makarovo pistoletą gavau ir aš", - pasakojo V. Urniežius.

Jis sakė tada pataręs belaukiant šturmo statyti barikadas, kaip tai buvo daroma prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato tuomet. Tąnakt V. Urniežius liko nakvoti Baltuosiuose rūmuose.

"Kai paėjo gandas, jog iš Foroso parskraidinamas Michailas Gorbačiovas, aš, kaip užsienietis stebėtojas, Jelcino apsaugos buvau pakviestas jį pasitikti oro uoste. Žinoma, kas vyks ir kaip vyks, nebuvau informuotas. Tenai atvyko ir Ypatingosios padėties komiteto nariai. Visų nepamenu, bet būrelyje buvo komiteto pirmininkas Janajevas, KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas. Pastarąjį ypatingai įsidėmėjau. Jie pasitikti Gorbačiovo atvažiavo norėdami jį izoliuoti, bet kaip buvo priblokšti, kad atrankius uždėjo ne SSRS prezidentui, o jiems patiems. Kriučkovas visas perbalo, jo rankos drebėjo, kaip išvakarėse per televiziją rodytam Janajevui, SSRS žmonėms skelbusiam apie naują valdžią", - pasakojo pokalbininkas.

Klaipėdietis Vytautas Urniežius 1991 m. rugpjūtį iš Foroso parskraidinamą SSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą pasitiko oro uoste kaip užsienietis stebėtojas, tačiau su Makarovo pistoletu dėkle.

Ji sakė tomis dienomis sužinojęs ir apie plačiau neskelbtą informaciją, kad komitetas jau buvo pasirūpinęs 200 tūkst. antrankių Jelcino komandai ir jai prijautusiems.

"Esu įsitikinęs, kad dalis tų antrankių buvo skirta ir nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos politiniams bei visuomeniniams lyderiams", - sako V. Urniežius, išvykdamas iš Maskvos oro uoste grąžinęs Makarovo pistoletą jį išdavusiems apsaugininkams.

Įvykiai Klaipėdoje

Neramu tomis dienomis buvo ir Klaipėdoje. "Jedinstvo" nariai rugpjūčio 19 d. gausiai rinkosi į tuomet dar Karininkų namais vadintą pastatą Šaulių g. (dabar - Koncertų salė). Jų veiduose praeiviai galėjo įžvelgti euforijos pėdsakus - "mes dar jums parodysime".

Rugpjūčio 20 d. jie vėl būriavosi prie Karininkų namų. Tačiau jau ne taip gausiai. Na, o rugpjūčio 21-ąją buvusios euforijos pėdsakų neliko ir ženklo. Jedinstveninkų čia liko tik vienetai. O jų veiduose - tik nerimas ir baimė.

Dirbdama redakcijoje, beveik prieš tuos Karininkų namus, jau turėdama 1991-ųjų sausio įvykių patirtį, pirmosiomis rugpjūčio pučo dienomis buvau gerokai išsigandusi. Visų pirma dėl skautų, su kuriais labai artimai tais metais buvau susijusi, sąrašų, saugomų redakcijos stalčiuose. Puoliau juos nešti iš redakcijos. Juk 1991 m. sausio įvykių scenarijus - užgrobti spaudos "cechus" - galėjo kartotis. Su pačiais skautais jau buvau sutarusi: jeigu teks lįsti į pogrindį, laikraštį vis tiek leisime, nes skautai tuo metu turėjo bene vienintelį kompiuterį visoje Klaipėdoje. Apie tą susitarimą buvau informavusi ir redaktorių Antaną Stanevičių.

Neramu buvo ir Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kurioje tuo metu lankiau sergančią mamą. Čia buvo rengiamos palatos galimam sužeistųjų antplūdžiui. Panašiai buvo rengiamasi ir kitose Klaipėdos ligoninėse. Pirmosios pučo dienos, tegul ir lydimos "Gulbių ežero" baleto melodijų per televiziją, tikrai nieko gero nežadėjo. Tuo labiau, kad Rusijoje jau spėję įsikurti nepriklausomi radijo kanalai teikė labai grėsmingą informaciją. Jos nestigo ir per Lietuvos radiją bei televiziją.

Įvykių chronologija

Rugpjūčio 19-osios naktį Maskvoje prasidėjo perversmas. Jo rengėjų pagrindinis tikslas buvo sutrukdyti pasirašyti Suverenių valstybių sąjungos sutartį ir tokiu būdu išsaugoti Tarybų Sąjungą. Tam tikslui pasiekti reikėjo visų pirma iš TSRS prezidento posto jėga nušalinti Michailą Gorbačiovą.
Jo parengtą naująją Sąjungos sutartį Rusijos prezidentas B. Jelcinas ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas turėjo pasirašyti Maskvoje rugpjūčio 20 d. Sovietų Sąjungos prezidentas tikėjosi, kad ir kitų respublikų vadovai vėliau padės savo parašus. Sutartyje buvo numatyta daug suverenumo respublikoms, įvairios lengvatos.
Rugpjūčio 18 d. M. Gorbačiovas su žmona, dukra, žentu ir anūke leido paskutines atostogų dienas savo prašmatniame ir nuošaliame vasarnamyje Forose, prie Juodosios jūros. Tą popietę jis kaip tik rašė kalbą, kurią turėjo pasakyti po dviejų dienų pasirašant Sąjungos sutartį Maskvoje. Iš Maskvos atvykusi delegacija, kurioje buvo ir M. Gorbačiovo patikėtinis, personalo vadovas Valerijus Boldinas bei Centro komiteto sekretorius Olegas Baklanovas, pareiškė, jog atstovauja Valstybiniam ypatingųjų situacijų komitetui ir pareikalavo, kad M. Gorbačiovas pasirašytų dekretą, kuriuo prezidentinės galios būtų perduotos viceprezidentui G. Janajevui. M. Gorbačiovui atsisakius tai padaryti atvykėliai jį čia įkalino.
Rugpjūčio 20 d. naujienų agentūra TASS pranešė, kad kad "dėl ligos" M. Gorbačiovas priverstas pasitraukti ir savo įgaliojimus perduoti viceprezidentui G. Janajevui. Jis ir kiti chuntos nariai paskelbė apie Sovietų Sąjungoje įvedamą šešių mėnesių nepaprastąją padėtį.
Maskvoje prieš nusileidžiant saulei kariniai padaliniai ir šimtai tankų užėmė pagrindines gatves, tiltus ir sankryžas. Pučo lyderiai išleido dekretus, kuriais buvo draudžiami masiniai susirinkimai, įvedama komendanto valanda, uždraudžiama opozicinė politinė veikla ir nustatomi apribojimai žiniasklaidai.
Maskvos Baltieji rūmai - Rusijos Dūma - irgi buvo apsupta karinių mašinų. Rusijos prezidentas B. Jelcinas ir keletas jo artimiausių patarėjų čia buvo uždaryti per naktį. Ankstų rugpjūčio 21-osios rytą B. Jelcinas pasmerkė pučą, o jo organizatorius paskelbė išdavikais. Nekreipdamas dėmesio į Dūmą apsupusius snaiperius, jis išėjo iš pastato ir kreipėsi į čia tarp tankų ir ginkluotų kareivių susirinkusius dešimtis tūkstančių maskviečių. B. Jelcinas apkaltino G. Janajevą ir jo sėbrus neteisėtai užėmus valdžią. Jis taip pat kvietė visus protestuoti prieš šalyje paskelbtą nepaprastąją padėtį. Tuo metu Eduardas Ševardnadzė ir kiti žymūs demokratai pasirodė prie pastato išreikšti savo palaikymo.
Vienas iš pučo organizatorių ir SSRS ministras pirmininkas Valentinas Pavlovas, motyvuodamas liga, staiga atsistatydino iš premjero posto ir sustabdė narystę Ypatingųjų situacijų komitete.
Dar prieš išauštant rugpjūčio 22-osios rytui Rusijos parlamentą apsupę armijos daliniai susirėmė su šimtais civilių, kai kurie jų mėtė Molotovo kokteilius į kariškių automobilius. Trys protestuotojai žuvo, daug buvo sužeista. Kariai atsitraukė. Palaikančiųjų B. Jelciną minia gatvėse išaugo iki šimto tūkstančių.
Rugpjūčio 22-ąją M. Gorbačiovas parskrido į Maskvą, komiteto nariai buvo suimti. Maskvoje paskelbtas gedulas dėl žuvusiųjų, vyko didžiulis mitingas, kur B. Jelcinas pranešė apie sprendimą patvirtinti naują trisplavę Rusijos vėliavą, prie Baltųjų rūmų surengtas koncertas "Rokas ant barikadų".
Rugpjūčio 23-iąją ?askvos tarybos sprendimu masinio žmonių susibūrimo metu demontuotas paminklas Feliksui Dzeržinskiui. Tiesioginio eterio metu B. Jelcinas, dalyvaujant M. Gorbačiovui pasirašė įsakymą, kuriuo sustabdė Rusijos komunistų partijos veiklą.
Po kelių mėnesių Sovietų Sąjunga žlugo. M. Gorbačiovas trumpam grįžo į savo postą ir dar spėjo po kelių mėnesių, gruodžio 25-ąją, pasirašyti susitarimus su Ukrainos ir Baltarusijos lyderiais, kad Sovietų Sąjungos oficialiai nebėra.

"Po pučo Lietuva tapo normalia valstybe"

Vasilijus SAFRONOVAS, istorikas
Pučo metu sprendėsi galių persiskirstymo Rusijos viduje, prasidėjusio dar gerokai iki 1991-ųjų, klausimas. Lietuvai ir visam pasauliui pučo baigtis parodė, kad pačioje Rusijoje esama vidinių galių, turinčių pakankamai įtakos tam, kad bandymai restauruoti senąjį režimą būtų nuslopinti. 1991 metų gruodį Belovežo girioje įvykęs susitarimas, formaliai likvidavęs Tarybų Sąjungą, tebuvo sekantis, iš pučo baigties logiškai išplaukęs žingsnis.

Geopolitine prasme pučo baigtis reiškė, kad vietoje Tarybų Sąjungos pasaulio politiniame žemėlapyje atsiranda 15 naujų valstybių, įskaitant ir Lietuvą, kuri, nepaisant to, kad dar 1990 metų kovą deklaravo savo nepriklausomybę, išties tik Maskvos pučo metu ir iškart po jo buvo pripažinta daugumos pasaulio valstybių. Kitaip tariant, pučas laikytinas pagrindiniu įvykiu, po kurio su Lietuva pasaulis pradėjo kalbėti kaip su normalia valstybe - iš objekto ji virto subjektu.

Maža to, sumažėjo ir iš esmės buvo neutralizuotas Tarybų Sąjungos kaip geopolitinės įtakos veiksnio Rytų Europoje vaidmuo. Visi šie pokyčiai reiškė, kad iš dvipoliarinės galių sistemos, kurioje pasaulis gyveno beveik 50 metų, yra pereinama į visiškai naują galių sistemą, kurios konkretų pavidalą nulėmė jau kiti veiksniai.