Lietuvė nė nesapnavo, jog žydų žemėje gaus kur kas daugiau nei išsilavinimą ir sėkmingą karjerą

Į Pažadėtąją žemę I. Vebraitę-Adereth atvedė ne kas kitas, o žinių troškimas. Dar būdama molekulinės biologijos bakalauro studentė Vilniaus universitete ji organizavo mokslinę konferenciją studentams, į kurią kviečiami įvairūs Lietuvos ir užsienio mokslininkai pristatyti savo darbų. 

Vienas iš Ievos asmeninių konferencijos siekių buvo sudaryti sąlygas mokslininkams, studentams, įmonėms užmegzti bendradarbiavimo ryšius su kitais kolegomis. Taip ir pačiai atsirado kelios viliojančios galimybės išvykti patobulėti į užsienį. 

Vienas iš kvietimų buvo būtent į Izraelį. „Mane žavėjo Izraelio mokslo lygis, verslumo požiūris ir pasiūlytas magistro darbas. Todėl nusprendžiau ten tęsti mokslus. O vėliau susiklostė ir visos kitos aplinkybės, todėl čia užsiliksiu daug ilgiau“, – šypteli Ieva, šiuo metu siekianti daktaro laipsnio Tel Avivo universitete ir čia jau sukūrusi šeimą. 

Su žydu tautybės vyru Yaira moteris vos prieš metus susilaukė dukrytės Naomi. Beje, Ievos vyras turi lietuviškų šaknų ir jis bei jo šeima yra lankęsi Lietuvoje dar iki porai susipažįstant. Jo proprosenelis buvo garsus rabinas.

Kad gautų leidimą gyventi Izraelyje, I. Vebraitė-Adereth susidūrė su labai daug biurokratijos. Kasmet turinti įrodinėti, jog nori čia būti, jog kuria ir stato šioje šalyje tvirtus pamatus. 

Nors pagal specialybę yra mokslininkė, laisvu laiku I. Vebraitė-Adereth užsiima ir savo hobiu – kuria, organizuoja ir buria lietuvius. Nuo pat atvykimo į Šventąją Žemę ji aktyviai įsijungė į lietuvių bendruomenės gyvenimą ir vos po kelerių metų tapo jos pirmininke. 

Ieva juokauja, kad lietuvybės puoselėjimas tiesiog užkoduotas jos kraujyje. „Gimiau vasario 16-ąją. Ši simbolinė Lietuvai diena man visada buvo svarbi, – sako Ieva. –

Lietuvybės puoselėjimas dar labiau sustiprėjo išvykus, o lietuvių kalbos vartojimas kasdieniame gyvenime tapo ypač reikalingas ir malonus širdžiai.“ 

Įvairios lietuviškos veiklos, šventės, susibūrimai su Izraelyje gyvenančiais lietuviais dar labiau sustiprino ryšį su Lietuva. Taip pat jausmą, kad nesi vienas, nors ir gyveni toli nuo gimtinės. 

Pokalbių tema – maistas 

Paprašyta papasakoti, kuo gi gyvena lietuviai šioje skirtingų kultūrų šalyje, bendruomenės pirmininkė juokiasi, jog veikiausiai lietuvišku maistu. 

„Jei pasižiūrėsite į lietuviškus susirašinėjimus socialiniuose tinkluose, pamatysite dažną pasidalinimą, kad kažkas gamina cepelinus ar šaltibarščius, skelbia, kur pirko lietuviškos varškės, sūrio, alaus ir kitų skanumynų. Tikriausiai, kaip ir visur, skanus maistas suburia. Taip ir čia lietuvių mėgstamiausia veikla – piknikas gamtoje“, – pasakoja I. Vebraitė-Adereth.

Ieva sako esanti viena iš trumpiausiai čia gyvenančių Izraelio lietuvių. Dauguma jų yra lietuvių kilmės žydai, į Izraelį atvykę prieš dvidešimt, trisdešimt ar net penkiasdešimt metų sekdami paskui savo kraują. 

„Jei paklaustumėte mano šeimos Lietuvoje, jie mielai persikeltų į Izraelį, jei tik būtų galimybė. Taip pat ir turistai. Dauguma jų į Izraelį sugrįžta tikrai dar ne kartą. Taip pat galiu drąsiai sakyti, kad daug Izraelio lietuvių labai dažnai ir su džiaugsmu grįžta ir lanko Lietuvą“, – teigia Izraelio lietuvius vienijančiai bendruomenei vadovaujanti I. Vebraitė-Adereth. 

Pagal šabo taisykles 

Pasak Ievos, gyvenimas Izraelyje labai gyvas ir greitas, ypač jo metropolyje Tel Avive. Ir ne tik dėl to, kad diena čia trumpesnė ir saulė vasarą leidžiasi jau apie 19–20 valandą. 

„Gyvenimas tiesiog verda, parduotuvės, kavinės, barai, klubai visuomet pilni žmonių. Žmonės labai sportiški, bėgioja, važinėja dviračiais, paplūdimiuose bei parkuose apstu šeimų“, – pasakoja emigrantė. 

Ieva juokiasi, jog jai vis dar sunku priprasti prie labai stipraus šeimos ryšio Šventojoje Žemėje. Visos šventės, penktadienio vakarienės dažniausiai būna rengiamos su pačiais artimiausiais žmonėmis. „Tai išties labai gražu. Lietuvoje to buvo gerokai mažiau“, – šypteli I. Vebraitė-Adereth. 

Izraelyje, anot jos, daug kultūrinių, socialinių, mokslinių renginių. Tik spėk rinktis, kas tave domina, ir drąsiai dalyvauk. 

„Bet ateina šeštadienis, arba kitaip – šabas, ir viskas aprimsta. Aš mėgaujuosi šia diena, kai gatvėse mažiau mašinų, šiek tiek ramiau ir žmonės labiau atsipalaidavę“, – sako Ieva.

Pakliuvo į biurokratijos žabangas 

Izraeliečiai, pasak Ievos, pasižymi karštu vakariečių bei Viduržemio jūros žmonių charakterių mišiniu. Lietuviai, anot jos, ramesni ir santūresni. Vietiniai labai garsiai kalba, sako viską tiesiai šviesiai, reikalauja savo, o jei kas netinka – drąsiai skundžiasi. Ir nuolat ginčijasi, nors jie pasakytų, kad čia toks bendravimas. 

„Bet, kita vertus, jie itin šilti žmonės, neleis tau jaustis vienišam, kviesis į savo namus, vedžiosis po miestą ir užtikrins, kad čia jaustumeisi savas“, – pabrėžia I. Vebraitė-Adereth. 

Kalbėdama apie asmeninę patirtį, Ieva tikina, kad žmonės Izraelyje tikrai labai gražiai priima atvykėlius, domisi jais ir jų kilme, šalies istorija, kultūra, skrupulingai patikrina sklandžiusius stereotipus. 

„Oficiali sistema nėra tokia draugiška atvykėliams, kurie atvažiuoja į šalį dėl kažkokios kitos priežasties nei sugrįžimas pagal kilmę“, – pažymi I. Vebraitė- Adereth. 

Ji ir pati susidūrė su labai daug biurokratijos, kad gautų leidimą gyventi Izraelyje. Lietuvė kasmet turi įrodinėti, jog nori čia būti, jog kuria ir stato šioje šalyje tvirtus pamatus. 

„Nors šalis tikrai išsivysčiusi, pasigendu daugiau informacijos anglų kalba. Tai dažnai apsunkina kasdienybę ir malonaus priėmimo įvaizdį. Kartais pasijunti taip, lyg jie nenori, kad čia ilgiau užsiliktum“, – tvirtina I. Vebraitė-Adereth. 

Nepaisant to, Ieva tikina tikrai dėl to nekaltinanti Izraelio valstybės. Pasak jos, ši šalis geografiškai mažesnė nei Lietuva, didelį žemės plotą užima dykuma, o žmonių čia triskart daugiau nei Lietuvoje – per 9 mln. Tad valstybė turi dėti pastangas visų pirma pasirūpinti savo šalies gyventojais ir tais, kurie sugrįžta į Izraelį pagal kilmę, tikėjimą. 

Užburia gamta 

Ieva tikina, jog jai pačiai nebuvo sunku prisitaikyti prie Izraelio diktuojamo gyvenimo ritmo. Čia ji dažnai lankėsi dar prieš apsigyvendama, tad atvyko susipažinusi su žydų kultūra, tradicijomis, gyvenimo būdu. 

„Išties ši šalis labai žavi savo turtinga istorija, archeologija, kulinarija. Kiekvieną dieną žaviuosi ir dar labiau myliu šią šalį ir jos žmones“, – pabrėžia emigrantė. 

Nors Izraelyje jau yra sukūrusi šeimą ir čia įleidusi šaknis, lietuvė atvirauja kol kas dar nesijaučianti pakankamai sava.

„ Ieva nusijuokia, jog gyvendama Izraelyje labiausiai ėmusi ilgėtis lietaus, nors būdama Lietuvoje tikriausiai dažniausiai dėl jo ir skundėsi.

„Puikiai žinau, kur gyvenu, kaip čia apsisukti visokiausiais klausimais, bet vis tiek nesu sava. Tradicijos ir gyvenimo būdas man priimtini ir jaučiuosi tikrai gerai, tvirtai stoviu ant kojų. Tikrai nesigailiu čia atvykusi“, – teigia I. Vebraitė-Adereth. 

Pažadėtoje žemėje ją ypač žavi gamta. Izraelyje yra keturi pitogeografiniai regionai, dėl to gamta, augalai, kraštovaizdis iš tiesų labai skiriasi vos keliasdešimties minučių atstumu. 

Izraelyje plyti dykuma, šiaurėje – kalnai, kur galima slidinėti žiemą, žemiausias pasaulyje taškas ir net keturios jūros. 

„Kaskart važiuojant iš vieno miesto į kitą, vaizdai labai greitai keičiasi, todėl labai mėgstu čia keliauti“, – sako Ieva ir nusijuokia, jog gyvendama Izraelyje labiausiai ėmusi ilgėtis lietaus, nors būdama Lietuvoje tikriausiai dažniausiai dėl jo ir skundėsi. 

Tautiečių draugijoje

Izraelio lietuvių bendruomenė išsibarsčiusi po visą karštąją šalį. Vieni gyvena šiaurėje, kiti – pietuose, treti įsikūrę kažkur per vidurį. Tad į susitikimus lietuviai suguža iš visų Izraelio kampelių. „Stengiamės daryti susitikimą bent kartą per sezoną. Mažesnės grupelės bendrauja glaudžiau, jos ir susitinka dažniau. Man labai pasisekė, kad dvi draugės lietuvės gyvena vos kelios minutės kelio nuo manęs. Taip pat prieš kelias dienas dukros darželyje pradėjo dirbti lietuvė auklėtoja“, – tautiečių draugiją svetur ypač vertina Ieva. 

Be glaudžios lietuvių bendruomenės, Izraelyje anksčiau veikė ir tautinių šokių kolektyvas „Vija“. Ansamblis dalyvavo ir garsiajame Baltimorės šokių festivalyje. Tačiau vėliau susidūręs su sunkumais kolektyvas sustabdė veiklą. 

„Kalėdos kas keletą metų sutampa su žydiškąja Chanuka, tad švenčiame chanuchristmas. Velykos taip pat pasitaiko tuo pačiu metu, kaip ir žydiškoji Pascha.

„Kaskart vis kyla minčių vėl rinktis, organizuoti porų šokius. Norėtume ir lietuvių choro. Tikėkimės, kad ateityje bus“, – šypteli bendruomenės pirmininkė.

O dabar lietuviai džiaugiasi visai neseniai susikūrusia jaunimo grupe, kurioje dainuoja du lietuviai ir trys izraeliečiai.

Tradicijos persipynė

Nors ištekėjusi už žydo, I. Vebraitė-Adereth Izraelyje švenčia ir lietuviams įprastas tradicines šventes. Moteris juokiasi, jog būdama Lietuvoje tikriausiai ne tiek daug tų tradicijų turėjo, kiek dabar.

Didžiosioms žiemos šventėms ji su šeima dažniausiai grįžta į gimtinę, o prieš tai dar ir su Izraelio lietuvių bendruomene mielai atšvenčia.

„Kartkartėmis, ypač žiemą, gaminame lietuviškus patiekalus. Kalėdos kas keletą metų sutampa su žydiškąja Chanuka, tad švenčiame chanuchristmas. Velykos taip pat pasitaiko tuo pačiu metu, kaip ir žydiškoji Pascha. Tad minime ir žydiškas, ir krikščioniškas šventes kartu“, – pasakoja I. Vebraitė-Adereth.

Identiteto išsaugojimas

Ieva tikina, jog gyvenant mišrioje šeimoje ir toli nuo Lietuvos, kur kultūra, kalba, klimatas ir šventės yra visiškai kitokios nei gimtinėje, jai ypač svarbus lietuviškumo išsaugojimas.

„Man tai išsaugojimas pačios savęs. Jei pamirščiau lietuvišką tapatybę, tapčiau kažkokia prisitaikėle“, – sako I. Vebraitė-Adereth.

Su savo dukra Naomi namuose Ieva taip pat kalba tik lietuviškai. Sako norinti, kad dukra užaugusi mokėtų lietuvių kalbą ne tik dėl to, kad susikalbėtų su seneliais, bet ir suprastų mamos kilmę, pamiltų šalį, kurioje mama gimė ir užaugo. 

Netgi susituokusi Ieva nusprendė pasilikti savo lietuvišką pavardę, norėdama pabrėžti lietuvišką tapatybę. 

Ji save laiko didele Lietuvos patriote. Moteris nuolat seka Lietuvos naujienas, žinias, domisi inovacijomis. Bendrauja ne tik su artimaisiais bet ir universiteto buvusiais kolegomis ir pažįstamais, dalyvauja įvairiuose susitikimuose, konferencijose. 

„Juk nežinia, kada sugrįšiu atgal. O gal mano dukra norės gyventi Lietuvoje? – svarsto I. Vebraitė-Adereth.