Tačiau egzistuoja ir kita, gerokai niūresnė diagnozė, kurią vis garsiau įvardija politologai, saugumo ekspertai ir visuomenės veikėjai: tai, ką matome, nėra valymasis, o progresuojantis sisteminis puvimas, kurio šaknys siekia giliau nei pavienės politikų pavardės ar jų nelegaliai sukaupti turtai.
Korupcijos monotonija ir „kriminalinis serialas“
Per 36-erius nepriklausomybės metus Lietuvos visuomenė tapo nevalinga ilgai trunkančio korupcinio serialo žiūrove.
Šio serialo scenarijus stebina savo monotonija: netikėtai prasidėjusios kratos, viešai demonstruojami grynieji pinigai ar aukso lydiniai, prokurorų užuominos apie „politinį stogą“ ir galiausiai – tylus bylų nutraukimas arba simbolinės bausmės.
Kaip pastebi buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, nusikalstamumas politikoje tapo gyvenimo tėkme, kurią naujos politikų kartos priima ne kaip pamoką, o kaip veiklos modelį.
Intriga čia nebeegzistuoja – keičiasi tik pavardės ant durų iškabų ir sumos, kurios iš „čekučių“ skandalų išaugo iki milijardinių valstybinių užsakymų įsisavinimo schemų.
Visuomenė pratinama prie minties, kad sistema pati save kontroliuoja: sekliai gaudo, prokurorai kaltina, advokatai gina, o teisėjai teisia ir... dažniausiai paleidžia.
Tai sukuria iliuziją, kad teisingumo mašina veikia, tačiau galutinis rezultatas – „visi galai į vandenį“ – palieka valstybės obuolį vis labiau primenantį graužtuką.
Sisteminė korupcija kaip valstybės pamatas?
Politologas Bernaras Ivanovas pateikia dar radikalesnę įžvalgą, remdamasis „sisteminės korupcijos“ sąvoka. Jo teigimu, korupcija pas mus nėra atsitiktinis gedimas, o greičiau pamatas, ant kurio laikosi visa biurokratija, žiniasklaida ir net bankų sektorius.
Jei ši sistema būtų staiga demontuota, kiltų pavojus, kad sugrius visa dabartinė valstybės valdymo struktūra.
Todėl kratos ir garsūs tyrimai dažniau tarnauja kaip politinės kovos įrankis pašalinant „prisidirbusius“ oponentus, o ne kaip nuoširdi kova už skaidrumą.
Lietuvoje nusistovėjo neoficialios žaidimo taisyklės, vadinamosios „paniatkės“, kurios realiai valdo procesus pirtelėse, medžioklėse ar neformaliuose susitikimuose žvejyboje.
Čia sprendžiami milijardiniai klausimai, o oficialiosios institucijos vėliau tik įteisina šiuos sprendimus, palikdamos parlamentui techninį, statistinį vaidmenį.
Kol už teisėsaugos nestovi stipri pilietinė visuomenė, gebanti protestuoti gatvėse savaitėmis, tol tikėtis realaus pokyčio yra naivu.
Institucinis puvinys: prezidentūra ir Konstitucinis Teismas
Buvęs VSD kontržvalgybos vadovas Kastytis Braziulis detalizuoja, kur konkrečiai pasireiškia šis puvinys. Jis išskiria dvi institucijas, kurios iš pradžių buvo sukurtos kaip demokratijos saugikliai, bet ilgainiui tapo jėgos centrais, išbalansavusiais valstybę.
Pirma – tai Prezidentūra, kurioje, ypač po Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpio, susikoncentravo milžiniška įtaka, sukurianti savotišką dvivaldystę su Seimu.
Antra – Konstitucinis Teismas, kuris, pasak eksperto, tapo pernelyg politizuotas. Vietoj to, kad saugotų Konstitucijos raidę, jis neretai palaiko tam tikrą politinę liniją ar gina siauras interesų grupes.
Kai sprendimų priėmimo procesas – ar tai būtų gynybos finansavimas, ar naujo poligono steigimas – tampa neskaidrus ir uždaras, visuomenė nustoja suprasti, kas iš tiesų valdo valstybę.
Kodėl mes čia atsidūrėme? Liustracijos trūkumas ir Rusijos modelis
Atsakymas į klausimą, kodėl per trisdešimtmetį nepavyko sukurti skaidrios sistemos, slypi mūsų praeityje. Neatlikta liustracija leido komunistinei nomenklatūrai sklandžiai perimti nepriklausomos Lietuvos valdymą, atsinešant sovietinės biurokratijos patirtį ir ryšius.
KGB agentų neišviešinimas iki šiol kabo kaip Damoklo kardas, nes jų atskleidimas, pasak K. Braziulio, būtų šokas visiems, pamačius, kas mus iš tiesų valdo.
Be to, Lietuva nebuvo izoliuota nuo Rusijos valdymo modelio įtakos. Kremliaus principas – skatinti korupciją tam, kad kiekvienas valdininkas būtų „prikabintas“ ir lengvai šalinamas tapus nelojaliam – rado palankią dirvą ir pas mus.
Prie to prisidėjo ir „lengvi“ Europos Sąjungos pinigai. Kai milijonai atkeliauja be didelio vargo, atsiranda begalinis noras kurti projektus, kurie galbūt nereikalingi visuomenei ar net pavojingi nacionaliniam saugumui (kaip brangios vėjo jėgainės jūroje), bet labai pelningi jų vykdytojams.
Negatyvioji atranka ir „laborantų“ valdžia
Sistemos degradaciją iliustruoja ir pasikeitęs politikų tipas. Nepriklausomybės pradžioje į Seimą ėjo savo srities autoritetai – rašytojai, profesoriai, rezistentai.
Šiandien stebime „negatyviąją atranką“. Aukštos kvalifikacijos specialistai nebenori eiti į politiką, kur jų privatus gyvenimas būtų narstomas po padidinamuoju stiklu, o alga – mažesnė nei versle.
Todėl į valdžią ateina tie, kuriems nesiseka kitur: bankrutavę verslininkai, teisti asmenys ar jauni ambicingi valdininkai, kurie po poros metų darbo „viešojoje įstaigoje“ jau pretenduoja į ministrų kėdes.
Tokie politikai neturi nei stuburo, nei ilgalaikės vizijos – jie tėra sistemos sraigteliai, vykdantys įtakingų grupių valią.
Finalas: demografinis akligatvis
Nors korupcija yra didelė blogybė, ekspertai perspėja apie dar baisesnį finalą. Visuomenės apatija, nedalyvavimas rinkimuose ir nusivylimas valstybe skatina ne aktyvų pasipriešinimą, o tylią emigraciją. Lietuva pagal skurdo rodiklius ir socialinę atskirtį išlieka ES dugne, o gimstamumo indeksas pasiekė kritinę ribą.
B. Ivanovo prognozė negailestinga: jei niekas nesikeis, iki šeštojo šio amžiaus dešimtmečio dabartinės Lietuvos praktiškai nebeliks.
Ją pakeis imigrantai iš trečiųjų šalių, ir nors geografinis pavadinimas gali išlikti, valstybės veidas bus neatpažįstamas.
Sisteminis puvimas ne tik graužia valstybės „obuolį“ iš vidaus – jis atima ateitį iš tautos, kuri nebeturi jėgų nei išpjauti puvinio, nei pasodinti naujo sodo.
Išvada viena: kad po kelerių metų vėl nereiktų su nuoskauda sakyti „dar vakar kalbėjomės apie viltį“, tikrasis apsivalymas privalo prasidėti ne nuo prokuroro kratos, o nuo kiekvieno piliečio atsakomybės nebebūti tik pasyviu šio „kriminalinio serialo“ žiūrovu.
Šaltinis: Parengta pagal Valstietis.lt: Apvalantis puvimas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą