Prieš dešimt metų ponia Janina iš Kėdainių susiruošė aplankyti Australijoje gyvenančios dukters, kuri šioje šalyje buvo sukūrusi šeimą ir susilaukė pirmojo vaikelio. "Nuo pat vaikystės buvau labai energinga bei aktyvi moteris. Mano draugės, išgirdusios, jog ruošiuosi kelionėn į Australiją, juokdamosis sakė, kad iš svečios šalies sugrįšiu po kelių mėnesių, nors ruošiausi išbūti pusę metų. Tačiau išėjo kitaip: į Lietuvą grįžau tik po penkerių metų ir jau ištekėjusi už Vytauto Ratkevičiaus.
Skrisdama į svetimą šalį labai jaudinausi. Ne todėl, kad nepažinojau Australijos, netgi ne todėl, jog dukros senai nemačiau. Jaudinausi dėl to, jog pirmą kartą pamatysiu savo žentą. Daug kas manęs klausia, kodėl likau gyventi Australijoje? Aš nelikau, mes su vyru tik kol kas gyvename ten. O kaip bus toliau, niekas nežino. Galiu pasakyti tiek, kad niekada gyvenime savo gimtų šaknų neišsižadėsime. Paprasčiausiai Australijoje gyvensime tiek, kiek mums patiks", - pasakojo ponia Janina.
O ponas Vytautas Australiją gali vadinti beveik gimtąja šalimi. Jis joje atsidūrė karo metais, bėgdamas nuo rusų kariuomenės. "Iki atvykimo į šią šalį gyvenau Vokietijoje, kareivinėse. Čia glaudėsi pabaltijiečiai bei ukrainiečiai. Mus vadino žmonėmis be pastogės ir suko galvą, ką su tokiais pabėgėliais daryti. Netrukus pradėjo skelbti šalis, į kurias buvo galima emigruoti. Tai buvo Kanada, Australija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Anglija, Argentina ir kt. Pavyzdžiui, tie, kurie norėjo vykti gyventi į Kanadą, turėjo būti labai geros "prekinės išvaizdos". Užtekdavo tik netvarkingų dantų ir pasakydavo, ačiū, bet jūs netinkate gyventi Kanadoje. Mes nusprendėme važiuoti gyventi į Australiją. Taigi joje gyvenu nuo 1949-ųjų", - sakė ponas Vytautas.
Paklausėme vyriškio, kaip pavyko išsaugoti puikią gimtąją kalbą. Juokdamasis Vytautas atsakė: "Jei žmogus užmiršta savo gimtąją kalbą, tai toks žmogus gali užmiršti bet ką. Australijoje gyvena apie dešimt tūkstančių lietuvių. Labai dažnai savaitgaliais mes susitinkame, kalbamės. Esame subūrę chorą, per šventes koncertuojame."
Šokiruoja liulančios moterys
Ponia Janina apie Australiją gali pasakoti ištisas valandas. Moteris mano, jog dauguma lietuvaičių per daug idealizuoja svečias šalis, manydami, jog ten atsiveria rojaus vartai. Deja, taip nėra. "Australijoje persipynę daugybę kultūrų. Pirmasis įspūdis, mano, tarybinės moters, buvo, jog šioje šalyje galima pamatyti labai daug įvairių žmonių: ir odos spalvos, ir ūgio, ir kūno sudėjimo, ir elgesio, aprangos atžvilgiu. Eini per miestą ir gali atrodyti kaip tiktai nori: į tave niekas nekreips dėmesio, tu niekam neįdomus. Labiausiai mane nustebino moterys: ir pas mus, Lietuvoje, yra storulių, bet jos kitokios. O Australijoje dauguma moterų nuo storumo net liula. O dabar, praėjus dešimt metų, pamačiau, kad Australijoj yra labai daug ir apsileidusių žmonių. Matyt, turi įtakos karštas klimatas. Jeigu australui koks darbas pasirodys per sunkus, jis niekada nesivargins jo atlikti. Nėra poreikio po darbo valandų nors truputį pasidomėti ir kultūriniu gyvenimu. Bet nenoriu labai peikti australų, gal tas nenoras tobulinti dvasios aruodų jaučiamas visame kapitalistiniame pasaulyje", - pasakojo Janina.
Brangios parduotuvės - tik turtuoliams
"Nors lietuviai šia prasme labai skiriasi ir uoliai ugdo savo dvasinį pasaulį, mane grįžusią šokiravo visai kitas dalykas. Labai piktina ir dėl to su dauguma tautiečių konfliktuoju, kai jie pradeda dejuoti: "Oi pas mus, Lietuvoj..." Noriu visų paklausti - o kur jau kitaip? Jeigu žmogus esi labai gabus ar labai darbštus, tai rasi vietą po saule ir tikrai pragyvensi ir Lietuvoje, ir Australijoje. Šioje egzotiškoje šalyje pinigai ant palmių ar fikusų neauga ir už dyką jų taip pat niekas neduoda. Dažnai man sako, va, žinau tokį žmogų: nuvažiavo pas jus, padirbo kelis mėnesius, grįžo į Lietuvą, tai ir tą nusipirko, ir aną. Taip, atvažiuoja tarkim, jaunas žmogus, pagyveno kur nor prasčiausiomis sąlygomis, dirbo po dvylika trylika valandų, taupė visus pinigėlius, žinodamas, jog grįžęs juos tinkamai išleis. Bet normaliai gyvenant Australijoje reikia mokėti didžiulius mokesčius - juk reikia ir pas gydytoją eiti, ir namus pirkti, ir vaikus į mokyklą leisti, o visa tai labai brangiai kainuoja.
Lietuvoje dauguma žmonių gyvena šia diena. Turiu atliekamą litą kitą ir perku brangiausią mašiną ar garsaus dizainerio drabužį. Ten taip nėra. Australai taupo, kaupia lėšas ateičiai. Man buvo labai keista, kai vyras mane, panorusią užeiti į brangiausias Sidnėjaus parduotuves, vos ne prievarta nuvedė šalin. Vidutiniosios klasės atstovai net neįsivaizduoja savęs tokiose parduotuvėse. Turi prekybinį tinklą ir tik jame perka. Jie žino savo lygį, savo laiptelį, kurio neperžengs, ir ramiai gyvena", - įspūdžius apie egzotišką šalį pasakojo ponia Janina.
Po mokyklos - nemoka skaityti!
Anot Australijoje gyvenančių lietuvių, dažnai net šiurpas per nugarą pereina, įsigilinus į šios šalies švietimo sistemą. "Mokyklos skirstomos į valstybines ir privačias. Teko susidurti su tokiais dalykais, jog mokinys, baigęs mokyklą, nemoka normaliai skaityti! Ir tai australams normalu, jie nedaro iš to tragedijos. Tačiau yra tokių švietimo įstaigų, kur akademinis mokymasis yra šventas dalykas. Vienas mano anūkų vienu metu lankė krikščioniškąją mokyklą. Klausiu jo, ką tu per pamokas veiki. "Meldžiuosi." - "O ką dar darote?" - "Skaitome poterius." Tai man žadą atėmė. Vis dažniau prisimenu tarybinės mokyklos principus ir žaviuosi jais. Manau, jog po kelerių metų imsiuos rašyti knygą apie tarybinės santvarkos pranašumus, nors gal tai ir nebus populiaru.
Esu nustebusi dėl tenykščio vaikų auklėjimo. Jiems leidžiama viskas, jie - tarsi dievukai, kurių žodis - įstatymas. Mano įsitikinimu, jeigu vaiko nuo mažens nepratinsi prie darbo, tai kaip jis suaugęs supras jo vertę? Džiaugiuosi, jog mano dukra laužo šiuos principus ir griežtai auklėja savo vaikus. Dar norėčiau atkreipti tų merginų dėmesį, kurios svajoja ištekėti už užjūrio princo. Iš pradžių gal ir gražu viskas būna. Tačiau gyvenant pradeda ryškėti aštrūs ir kultūrų, ir tradicijų, ir kalbos skirtumų kampai. Esu mačiusi ne vieną jauną mergaičiukę, ištekėjusią už australo ir liejančią graudžias ašaras. Ačiū Dievui, kol kas manoji mergaitė sutaria su vyru, tačiau niekas nežino, kaip bus toliau."
Palangos kopos smirdi šlapimu
"Džiaugiamės matydami gražią Lietuvą, dar gražesnę Palangą. Smagu, jog poilsiauti čia atvyksta vis daugiau užsienio turistų. Tačiau noriu pareikšti porą pastabų. Teko skaityti spaudoje, kiek per vieną ar kitą šventę išgerta alaus ar kitaip linksmintasi. O kažin ar dažnai valdžios vyrai pavaikšto Palangos kopomis? Gėda, tačiau jos smirdi šlapimu. Kuriate, statote prabangias kavines, viešbučius. Bet pradėkite juos įrenginėti nuo elementariausių dalykų: moters higienos kambario ir mažylio pervystymo ir sutvarkymo patalpos. Juk tai tikrai ne tiek jau daug ir kainuoja", - atsisveikindami pridūrė ponai Ratkevičiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą