Gimėte 1931-ųjų gruodžio 17 dieną. Kur ir kaip prabėgo jūsų vaikystė?
Padegimės kaime netoli Barstyčių tėvai turėjo 40 hektarų žemės, augome šeši vaikai. Baigiau du Gegrėnų "akademijos" skyrius. Mama mus prižiūrėjo, kiaules šėrė, audė lino paklodes ir drabužius. Ir dabar iki paskutinio siūlo sunešioju liną, vilną ir medvilnę, o sintetikos nepripažįstu. Vasarą tėvai samdydavo panelę, kuri mamai padėdavo, ir jauną vyrą javams bei šienui vežti, pjauti. Per šienapjūtę samdydavo tris ar keturis vyrus. Tėvas pasistatė vėjo malūną, 1938 metais namuose jau buvo elektra. Visas kaimas ateidavo paklausyti mandraus tėvo radijo aparato "Philips".
Kaip gyvenimas pradėjo keistis į blogąją pusę?
Tėvas buvo Šaulių sąjungos vadas ir Lietuvos savanoris. Lietuvoje yra tik vienas kaimas - Naumiestis, iš kurio neištrėmė nė vieno žmogaus - nei vokiečiai, nei rusai, nes jie neskundė vienas kito. Kitur veikė pogrindininkai, Tarybų Sąjungos šnipai. Jie už išgautą informaciją gaudavo algą ir vaikščiodavo po kiemus apsimesdami elgetomis. Vieną jų vadino Šventu Juozapu - buvo gražus vyras garbanotais plaukais. Jį mama pavalgydino ir apnakvindino, nes žmonės tada nebijojo priimti svetimus, o jis "atsidėkojo" mus išduodamas.
Prisimenu, kaip 1940 metais su tėvu slėpėme jo užtarnautus ordinus, medalius ir ginklus. Pašviečiau jam liktarna, kai slėpė revolverį ir karišką karabiną. Tėvas turėjo ordinų už dalyvavimą mūšiuose su bermontininkais - visa Žemaitija ir Latvija buvo jų užimta. Barstyčių jauni vaikinai ir buvo pirmieji savanoriai, kariavę su bermontininkais, kurie baisiai siautėjo plėšdami mūsų ūkininkus. Atjodavo keliese su kardais ir karabinais, paršelius sumes į vežimą, atims kelis maišus grūdų ir miltų. Jeigu graži moteris patiks, išsiveždavo su savimi neva dirbti skalbykloje arba valgį gaminti. Kai kurios taip ir negrįžo.
Kaip pajutote Stalino saulės spindulius?
1941-ųjų birželio 14-ą, dar neprašvitus, mama buvo susiruošusi kepti duoną, nes buvo likęs tik vienas kepaliukas. Rusai kareiviai su durtuvais ir šautuvais apsupo namus, neleido mums nė pajudėti, nes kitaip nušaus. Jiems vadovavo lietuvis Limontas. Davė mamai pusvalandį susiruošti. Mažiausiajam broliukui buvo treji metukai - jis mirė Altajaus krašte, o mažiausia sesutė buvo dar krūtimi penima. Sugrūdo visus į sunkvežimį. Įsimetėme maišelin kumpį, dešros, uogienės puodynę. Gyvuliniais vagonais vežė pasakę: "Jūs - ne žmonės, ten, kur važiuojat, padarys iš jūsų žmones." Sesutė Elenutė dar pakeliui į tremtį užgeso - mama krūtyse nebeturėjo pieno.
 |
| TĖVAI. Ona ir Petras Proškinai, pono Mykolo tėveliai. |
Buvote vos devynerių, kai išgirdote esąs fašistas.
Važiavome per Altajaus kraštą. Ten 25 kilometrų kalnų perėjoje vasarą kaitino saulė, bet kylant į kalnus pasirodė sniegas. Dėl pasikeitusio oro slėgio kai kuriems bėgo kruvinos ašaros, užgulė ausų būgnelius. Kaimuose tarp kalnų tekėjo upelis - mums sargybiniai leido parsinešti vandens, nes patys norėjo gerti ir nusiprausti. O už upelio minia altajiečių su vaikais juodomis it anglis įkypomis akimis gestikuliuoja, į mus rodo. Žiūrėjo kaip į zoologijos sodo tigrus, nes jiems sargybinių buvo pasakyta: "Būkit atsargūs, vežame baisius fašistus."
Išmetė prie Laptevų jūros...
Vienoj pusėj - upė, kitoj jūra. Lietuvių būrį iškratė pelkėje ir pasakė: "Bėgti neturite kur, net nemėginkit, čia jums ir dvėsti." Ten jau buvo keli šimtai suomių ir vokiečių. O po dešimties dienų iškrito sniegas. Viršininkas liepė statyti jurtas iš velėnos, o ten sniegas per pusę rankos ištirpsta, giliau - ledas. Primetėme pagalių į pelkę, ant jos statėme palapinę, pliurė liumpsėjo po kojomis.
Pirmą naktį numirė ponas Kisielius, ūkininkas ir krosnių meistras, ištaręs: "Ponia, nekišk rūros". Mat prie jo, kad sušiltų, spaudėsi apkūni pilnakrūtė moteriškė Cigonaitienė. Žmogiškesnių kareivių patarta ji buvo atsivežusi aukso, savo vyro, išvežto į lagerį, drabužių, tad juos mainė į maistą. Ten laikrodžiai, žiedai buvo neregėtas stebuklas. O mums tas išdavikas žvėris Limontas, Kremliaus statytinis, neleido pasiimti nei jokių daiktų, nei žieminių drabužių.
Kaip išgyvenote?
Tada nebuvo nei žvejo kombinezonų, nei batų, bet išalkę žmonės brido į ledinį vandenį. Iš pradžių ir tinklų nebuvo. Iš bado ir vietiniai gyventojai būtų išmirę, jeigu ne amerikonai, 1944 metais sušelpę maisto produktais. Iš pradžių mitome juodais rusiškais miltais. Ir tuos sunku buvo atgabenti baržomis, reikėjo nutaikyti, kaip pro ledus pralįsti. Oro transporto juk nebuvo, vien karo aviacija. Jeigu papūsdavo šiaurės vėjas, ir vasarą į krantą lipo ledo lytys.
 |
| RELIKVIJOS. Iš Sibiro parsivežtos motinos maldaknygės ir tremtinės siųstas laiškas. |
Savo krauju maitinome utėles - jų knibždėjo net antakiuose. Žmonės mirdavo dešimtimis, daugiausiai naktį. Kita vertus, ten amžinai tvyrojo naktis: lapkričio 20-ąją sutemdavo ir tik vasarį vėl suspįsdavo saulė, jeigu nebūdavo rūko.
Išdžiūvusi iš bado sesutė Marytė tik ištarė: "Ponia Šapauskiene, duok man uogelių", suvalgė šaukštelį - ir numirė. Ta taupi ponia, gulėjusi ant gretimų narų, buvo dar iš Altajaus krašto parsivežusi džiovintų uogų. O juk ir aš turėjau mirti kartu su Maryte - ištinęs kaip kinų bonza tūnojau ant narų, dusau. Tada mano tėvas nuėjo į šiaurės jūrų kelio valdybą, kur stovėjo įšalusios baržos ir garlaiviukai. Rusai gaudavo gerų amerikiečių produktų, o alkani lietuviai ateidavo ten ledo tirpinti, kad turėtų geriamo vandens. Tėvas tąsyk už malkų kapojimą gavo šešias žuvies galvas ir mes jas suvalgėm žalias su visais kauliukais. Tai mane ir išgelbėjo.
Paskui jaunų vyrų brigados sugaudavo daugiau žuvies, slapta pasigvelbdami po tris žuveles savo šeimoms. Jeigu sugaudavo tokį vagį - treji metai kalėjimo. Reikėjo pasirinkti tinkamą jūros pakrantę, nes dumblas įtrauks - neišsikapstysi. Žiemą vyrai eidavo ruonių dobti, įviliodavo juos į kaproninio siūlo amerikoniškus tinklus. Ruonių mėsos labai mažai, o riebalai smirdantys, bjauraus skonio, bet mama ant jų kepė blynus. Per 60 žmonių talpinančioje jurtoje, jakutų vadinamoje "turdoch", buvo keletas krosnių, padarytų iš benzino statinių. Per potvynius upės prinešdavo medžių vandens nugraužta žieve, jais pasikurdavome.
Prie Laptevų jūros išbuvote iki 1947 metų, kol išleido mokytis.
Aš turėjau didelį troškimą mokytis. Mes negaudavome net laikraščių - kam jie mirtininkams? Mama tik maldaknygę skaitė - niekada neniekinau Dievo, nors pamaldus nebuvau. Mane viršininkai išleido į Jakutską. Ten pedagoginiame universitete baigiau Fizikos-matematikos fakultetą. 1956 metais pasenę tėvai irgi pasiprašė išleidžiami į Jakutską, iki kurio atvažiuoti galėjo tik šunų ar elnių kinkiniu. Jakutske susibūrusi didelė lietuvių bendruomenė gyveno Gorkio gatvėje. Čia prasidėjo didelės statybos, tad reikėjo darbininkų.
Studijuodamas dirbau įvairius darbus, teko darbuotis konditerijos fabrike. Vakarais kieme užkurdavau laužą, svilindavau dideles jaučių ir elnių galvas. Iš jų darydavau šaltieną, o ją kad pirko! Gera mėsa pakliūdavo į elitines partinės nomenklatūros krautuves, o kaulus, odas, kanopas "išmesdavo" liaudies krautuvėse. Mūsų fabriko darbininkams atitekdavo galvos, kai kurios - tokios didelės, kad nepakeldavai. Moterys mane maitino glazūruotais sausainiais už tai, kad nešiodavau viską, ką liepė.
Su šeima ir ruse žmona į Lietuvą grįžote 1956-aisiais. Kaip tada sekėsi?
Įsikūrėme klaipėdietės pusseserės trobelėje Melnragėje, kur gyvenu ir dabar. Pasikalbėjau su Kauno politechnikos instituto filialo direktoriumi - priėmė išskėstomis rankomis už didelę anuomet 160 rublių algą vyriausiuoju inžinieriumi. Jis mane ir išvarė kagėbistams suuodus tremtinio praeitį. Pasiguodžiau partijos komiteto sekretoriui Simučiui, o tas buvo geras žmogus, prigrasino manęs daugiau nepersekioti. Vėliau įsidarbinau elektronikos inžinieriumi skaičiavimo centre, kurio vadovas buvo Lukašenkos charakterio. Teko dirbti ir uoste.
Visus penkiasdešimt metų jaučiau mane sekančiųjų specialiųjų tarnybų alsavimą į pakaušį. Tai langus išdaužydavo kas, tai vagys apnikdavo ar į gyvybę kėsinosi. Nežinau, kuo galėjau aš jiems kelti pavojų, kuo kaltas dėl to, kad mane dar vaiką į Sibirą ištrėmė. Žmona, ir ta nuolat mane vadino "fašistu" - jai įtarimų kėlė net kai su giminėmis kalbėjausi lietuviškai. Sūnus ir dukra atvažiuoja pas mane iš Karaliaučiaus. Su antrąja žmona lietuve sugyvenome dar vieną sūnų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą