Linas Vodopjanovas: pašauktas dirbti Kūrėjo vynuogyne

"Aš dar turiu mokytis būti vyskupu", - sakė prieš kelias dienas Kretingos bažnyčioje įšventintas joje paskutiniu metu klebonavęs Linas Vodopjanovas. Jį dar prieš kelias dienas parapijonys vadino broliu pranciškonu Linu. O šiandien - jau Jo Ekscelencija vyskupu. Jis - pats jauniausias pasaulyje katalikų vyskupas, kuriam birželio 8 d. sukaks 39-eri. Dar neapsipratęs nei su titulu, nei su vyskupo rangą žyminčiu žiedu, Jo Ekscelencija jaučiasi nejaukiai prieš siekiančius žiedą bučiuoti...

Jūsų Ekscelencija, pradėkime nuo pradžių pradžios: kaip ir kodėl atėjo apsisprendimas rinktis dvasininko kelią?

Kad būtų ryškus vienas kuris momentas, suteikęs postūmį, negalėčiau įvardyti. Viskas klostėsi tarsi savaime. Kai aš augau, Nidoje dvasios šventovės dar nebuvo. Mane labai vėlai krikštijo - buvau aštuonerių. Ir krikštijo Jurbarko, kur gyveno močiutė, bažnyčioje. Joje priėmiau ir Pirmąją komuniją. Na, o vėliau Neringos parapiją aptarnauti pradėjo broliai pranciškonai iš Kretingos. Pas mus atvykdavo Astijus, Benediktas, kiti broliai. Kaip jie skelbė Evangeliją, kaip bendravo su žmonėmis, man atrodė labai gražu ir suprantama. Juk dar net bažnyčios Nidoje nebuvo - Dievas tiesiog vedė savo būdu...

Kai kurie dvasininkai laukia kokio nors dangaus ženklo, priimdami sprendimus tapti klieriku ar duodami amžinuosius įžadus. Ar būta tokių dangaus ženklų Jums apsisprendžiant eiti dvasininko keliu?

Iš tiesų parapijos gyvenime būna labai įvairių situacijų, kai reikia priimti sprendimus,- ir maldauji: Dieve, duok ženklą. Ir tie ženklai ateina iš aplinkos, iš pačių paprasčiausių, bet tokių gerų žmonių. Vėlgi priimant sprendimą eiti dvasininko keliu, jį sutvirtino pranciškoniškoji šeima. O ir pačioje Italijoje, kur slypi pranciškonizmo šaknys, patyriau nuostabių dvasinių išgyvenimų. Iš visų tų patirčių galėtum sudėlioti dangaus ženklų mozaiką, kurioje - ryškus vaizdas. Kiekvieną žmogų veda Dievas. Kai pasižiūriu atgal, suprantu, kad veda taip ir tokiu keliu, kaip nori Kūrėjas.

Mums, pasauliečiams, smalsu praskleisti pasiruošimo įvairioms ceremonijoms šydą. Tarkim, kaip Jūs ruošėtės prieš duodamas amžinuosius vienuolio pranciškono įžadus? Kaip dabar rengėtės laukdamas įšventinimo į vyskupus?

Amžinieji įžadai - tai pagrindinis įvykis kiekvieno vienuolio kelyje. Apmąstymams skiriamas mėnuo, atleidžiant nuo kasdienybės darbų, nuošalesnėje vietoje. Amžiniesiems įžadams rengiausi pranciškonų vienuolyne Šiaurės Italijoje. Žinoma, daug meldžiausi. Žinoma, kaip manęs klausėte, laukiau dangaus ženklų. O jie atėjo iš aplinkos. Kai popiežiaus Benedikto XVI buvau paskirtas vyskupu, turėjau kelias dienas susikaupti ir ruoštis įšventinimui Lavernos kalne Italijoje.

Pasauliečiams, save vadinantiems praktikuojančiais katalikais, bet į bažnyčias užsukantiems tik priešokiais, labai sunku susikaupti, kad ir kaip to trokšta. Dvasininkai daugeliu atvejų pajėgia susikoncentruoti. Juk gyvenimas nei kunigo, nei vienuolio neatpalaiduoja nuo žemiškųjų reikalų, dažniausiai susijusių su parapijiečių reikmėmis, o ir bažnyčios materialusis ūkis reikalingas nuolatinės priežiūros. Kaip Jums pavyksta visa tai derinti - susikaupimą maldai, apeigoms ir dažnai taip blaškantį ir net sekinantį išorinį poveikį?

Kai diena prasideda, juk nežinome, kas bus. Mes dažnai nepaskaičiuojame savo jėgų - aš pats, aš pats turiu padaryti tą ir aną. Užuot plėšiusis tarp įsipareigojimų ir pareigų, geriau susikaupti maldai ir viską pavesti Dievui.

Evangelijoje yra toks Jėzaus pasakojimas, kai du žmonės ateina į šventyklą. Vienas žmogus didžiuojasi, koks jis viską gerai ir teisingai darantis: tvarkingai meldžiasi, aukoja. O kitas bažnyčioje tik mušasi į krūtinę ir kartoja "Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio". Svarbus širdies nusiteikimas. Tuomet niekas neblaško, maldaujant Dievo malonės. Visokių būna momentų. Bet juk į bažnyčią einam susitikti su Dievu. Ir kalbėkimės su juo, dalį savo rūpesčių patikėdami ir jam.

ŽIEDAS. Vyskupo Lino Vodopjanovo žiede - žuvis ir kryžius. "Tai Kristaus simboliai", - trumpai pakomentavo jis. O žuvies ženklas, reiškiantis krikščionių susirinkimo vietą, atsirado kiek anksčiau nei kryžius. Kiekvienas vyskupas renkasi savus žiedo simbolius. HERBAS. "Palaiminti taikdariai" (lot. "Beati pacifici") - vyskupo augziliaro Lino Vodopjanovo vyskupiškas šūkis, žymintis jo tarnystės kryptį.

Esate pašauktas dirbti Kūrėjo vynuogyne. Kaip tą apsisprendimą vertino ir vertina artimieji?

Mano giminė nedidelė. Mama mano nusistatymui neprieštaravo. "Aš už tave gyvenimo negyvensiu", - tiek tepasakė.

O kaip mama sutiko žinią, kad tampate vyskupu?

Tai buvo jos džiaugsmas, persipynęs su kančia už man, jos sūnui, krintančia atsakomybe.

Dabar Jūsų artimiausia ateitis - būti Telšių vyskupo Jono Borutos pagalbininku. Ar tai reiškia, kad Jūs Kretingos bažnyčioje, pranciškonų vienuolyne jau būsite tik svečias?

Gyvensiu Telšių kurijoje, tačiau ryšiai su Kretingos parapijonimis, broliais vienaip ar kitaip vis tiek išliks.

Ką Jums reiškia Nida, kurioje gimėte? Ką reiškia pranciškonų vienuolynai Kretingoje, Kryžių kalne? Pagaliau - kokius dvasinius pėdsakus Jums yra palikusi Verona, kurios institute studijavote?

Nida - gimtinė. Aštuoniolika metų prabėgo čia. Čia augdamas uogavau, grybavau, žvejojau. Gimtinė ir yra gimtinė. Na, o Kretinga? Viskas vyko čia - brendau Kretingoje, pirmieji kunigavimo metai Kretingoje. Kryžių kalnas - vėl kitokia patirtis. Kryžių kalnas nėra lengva vieta. Jis mane augino įdomiu būdu bendruomeniškumo ir šeimyniškumo atmosferoje. Kalbėti vien apie Veroną neišeina - Italija mane taip pat augino ir brandino ne tik čia įgytomis žiniomis, bet ir bičiulyste su broliais. Draugystės gijos riša iki šiol. Na, o dabar prasideda naujas etapas. Dievas veda, ir aš paklusniai einu.

Kada jaučiate laimę ir pilnatvę?

Kai visavertiškai esu su Dievu, kai patiriu jo artumą, nebūtinai vienas, su bendruomene ar po žvaigždėtu dangum, ar kylant saulei.

Dosjė
Linas Genadijus Vodopjanovas gimė 1973 m.birželio 8 d. Nidoje, Telšių vyskupijoje.
1991 m. baigė Nidos vidurinę mokyklą ir tais pačiais metais atvyko į Mažesniųjų brolių ordino vienuolyną Kretingoje.
1992 - 1993 m. naujokyno metai Kenebunkporte, Maine, lietuvių pranciškonų Šv. Antano vienuolyne.
1993 - 1995 m. mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
1996 m. rugpjūčio 15 d. davė amžinuosius įžadus.
1996 - 2000 m. studijavo teologiją Šv. Bernardino teologijos institute Veronoje.
2000 m. liepos 15 d. buvo įšventintas kunigu ir vyskupo Antano Vaičiaus paskirtas Kretingos parapijos vikaru.
2001-2004 m. Kretingos vienuolyno gvardijonas.
2003-2004 m. Kretingos parapijos klebonas.
2004-2010 m. Kryžių Kalno vienuolyno gvardijonas.
2007 m. Lietuvos Mažesniųjų Brolių Ordino provincijos vice provincijolas.
2007 m. išrinktas Lietuvos Mažesniųjų brolių Šventojo Kazimiero Provincijos viceministru 2007 - 2013 m. kadencijai.
Nuo 2010 iki 2012 m. kovo m. ėjo Kretingos parapijos klebono pareigas.

HERBAS. "Palaiminti taikdariai" (lot. "Beati pacifici") - vyskupo augziliaro Lino Vodopjanovo vyskupiškas šūkis, žymintis jo tarnystės kryptį.