Louise Hay gyvenimo istorija

Louise Hay gyvenimo istorija

Mano savigarbos jausmas tirpo su kiekviena diena, palaipsniui aš projektavau savo įsitikinimus į išorinį pasaulį. Tai, kas nutiko man ketvirtoje klasėje, buvo tipiškas atvejis.

Vakarėliui mokykloje nusipirkome keletą tortų. Visi vaikai, išskyrus mane, buvo iš gerų šeimų su vidutinėmis pajamomis. Aš buvau prastai aprengta, juokingai styrančiais plaukais, ir nuo manęs trenkė česnakais, kuriuos buvau verčiama valgyti, kad "neatsirastų kirminų".

Iki tol nebuvau ragavusi torto. Mūsų šeima negalėjo sau leisti tokios prabangos. Viena mūsų kaimynė, senutė, duodavo man 10 centų kiekvieną savaitę ir dolerį per mano gimtadienį bei per Kalėdas. 10 centų eidavo į šeimos biudžetą, o už dolerį mama man nupirkdavo apatinių baltinių, kurių pakakdavo metams.

Taigi mokykloje vyko vakarėlis. Pjaustė tortą. Jo buvo tiek daug, jog kai kurie vaikai gavo po 2-3 gabalus. Kai pagaliau priėjo mano eilė, o aš, kaip visuomet, stovėjau paskutinė, torto neliko. Nė gabalėlio. Dabar man visiškai aišku, jog mano pačios įsitikinimas, kad esu nieko verta ir nieko nenusipelniau, pastatė mane į eilės galą. Tai buvo mąstymo būdas. "Jie" tik atspindėjo mano nuostatas.

"Pažinčiau ją iš pirštų"

Kai man sukako penkiolika, pabėgau iš namų ir įsidarbinau padavėja. Buvau alkana meilės ir teturėjau lašą savigarbos, tad dalijau savo kūną į kairę ir dešinę. Būdama šešiolikmetė pagimdžiau mergaitę. Išlaikyti jos negalėjau, todėl atidaviau geriems žmonėms. Tai buvo bevaikė šeima, pas kurią tuo metu gyvenau. Taigi man neteko išgyventi motinystės džiaugsmo. Patyriau tik gėlą, pažeminimą ir kaltę.

Prisimenu jos neįprastai didelius kojų pirštus - kaip mano. Ir jeigu mums kada teks susitikti, esu tikra, jog pažinsiu ją iš tų pirštų. Aš išvažiavau, kai kūdikiui buvo vos penkios dienos. Grįžau namo ir įkalbėjau savo motiną palikti patėvį. Tuo metu mano seseriai buvo 10 metų, ji liko gyventi su savo tėvu. Mama gavo darbą viešbutyje, mes pradėjome gyventi kartu. Bet kartą aš su drauge išvažiavau į Čikagą ir grįžau po 30 metų.

"Ir kartą..."

Nieko nuostabaus, kad pritraukdavau į savo gyvenimą vyrus, kurie mane žemino, kai kurie mušė. Galėjau taip ir gyventi keikdama juos ir save. Nieko nebūtų pasikeitę. Tačiau palaipsniui dėl teigiamų pokyčių darbe mano savigarbos jausmas augo, ir tam tikros rūšies vyrai paliko mano gyvenimą.

Aš neteisinu jų elgesio, bet jeigu tuo metu nebūčiau buvusi tokia, nebūčiau jų traukusi. Dabar vyrai, žeminantys moteris, nė neįtaria apie mano egzistavimą, nes mūsų mastymo būdas daugiau nesutampa.

Iš Čikagos aš persikrausčiau į Niujorką ir išgarsėjau kaip manekenė. Tačiau net ir šis darbas nepadidino mano savivertės. Nuolat rasdavau vis naujų savo trūkumų. Aš kategoriškai atsisakiau pripažinti, jog esu graži.

Taip tęsėsi daugelį metų. Kol sutikau nuostabų, išsilavinusį anglų džentelmeną ir už jo ištekėjau.

Ko trūko princesei

Mes daug keliavome po pasaulį ir mus netgi priimdavo karaliai. Kartą vakarieniavome Baltuosiuose rūmuose. Nors buvau garsi manekenė ir turėjau puikų vyrą, mano gyvenime kažko trūko...

Kartą vyras man pranešė apie savo ketinimą vesti kitą moterį. Nespėjau nė patikėti, kad esu laiminga, ir... Be abejonės, jo sprendimas mane sugniuždė.

Tačiau gyvenimas tęsėsi. Kartą visiškai atsitiktinai patekau į religinės bendruomenės "Religious Science", arba kitaip "Science of Mind", narių susitikimą Niujorke.

Nors tai, apie ką jie kalbėjo, man buvo visiškai nauja, vidinis balsas sakė: "Klausykis atidžiai." Aš ėmiau lankytis jų susibūrimuose ir mokytis. Mados pasaulis palaipsniui prarado aktualumą. Kiek galima rūpintis savo talija ir antakių forma?

Nebaigusi net vidurinės mokyklos, staiga pavirtau uolia studente. Skaičiau viską, kas susiję su metafizika. "Religious Science" bažnyčia tapo mano antraisiais namais.

Nors gyvenimas tekėjo lyg ir ta pačia vaga, aš jaučiau, jog visiškai pasikeičiau. Po trejų metų aktyvaus darbo bažnyčioje išlaikiau egzaminą ir ėmiau konsultuoti žmones, kuriems reikėjo pagalbos. Išmokau medituoti. Vėliau įstojau į koledžą, kuris ruošia pastorius, ir ten mokiausi dieną naktį.

Niujorke aktyviai reiškiausi susitikimuose, tęsiau konsultacijas. Taip pat parašiau nedidelę knygą, pavadinimu "Pagydyk savo kūną". Skaičiau paskaitas ir keliavau. Mano populiarumas augo kiekvieną dieną. O paskui man diagnozavo vėžį.

Trys mėnesiai

Jis, žinoma, pasireiškė moteriškoje srityje. Buvau apimta panikos. Pati padėdavusi žmonėms sveikti, suvokiau, jog turiu unikalią galimybę patikrinti principus, kuriuos skelbiau. Galiausiai parašiau knygą apie tai, kad vėžys - tai viso labo susikaupusios nuoskaudos, ir jeigu jų atsikratysi - ligą galima išgydyti.

Aš supratau, kad nesugebėjau ištirpdyti visos savo vaikiškos gėlos, ir manęs laukė sunkus darbas. Žodis "nepagydomas" man reiškia tik viena: būsena, kurios neįmanoma išgydyti tradiciniu būdu. Mes turime nusileisti į savo gelmę, kad rastume išgijimo būdą. Jeigu būčiau sutikusi operuotis ir nieko daugiau nedariusi, kad atsikratyčiau senų nuostatų, gydytojai būtų ir toliau pjaustę vargšę Luizą - tol, kol jos nebūtų likę. Jeigu ir būčiau sutikusi operuotis, aš turėjau pakeisti savo mąstymą, sukėlusį vėžį, kad jis negrįžtų.

Jeigu vėžys ar kuri kita liga grįžta, manau, ne todėl, kad ne viską išpjovė. Priežastis ta, kad žmogus nieko nepakeitė savo sąmonėje ir vėl sukūrė ligą, nors gal ir kitoje kūno dalyje.

Aš tikėjau, kad jeigu išvalysiu savo mintis, operacijos man neprireiks. Pasakiau savo gydytojui, kad neturiu pinigų operacijai, o jis savo ruožtu įspėjo, kad man liko gyventi trys mėnesiai.

"Aš tave myliu"

Iš karto ėmiausi darbo. Skaičiau apie netradicinius gydymo metodus. Nusipirkau daugybę knygų apie vėžį. Bibliotekoje perskaičiau viską, ką radau, apie šią ligą. Ypač mane sudomino mokslas apie odos refleksus. Norėjau ką nors atrasti, kas tai darytų. Kartą nuėjau į paskaitą. Nors šiaip mėgstu sėdėti priekyje, šįkart įsitaisiau gale. Šalia manęs atsisėdęs žmogus buvo būtent tas, kurio ieškojau - odos refleksų specialistas. Jis man labai padėjo.

Be to, aš gerai suvokiau, kad turiu išmokti labiau mylėti ir gerbti save. Mano vaikystėje buvo maža meilės, ir niekas manęs to nemokė. Aš tiesiog priėmiau aplinkinių požiūrį į mane kaip natūralų dalyką.

Iš pradžių man buvo neįtikimai sunku pasakyti savo atvaizdui veidrodyje: "Luiza, aš myliu tave. Aš tikrai tave myliu." Tačiau nusprendžiau atkakliai tęsti pratimą su veidrodžiu ir ilgainiui pajutau, kad tas situacijas, kuriose jausdavausi pažeminta, ėmiau vertinti kitaip. Taigi man tapo aišku, kad aš nestoviu vietoje.

Po pusmečio

Sunkiausia buvo liautis kaltinus kitus. Taip, mano vaikystė buvo sunki, mane skriaudė: dvasiškai, fiziškai ir seksualiai. Bet tai buvo taip seniai ir visiškai nepateisina mano požiūrio į save dabar.

Aš kankinau save, nes negalėjau atleisti. Susiradau gerą psichiatrą ir su jo pagalba liejau savo susikaupusį pyktį. Paskui iš savo tėvų prisiminimų nuotrupų susidariau jų vaikystės paveikslą. Man pasidarė jų gaila. Jų kaltė dėl visko, kas nutiko man, ėmė tirpti. Be to, aš radau gerą gydytoją dietologą, kuris man padėjo atsikratyti susikaupusių per daugelį metų šlakų. Jis man paskyrė griežtą dietą tik iš žalių daržovių. Visą mėnesį triskart per savaitę man valė žarnyną.

Operacijos nebuvo, bet po šešių mėnesių gydytojai buvo priversti pranešti tai, ką aš ir be jų jau žinojau: vėžio neliko nė pėdsako. Dabar iš savo patirties žinau, kad bet kurią ligą galima išgydyti, jeigu patys norime pakeisti savo mintis, nuostatas ir elgesį.

Kartais pati didžiausia tragedija virsta džiaugsmu. Jūs nė neįsivaizduojate, kaip mane pakeitė liga. Aš visiškai perkainojau vertybes. Ėmiau kitaip žiūrėti į gyvenimą ir labiau vertinti tai, į ką iki ligos nekreipdavau dėmesio. Man pabodo dulkinas Niujorkas ir jo kvaili orai. Nusprendžiau išvažiuoti. Taigi aš išvykau į Kaliforniją, į Los Andželą.

Mano sesuo

Išskyrus motiną ir seserį, nieko ten nepažinojau. Jos gyveno miesto pakrašty. Nė su viena nebuvau artima, ir su skausmu sužinojau, kad mano motina apako ir niekas man to net nepranešė. Sesuo buvo pernelyg užsiėmusi, kad padėtų man įsikurti. Mano mažytė knygelė "Kaip išgydyti savo kūną" atvėrė man daugelį durų. Kiekviena proga prisistatydavau žmonėms ir dovanodavau jiems savo knygą. Pamažu atsirado pacientų. Manęs paprašydavo pasakyti kalbą tai vienur, tai kitur. Per dvejus metus sugebėjau nusipirkti simpatingą namuką.

Vieną dieną paskambino sesuo ir pranešė, kad mama, kuriai tuo metu buvo jau 90 metų, nukrito ir susilaužė stuburą. Stipri, nepriklausoma moteris per vieną akimirką virto silpnu, bejėgiu vaiku. Ji susilaužė stuburą ir sykiu sugriovė paslapčių bei nutylėjimų sieną, užtvėrusią mano seserį. Pagaliau tarp mūsų užsimezgė ryšys. Aš sužinojau, kad sesuo kenčia nugaros skausmus, ir kenčia juos taip tyliai, kad net jos vyras nieko apie tai nenutuokia.

Du mėnesius praleidusi ligoninėje, mano motina buvo pasirengusi grįžti namo. Suprantama, ji nebegalėjo gyventi viena, todėl man teko ją pasiimti pas save. Aš nežinojau, kas iš to išeis, todėl pasakiau Dievui: "Gerai, aš ja pasirūpinsiu, jeigu Tu man padėsi, ypač su pinigais."

Iš pradžių buvo labai sunku. Mama išėjo iš ligoninės šeštadienį, o po savaitės man reikėjo išvažiuoti į San Franciską. Negalėjau jos palikti vienos. Aš ir vėl pasakiau Dievui: "Prašau Tavęs, pasirūpink tuo. Prieš man išvykstant turiu surasti gerą žmogų, kuris ją prižiūrėtų."

Kitą ketvirtadienį toks geras žmogus atsirado iš niekur.

Mano sesuo paprašė pagalbos. Aš sužinojau, kad prieš daugelį metų, kai mes su mama išvažiavome iš patėvio, jis su ja elgėsi žiauriai. Nuo to laiko ji gyveno jausdama nuolatinę baimę ir įtampą.

Mano motina jaučiasi geriau. Nupirkau jai klausos aparatą, ir ji labai domisi gyvenimu. Mes dažnai būname kartu. Kartu juokiamės ir kartu verkiame. Kartais ji paliečia mano skaudžias vietas, ir tai rodo, kad man reikia daugiau dirbti toje srityje. Aš sėkmingai tęsiu savo karjerą. Pastatėme visą centrą, kuriame galima mokytis ir gydytis. Toks mano gyvenimą, kokį jį aprašiau 1984 metų rudenį...

Luizos Hei filosofija

Aš ne gyduolė. Aš nieko negydau. Aš tik mokau žmones mylėti save, padedu jiems suprasti, kokie jie nuostabūs. Štai ir viskas. Aš padedu žmonėms prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, atrasti savyje jėgą ir vidinę išmintį. Aš padedu jiems įveikti kliūtis ir barjerus, trukdančius save mylėti nepriklausomai nuo gyvenimo aplinkybių. Tai nereiškia, kad jie nebeturi problemų, tačiau požiūris į jas smarkiai pasikeičia.

Per daugelį metų suteikiau gausybę konsultacijų savo klientams, vedžiau šimtus seminarų ir įgyvendinau daugybę intensyvaus mokymo programų JAV ir už jų ribų. Ir suvokiau: yra tik vienas būdas išspręsti bet kurią problemą - meilė sau.

Neįtikima, tačiau mylėdami save žmonės geriau jaučiasi, gauna norimą darbą, tiek, kiek reikia pinigų. Jų santykiai su kitais pagerėja - arba nutrūksta blogi santykiai ir užsimezga nauji.

Tokia štai paprasta taisyklė - mylėti save.

Mane kritikuoja dėl to, kad viską neva supaprastinu, bet aš supratau, kad visa ko esmė ir yra paprasti dalykai.

L. Hay tezės

1. Liaukitės kritikavę. Kritika niekada nieko nekeičia. Kai kritikuojate save, jūsų permainos negatyvios. Kai save palaikote - jūs keičiatės į gerąją pusę.

2. Liaukitės save gąsdinę. Liaukitės terorizavęsi savo pačių mintimis. Tai siaubingas gyvenimo būdas. Tuojau pat pereikite nuo jus bauginančių minčių prie malonių.

3. Būkite kilniadvasiški ir kantrūs. Būkite kilniadvasiški sau. Būkite sau geri. Būkite kantrūs sau, kai mokotės mąstyti naujai. Elkitės su savimi kaip su žmogumi, kurį išties mylite.

4. Būkite geri savo protui. Nekęsti savęs - tai nekęsti savo minčių. Neverta. Verčiau jas pakeiskite.

5. Girkite save. Kritika žudo dvasią. Pagyrimas ją stiprina. Girkite save kuo daužniau. Sakykite sau, kaip puikiai jūs susitvarkote su bet kuria smulkmena.

6. Palaikykite save. Raskite būdų save pažvalinti. Kreipkitės į draugus ir leiskite jiems padėti. Visiškai natūralu paprašyti pagalbos, kai esi jos reikalingas.

7. Žvelkite su meile į savo trūkumus. Supraskite, susikūrėte juos patys - norėdami patenkinti tam tikrus savo poreikius. Dabar jūs ieškote naujų, pozityvių, būdų jiems patenkinti. Taigi švelniai atsikratykite senų negatyvių elgesio stereotipų.

8. Rūpinkitės savo kūnu. Išmokite tinkamai maitintis. Koks maistas būtinas, kad jūsų kūnas gautų energijos gyvybingumui palaikyti? Išmokite fizinių pratimų. Kurie iš jų teikia malonumo? Švelniai mylėkite ir gerbkite šventovę, kurioje gyvenate.

9. Dirbkite su veidrodžiu. Dažniau žiūrėkite sau į akis. Reikškite savo jausmus sau. Žiūrėdami į veidrodį, atleiskite sau. Žiūrėdami į veidrodį, pasikalbėkite su savo tėvais ir jiems atleiskite. Bent kartą per dieną sau pasakykite: "Aš myliu. Dabar aš tikrai tave myliu."

10. Pradėkite tuojau pat. Nelaukite, kol reikalai susitvarkys patys, kol jūs palieknėsite, kol rasite naują darbą arba užmegsite naują ryšį. Pradėkite dabar ir darykite, kas nuo jūsų priklauso.

Bus daugiau

Parengė Vilma Skiotienė

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder