Maja Pliseckaja: "Jei nebūtų sutikęs manęs, niekada nebūtų vedęs"

Puikiai. Čia gydo nuostabiai. Visas personalas - gydytojai, seselės, - tiesiog puikus. Tai savo darbą išmanantys ir jį labai profesionaliai atliekantys žmonės. Ši ligoninė turi tokią įrangą, kad man apskritai buvo sunku įsivaizduoti, jog tokios esama. Klausiau, iš kur tokią prašmatnią gavo. Sako, Amerikos lietuviai dovanojo. O kainuoja ši dovana pusę milijono dolerių.

O ligoninės personalas mums gyrė Jus, sakė, esate pavyzdinga pacientė. Sako, nesielgiate kaip žvaigždė...

Nemanau, kad yra gerai save iškelti aukščiau kitų... Juk aš toks pat žmogus kaip ir visi.

Savo namų, puikios sodybos Trakų rajone turbūt labai pasiilgote?

Aš taip nepasakyčiau... Žinote, man čia taip gerai, kad ilgesio nejaučiu, - juokiasi. - Ir kada gi ilgėsies, kai esi užimta nuo 9 val. ryto iki 17 val. vakaro - tai jau visa darbo diena. Daug visokių procedūrų man numatyta.

Palangoje lankotės pirmą kartą. Ką manote apie šį miestą?

Miesto pamatyti nespėjau. Tik netoliese, po ligoninės langais pavaikštinėjau. Iki jūros priėjusi nebuvau, man tai dar per sunku...

Jūra matyti pro Jūsų langą ligoninėje.

Taip, matyti. Kartais, kai geras oras, netgi matau tolumoje praplaukiančius laivus.

Vyras yra čia, su Jumis. Teko girdėti, kad Jus su R. Ščedrinu sieja ypatingas ryšys.

Taip, jis - man pats svarbiausias žmogus. Tai labai taurus, labai talentingas žmogus. Kiek Ščedrinas dirba, kiek jis yra parašęs... O koks jis sau griežtas! Nėra nė vienos eilutės, kurią jis būtų atsainiai sukūręs. Jis atsako už kiekvieną frazę. Su juo pragyvenau 45 metus. Tai įspūdingas skaičius. Apskritai pasaulyje pragyventi 45 metus jau yra daug...

Ar tiesa, kad R. Ščedrinas yra iš tų vyrų, kurie skeptiškai žiūri į santuoką? Girdėjau, kad jis manė niekada gyvenime nevesiąs...

Jei jis manęs nebūtų sutikęs, turbūt niekada ir nebūtų vedęs... Tokia tikimybė labai didelė, - šypsosi primadona.

Kaip jis Jums pasipiršo?

Jis pasipiršo man labai sunkią mano gyvenime minutę, kai nuo manęs daugelis nusigręžė. Buvo žmonių, kurie su manimi net nesisveikino. Kai tapo žinoma, kad jis užmezgė romaną su Pliseckaja - Ščedrinas buvo labai gerbiamas, kylanti žvaigdė - jis buvo perspėtas: jei būsi su ja - pakenksi savo karjerai. Ir tada jis nusprendė vesti.

Jūs daugiausia laiko praleidžiate Lietuvoje, tačiau tebeturite butą Maskvoje?

Taip, turime butą Maskvoje, bet savo namais aš vadinu Lietuvą. Čia, Lietuvoje, aš jaučiuosi puikiai. Mes už 19 km nuo Trakų jau daugiau kaip dvidešimt metų turime namą. Kokios nuostabios ten vietos... Labai gražu. Juk žinote, Lietuva buvo turtinga iki karo, prieš ateinant sovietų valdžiai. Gaminiai iš Lietuvos buvo vežami parduoti į visą pasaulį. Pavyzdžiui, lietuvišką muilą į Paryžių veždavo. Ir kokios jis aukštos kokybės buvo...

Dabar taip išeina, kad gyvename per tris namus, tai gana sunku. Lietuva, Maskva ir Vokietija. Vokietijoje, Miunchene, mes butą nuomojame, ten nieko savo neturime, viskas svetima - net lėkštės, šakutės.

Jus su Miunchenu sieja vyro darbas?

Taip, man ten daryti nėra ką. Vokietija niekada nebuvo garsi baletu. Kuo nori, tik ne baletu. O mano vyras ten turi viską. Jo autorinės teisės puikiai apsaugotos - Rusijoje viso to toli gražu nėra, ir muzikinis gyvenimas ten yra išties puikus. Vokietijoje nuostabūs koncertai, prašmatnios koncertų salės. Ir visada anšlagai.

Kalbant apie Lietuvą, dabar daug kas skundžiasi, kad čia gyvenimas - labai sunkus.

Taip, ir tai suprantama, žmonės neturi pinigų. O ką tuomet daryti, juk tai svarbiausia - jei nori gerai gyventi, jei nori ką nors sau nusipirkti, kaipgi be pinigų? Lietuvą apvogė, taip pat, kaip ir Rusiją. Ten žmonės irgi neturtingai gyvena, nors yra ir multimilijonierių. Jų yra ir Lietuvoje.

Kalbate rusiškai - lietuvių kalbos neišmokote?

Na, "laba diena" galiu pasakyti, - juokiasi. - Beveik visi mane supantys žmonės kalba rusiškai, tad lyg ir nėra būtinybės man suprasti ar kalbėti lietuviškai. Aišku, tai blogai. Juk kai esi aplinkybių verčiamas išmokti, gana greitai tą kalbą perpranti.

Beje, jūsų apartamentuose ligoninėje krenta į akis daug vaisių... Valgote tik specialiai parinktą maistą?

Ne, ką jūs. Jokio specialaus meniu nėra ir niekada nebuvo.

Nejaugi niekada nesilaikėte dietų?

Aš jums pasakysiu taip: kai daug dirbi, apetitas sumažėja. Pavargsti, nieko jau nebesinori. Mane labai gelbėjo tai, kad aš abejinga saldumynams. Kiti dievina tortus, o man jų gali visai nebūti. O va tai, kas sūru, man labai patinka. Čia jau man. Dievinu silkę, agurkėlius...

Vadinasi, saldainių pas jus nerastume...

Aišku, ne. Tiesa, ir silkės čia, ligoninėje, neturiu, bet už tai turiu sūdytų agurkėlių - jie šaldytuve.

O apskritai kas Jūsų šeimoje gamina maistą - Jūs? O gal tai patikite vyrui?

Įvairiai būna. Štai savo sodyboje Trakų rajone mes turime kas mums gamina. O Miunchene mes patys ruošiame maistą. Bet dažniau einame į restoraną. Gyvename centrinėje gatvėje, kurioje vienas šalia kito įsikūrę gal 80 restoranų. Tik rinkis. Einame į skirtingus, yra geresnių, yra blogesnių. O kartą per savaitę vyksta turgus, ten visko būna. Tad dėl maisto problemų neturime.

Ar turite svajonių? Ko labiausiai trokštate?

Kokios dar gali būti pas mane svajonės, - nusijuokia. - Norėt tai jau nieko nenoriu. Tik vieno - kad mano vyras kiek įmanoma ilgiau būtų sveikas. O daugiau jokios svajonės neturiu.

Apie save visai negalvojate?

Jei vyrui bus gerai, tai ir man. Aš taip manau.