Mantas Stonkus: „Darbo yra. Ir gal net daugiau“

„Koncentruojuosi į darbą. Visai kitokį, nei dirbau prieš tai. Penkis kartus per savaitę filmuojuosi, nuolatos sėdžiu prie kompiuterio, dalyvauju nuotoliniuose susitikimuose. Tačiau man mano darbas – malonumas. Teikia daug džiaugsmo“, - sako aktorius, humoristas ir televizijos laidų vedėjas Mantas Stonkus.

- Mantai, kaip gyvuojate? Ar dar neįkyrėjo visa ši situacija dėl koronaviruso?

- Gyvuoju puikiai. Nesu linkęs zyzti. Kad ir kokia bloga situacija bebūtų, stengiuosi ją paversti gera. Aišku, norisi sugrįžti prie normalaus gyvenimo, tačiau man nėra sunku ir prisitaikyti prie naujų sąlygų.

- Kaip išnaudojote šį laiką, kai teko atsisakyti įprasto gyvenimo ritmo?

- Kadangi mano gyvenimas pastaruosius dešimt metų buvo nuolat kelyje – automobilyje, lėktuve ar dar kur nors, – šis laikas man atnešė daug gero. Tenka sustoti.

Pirmąją viruso bangą praleidau sodyboje. Ten užsiėmiau saviugda, sportu. Dviračiu keliavau po geriausią kraštą – Žemaitiją. Gražiausią ir strategiškai patogiausią. Nuvažiuoji penkiasdešimt kilometrų nuo Plungės ir, žiūrėk, tu jau stovi ant jūros kranto.

- O kaip dabar? Ar šios neplanuotos „atostogos“ užsitęsė?

- Oi ne, kokios dar atostogos! Dabar koncentruojuosi į darbą. Visai kitokį, nei dirbau prieš tai. Penkis kartus per savaitę filmuojuosi, nuolatos sėdžiu prie kompiuterio, dalyvauju nuotoliniuose susitikimuose. Tačiau man mano darbas – malonumas. Teikia daug džiaugsmo. Aišku, negaliu sakyti, kad nedirbu, o pramogauju. Darbo yra. Ir gal net daugiau. Tačiau ir žymiai daugiau padarau, esu produktyvesnis.

Kai reikėdavo važinėti po Lietuvą, lipti ant scenos, dažnai apie šešias valandas per dieną praleisdavau automobilyje. Atrodo, galėtum dirbti, bet tu pabandyk rašyti, ką nors kurti kelyje. Tiesiog sėdi, žiūri pro pilką stiklą į pilką dangų ir viskas. Nuvažiuoji, „atvaidini“, grįžti namo. Kitą dieną – vėl tas pats. Ir taip dešimt metų.

O dabar atsikeliu ryte, pasportuoju, pavalgau pusryčius, apkabinu mylimus žmones, pabūnu su jais, namie gaminu pietus, sėdu prie kompiuterio, bendrauju, kuriu, išvažiuoju į filmavimą arba filmuojuosi namuose. Man žymiai labiau patinka toks ritmas nei tas, kuriuo gyvenau anksčiau. Tačiau, aišku, pasiilgstu ir ano.

- Ko labiausiai trūksta iš to „priešpandeminio“ gyvenimo?

- Kelionių. Atostogų, kai nereikėjo ilgai sukti galvos. Užsimanei skristi? Sėdi į lėktuvą ir viskas. O daugiau viską, ko man reikia, turiu su savimi arba šalia savęs.

- Tad kuo dabar daugiausiai užsiimate?

- Pagrindinis projektas, kuriam skiriu ypač daug laiko, yra mūsų (kartu su Rolandu Mackevičiumi ir Mantu Katleriu) įkurtas YouTube kanalas „Negyvas eteris“. Jis sparčiai plečiasi – sekėjų skaičius kas savaitę priauga po du tūkstančius! Tai labai dideli skaičiai.

O antroji iniciatyva – „Digiklasė“. Tai – virtuali mokykla, kurioje nepasiekiama tampa pasiekiama. Vaikams suteikiame progą papildomai mokytis iš pačių geriausių mokytojų. Manau, kad mums visai neblogai sekasi.

- Kaip gimė idėja įkurti šią virtualią mokyklą?

- Pagrindinis idėjos autorius yra Eimantas Bekėža. Jis fizikos moko nuo aštuntos klasės. Įsivaizduokite, būdamas aštuntokas mokė dvyliktokus. O kalbėdami apie tai, kaip nusprendėme įkurti mokyklą, visada pasakojame Beno, moksleivio, kurį papildomai mokė Eimantas, istoriją. Pasimokęs pas Eimantą, jis degančiomis akimis sugrįžo pas jį, dėkodamas už pagalbą. Mat po papildomų pamokų jo rezultatai žymiai pagerėjo. Tada mes – Eimantas, mano brolis Silvestras ir aš – pagalvojom, kad tokių vaikų, kuriems reikia pagalbos, tačiau galbūt nedrįsta ar tiesiog neturi galimybės lankytis pas korepetitorių, yra begalė.

Tada ir gimė „Digiklasės“ idėja – sukviesti geriausius Lietuvos mokytojus ir padaryti jų papildomą mokymą prieinamą visiems. Ir kai sakau geriausius, nė kiek neperdedu. Tarp jų - didelių pasaulinių aukštųjų mokyklų absolventai. Turime ir tokių, kurie daug metų apdovanojami kaip inovatyviausi šalies mokytojai. Vaikų, kurie mokosi pas juos, valstybinių brandos egzaminų vidurkis yra devyniasdešimt trys balai iš šimto. O tai pasako daug.

- Ar į „Digiklasę“ žiūrite kaip į didelį tęstinumą turėsiantį projektą?

- Tikrai taip. Pagrindinis mūsų siekis ir iššūkis šiuo metu – padaryti paslaugą nemokamą, kad ja galėtų naudotis visi Lietuvos vaikai.

Mūsų užmojai dideli. Kol kas tai tik papildomas mokymas. Ateityje „Digiklasę“ norime pakelti į visai kitą lygį. Norime suteikti sąlygas mokiniams atrasti save. Padėti išsiaiškinti, į kurią pusę linksta. Mes taip pat norime padėti ir ugdant tokias kompetencijas kaip verslumas, finansinis raštingumas. O kur dar socialiniai, psichologiniai dalykai. Mes ketiname padėti mokiniams su visu tuo ir dar daugiau. Norime, kad jie dar mokykloje pradėtų statyti pamatus, ant kurių vėliau galės tvirtai atsistoti.

Beje, Lietuva yra puiki startuolių erdvė. Daug kas čia išbando idėjas, o po to tą patirį panaudoja užsienio rinkose. Mes esame vieni jų. Labai tikimės, kad mums pasiseks ir vieną dieną pasaulyje turėsime penkis milijonus mokinių.

- Taip ryžtingai ir energingai kalbate, kad neįmanoma nepatikėti projekto sėkme. Tiesa, energijos, panašu, jums nestinga niekada. Iš kur jos tiek turite?

- Iš žmonių, su kuriais leidžiu laiką. Esu išsigryninęs artimųjų ratą. Man pasisekė, nes dirbu su geriausiais draugais. Mums smagu kartu leisti laiką. Visi atsinešam skirtingas patirtis, kurių dalijimasis automatiškai „užveda“. O ir eteryje esame ne pirmokai. Toji energija atsiranda natūraliai tada, kai tau reikia dirbti.

- Turbūt padeda ir sportas, kuriuo intensyviai užsiimate?

- Žinoma. Jei nesportuotum, naktimis užsiimtum ne miegu, greitai subyrėtum. Man sportas padeda laikytis režimo. O iš režimo toliau ateina tik geri dalykai. Aišku, jei kalbam ne apie politinį. (Nusijuokia.)

- Kaip dažnai lankotės sporto salėje?

- Dabar jau nebesilankau. Bet anksčiau vaikščiodavau penkis kartus per savaitę. Tris kartus skirdavau treniruokliams. Du – plaukimui.

- Ar tik ne augantys nauji užsikrėtimų koronavirusu atvejai paskatino atsisakyti salės?

- Taip. Turiu daug kontaktų, vaikus. Tiesiog jaučiu atsakomybę ir laikausi rekomendacijų. Nenoriu rizikuoti nei darbu, nei artimųjų sveikata. Jei susirgtų nors vienas iš „Negyvo eterio“, kurį laiką jis tikrai būtų negyvas.

Ėjimas į sporto salę yra papildomai atsirandanti rizika. Man jos daugiau nereikia ir taip rizikingu laikotarpiu. O kompensuoti nėjimą į ją nesunku ir namuose. Galiu vaikus kilnoti arba užsikėlęs ant pečių Gelminę daryti pritūpimus. Sprendimų galima rasti visur ir visada.