Marijonas Mikutavičius: „Aš myliu Lietuvą!“ Bet ar mylit ją jūs?

Su vienu garsiausių ir visuotinai mėgstamu Lietuvos muzikos scenos žmogumi Marijumi Mikutavičiumi pasikalbėti užsimaniau dėl jo ištartos frazės radijo laidoje, kurioje kitados drauge dalyvavome. Kalbėdamas apie dainų tekstų kūrimo subtilumus, Marijus pasakė: „Turi, pavyzdžiui, gerą „rokavą“ dainą anglišku tekstu, bet parašai jai lietuvišką tekstą - ir ta daina netikėtai pakvimpa rugiais“. Taigi su jaunimo numylėtu Marijonu - apie mūsų kalbą, kvepiančią rugiais, ir nūdienos lietuvių santykį su ja.

- Vienoje garsiausių savo dainų „Trys milijonai“ dainuojate: „Lieki vienas be draugo, bet jauti jog kažkas tave saugo“. O ar tas „kažkas“ nėra tai, kas mūsų kalboje ir mūsų sielose kvepia rugiais? Ar tai - ne tas autentiškas mūsų kalbinės-kultūrinės atminties laukas, kuriame ir mūsų protėviai tebegyvena, ir mūsų gamta, ir mūsų tautosaka, ir mūsų pasaulėvoka?

- Deja, į šiuos reikalus aš žiūriu ne taip mistifikuotai ir, kalbėdamas apie dainą, nuo lietuvių kalbos pakvimpančią rugiais, norėjau ne paliaupsinti mūsų kalbos grožį, o papasakoti apie tam tikrus dainų tekstų kūrėjų sunkumus, kuomet jie mėgina vakarietišką muzikos kultūrą atstovaujančiai dainai sukurti lietuviškus žodžius - neretai tokia daina lietuvišku tekstu apskritai neskamba, arba mes, ją dainuodami, esame priversti imtis įvairių tarties gudrybių, dainuoti tam tikra maniera, antai, pavyzdžiui, Andrius Mamontovas dainuodamas trumpina balses, tvirtagalina priegaides, kiti - stengiasi beveik netarti „r“ raidės, kuri dainoje skamba perdėm lietuviškai...

Kaip manote, kodėl Vytautas Kernagis mūsų atmintyje įsirašė kaip išskirtinis Lietuvos dainius? Ogi todėl, kad labai raiškiai kalbėjo ir dainavo lietuviškai su visais išskirtiniais jos tarties atributais. Mes gi - šių dienų kūrėjai ir atlikėjai - klodami lietuvišką tekstą ant vakarietiškos muzikos, daugeliu atvejų savąją kalbą, jos autentišką skambesį stengiamės „kastruoti“ - slepiame „r“, slepiame lietuvišką „t“, kuri yra pernelyg kieta. Žodžiu, darome viską, kad ta mūsų kalba būtų minkštesnė ir labiau tiktų vakarietiškai muzikai, ant kurios mėginame ją kloti. Niekas, žinoma, neginčija lietuvių kalbos grožio ir turtingumo, bet, patikėkit, šiuolaikinei, daugiausiai iš Vakarų plūstančiai muzikai ji nėra itin paslanki.

- O štai minėtojo V.Kernagio bendražygis Andrius Kulikauskas sako, jog vargu ar Sezarijos Evoros išgarsintoji „Besame mucho“ būtų visame pasaulyje tokia garsi, jeigu būtų dainuota angliškai.

- Visiškai galimas dalykas.

- Tad galbūt mes klystame, lengvabūdiškai numesdami tai, ką turime, ir vaikydamiesi to, ko neturime?

- „Besame mucho“ - ispaniškai. O ispanų kalba juk taip pat viena iš dominuojančiųjų kalbų pasaulyje, kaip ir anglų, - ispaniškai pasaulyje kalba keli šimtai milijonų - baisi daugybė žmonių. Nesupykite, tačiau kažkodėl nei estams pavyko sukurti bent vieną estišką dainą, kurią dainuotų visas pasaulis, nei latviams, nei kitai kokiai nedidelei tautelei. Netgi tokia šauni tauta kaip islandai - juk garsūs tapo tik tada, kai Bjork uždainavo angliškai.

Mes, tiesiog, esame pernelyg maži ir su tuo reikia susitaikyti. Ir čia viską lemia ne dainos stebuklas, o rinka ir jos dėsniai.

- Rinka yra labai proziški reikalai. Bet juk esama kažko tauresnio, kažko virš noro užsidirbti ir išgarsėti?

- Suprantu, ką norite tuo pasakyti, tačiau reikia suprasti, kad viskas šiame pasaulyje kinta ir dirbtinai nieko neįmanoma išsaugoti - daugelis dalykų tiesiog negali išlikti per amžius tokiais autentiškais, kaip mes kad norėtume. Be abejo, kiekviena kalba, kiekviena nacionalinė kultūra yra vertybė, kiekviena turi savo autentišką prieskonį, kiekviena savaip žavi ir nepakartojama, tačiau istorijos tėkmė daug ką pakeičia, perdėlioja, apverčia. Na, prisiminkime, pavyzdžiui, Amerikos indėnus, kurie turėjo autentišką ir tikrai žavią kultūrą, kurią, susidūrę su vakarietiškosios kultūros antplūdžiu, mėgino ginti net ir ginklu. Ir pažvelkime į juos šiandien - visi jie važinėja „džipais“, dėvi atributines jų priešų - kaubojų - skrybėles...

- Tai būtų dar nieko, bet jie - dar ir pamiršę savo gimtąją kalbą.

- Kai kurie. Yra tokių, kurie gimtąją kalbą pamiršę, bet yra ir tokių, kurie ją atkakliai puoselėja. Tenoriu pasakyti, kad viskas šiame pasaulyje tam tikra prasme asimiliuojasi, o kalbant apie popmuziką - mes esame labai intensyviame Vakarų kultūros įtakos lauke.

- Na taip, bet ir latviai, ir estai turi dainų, skirtų savajai tautai suburti, visiems, susibėgusiems draugėn iš įvairių miestų ir kaimų, iš įvairių socialinių sluoksnių, amžiaus grupių, pasijusti esant viena tauta. Mes, tiesa, taip pat turime - jūsų „Tris milijonus“, tačiau ją yra „pasiglemžęs“ labiau ne nacionalinis, o sporto kontekstas.

- O argi mes neturime, pavyzdžiui, tautinės giesmės „Lietuva brangi“?

- Manote, ji dar tebeveikia?

- Neabejoju. Ar teko girdėti kaip ją Dainų šventėje atlieka tūkstantiniai chorai? Visi žmonės jai skambant nuščiūva, pasikeičia jų žvilgsniai, o muzika ir žodžiai iš krūtinių liejasi taip galingai, kad, man asmeniškai, šiurpuliai per nugarą ima bėginėti. Turime ir daugiau tokių dainų. Taip pat ir šiuolaikinių. Na, kad ir Gyčio Paškevičiaus „Mano kraštas“ - nesvietiškai gera daina. Arba A.Mamontovo „Geltona. Žalia. Raudona“. Visa puokštė puikių patriotinių „Skylės“ dainų...

Taip, jeigu lygindami su estais ir latviais kalbame apie mūsų tautų vieningumą, tiesa - mums, lietuviams, jo gal labiausiai trūksta, tačiau, manau, viską galima racionaliai paaiškinti, juk jei kalbėsime ne tiesiog apie Latvijos ir Estijos valstybių piliečius, bet būtent apie tautiškumą - tiek latviai, tiek estai gyvena kur kas sudėtingesnėje situacijoje, nei lietuviai. Ten esama plačiai neviešinamų įtampų su kitataučiais, kurios verčia konsoliduotis.

Grėsmės akivaizdoje išlikimo instinktas tautose budi - verčia vienytis ir imtis veiksmų.

- O mes, lietuviai, gyvename be įtampų ir grėsmių?

- Na, vieni sako, kad Rusija mus puls, kiti - kad nepuls, bet kol kas akivaizdžios grėsmės nejuntame ir, palyginti su broliais estais ir latviais, jaučiamės nepalyginti saugiau.

- Bet juk nė Rusijos puolimo nereikia - ar negana emigracijos masto, visuotinio atšalimo vieniems kitų atžvilgiu?

- Taip, problemų mes, be abejo, turime, tačiau aš kalbu apie konkrečius kontūrus turintį priešą, prieš kurį galima būtų vienytis. Tokio priešo juk nėra. O kaip jūs įsivaizduotumėte vieningą lietuvių tautos kovą prieš žmonių atšalimą?..

 O dėl emigracijos masto, man, žinoma, skauda, bet aš nežinau vaisto nuo jos. Ir, tiesą sakant, nemanau, kad Lietuva čia kuo nors išskirtinė - vienintelė šalis, iš kurios masiškai išvažiuojama. Paradoksalu, kad kai daugybė lietuvių bėga į Airiją, ne ką mažesnis skaičius airių iš ten važiuoja gyventi į JAV ar dar kur nors. Todėl nemanau, kad kuo nors kaltos valstybės, iš kurių išvažiuojama, ar prieš savo gimtąsias šalis kuo nors kalti tie išvažiuojantieji, tiesiog, ši situacija reiškia, kad turime atviras sienas ir suteikiame žmonėms galimybę keliauti.

Atvirai tariant, neįsivaizduoju, kaip šiuolaikiniame pasaulyje jaunimą galima būtų uždaryti gimtosiose valstybėse - jie reaguotų į tai kaip į įkalinimą. Žinau tik, kad tikrai metas nustoti smerkti ir niekinti išvažiuojančiuosius. Juk visi aiškiai žinome, kad ekonominis faktorius - galimybė pragyventi ir išlaikyti šeimas, išmaitinti vaikus - tikrai nėra pats nereikšmingiausias.

Mudviem bepigu apie tai kalbėtis - atsivėrus Lietuvos sienoms mes jau nebebuvome jaunimas, be to, niekada nebuvome susidūrę su tokiu iššūkiu, kaip nedarbas, neturėjimas stogo virš galvos, būtinybė išlaikyti pulką vaikų ar vėžiu sergančią motiną. Todėl nė nežinome, ar tebegyventume šiandien Lietuvoje, jei aplinkybės mūsų gyvenimuose būtų susiklosčiusios sudėtingiau. Esu įsitikinęs, kad tarp išvažiavusiųjų gausu ne mažiau Lietuvą mylinčių žmonių, nei aš arba jūs.

- Emigracija - tai ne išvažiavimas gyventi svetur, o atsiribojimas nuo savo Tautos ir valstybės siekių, rūpesčių ir prigimtinės kultūros - gėdyjimasis savo šaknų. Pavyzdžiui, abu prisimename Sąjūdžio laikus, Roko maršus per Lietuvą, tą laiką, kai ir pop- ir roko muzikos atstovai dirbo bendrą darbą - savąja muzika kvietė paskirus individus atrasti bendrąjį vardiklį, pasijusti viena tauta. O štai dabar jaunimas išdidžiai sako: „Jau lietuviškai, tai aš tikrai nedainuosiu“.

- Kai buvau jaunas - taip pat dainavau tik angliškai ir buvau šventai įsitikinęs, kad lietuviškai nedainuosiu. Roko muzika anglišku tekstu tiesiog geriau skamba. Paauglystėje buvau nesvietiškai paveiktas anglosaksiškojo pasaulio ir, norit pykit, norit ne, bet „Led Zeppelin“ ir Tomas Vaitsas man buvo ir tebėra artimesni, nei šviesaus atminimo Stasys Povilaitis, Nelė Paltinienė ar Birutė Petrikytė. Ir patriotizmas čia niekuo dėtas.

- Bet pats juk šiandien ne tik dainuojate lietuviškai, bet netgi dainuojate: „Aš tikrai myliu Lietuvą“.

- Aš ir nenoriu pasakyti, kad nereikia dainuoti lietuviškai, nenoriu pasakyti, kad nereikia dainuoti apie Lietuvą, bet tai nereiškia, kad tai daryti privaloma, ir kad turime tuo užsiimti kiekvienas. Manau, kūrėjas tikras tada, kai kalba nuoširdžiai, o ne byloja atlikdamas kam nors pareigą. Muzika, menas, kūryba neturi būti misionieriaus ikona, kiekvieną dieną imama į rankas ir kantriai nešama, sukandus dantis - vardan Tėvynės, moralinių ar politinių idealų. Kūrėjas turi kalbėti apie tai, kas veržiasi iš vidaus, nesvarbu, ar tai būtų dainos apie meilę, ar apie bohemiškus šėliojimus, apie tai, kas džiugina, ar apie tai, ką skauda. Aš taip pat stengiuosi dainuoti apie viską - neužsidaryti kokioje nors ideologinėje terpėje. Taip, tiesa, esu parašęs keletą dainų, turinčių patriotinę potekstę, bet sukūriau jas ne tam, kad skiepyčiau patriotizmą, o dėl to, kad man šitai išsakyti tuo metu buvo nuoširdžiai svarbu. Nesu nei atnašautojas, nei sektos narys, nei juo labiau tautos dainius, siekiantis vesti minias paskui save.

- Tuomet belieka paklausti svarbiausio klausimo, kuris taip pat yra jūsų rašyto teksto citata iš dainos, skambančios Donato Ulvydo režisuotame kino filme „Emilija iš Laisvės aėjos“. Taigi, Mariau, ar tu esi tas - sužalotom rankom?

- Ne, nesu. Šiandien labiau tiktų sakyti, kad esu konformistas. Tačiau nei jūs, nei aš nežinome, kokiais mes galėtume virsti ir ką nuveikti vienaip ar kitaip gyvenimui mus pasukus. Taikos sąlygomis labai sunku įsivaizduoti, kuo tapčiau karo atveju. Gali būti prisiekęs pacifistas, tačiau tereikia, kad kažkas atimtų tavo namus, nužudytų tavo žmoną, mamą arba vaikus, kad kažkas užsikeltų purvinas kojas ant tavo stalo, ir tavo požiūris bei elgesys akimirksniu pasikeis.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“