„Tais laikais vaikus dar buvo galima palikti vienus namie. Laukdavau mamos, grįžtančios iš darbo, sėdėdamas virtuvėje ant lango, nes ji išlįsdavo iš už kampo, o tėčio laukdavau sėdėdamas ant kito lango priešingame kambaryje, nes matydavau, kaip tėtis nuo kultūros namų pareina per pievą išmintu takeliu. Valandos, kai lauki tėvų, būdavo tokios jautrios, atrodydavo, kad kiekvienas siluetas - mama, bet, pasirodo, ne. Tada lauki vėl“, - taip savo vaikystę Lazdijuose prisimena dainininkas ir laidų vedėjas Marijus Mikutavičius.
Marijaus tėvas - Juozas Mikutavičius, garsus choro dirigentas, vienas iš Pasaulinės lietuvių dainų šventės organizatorių ir vadovų - jau nuo mažų dienų pratino sūnų prie muzikos. Bet pirmoji Dainų šventė, kurioje dalyvavo Marijus, jam įsiminė dėl visai kitų dalykų.
„Man bananai padarė didesnį įspūdį, nes per 80-ųjų Dainų šventę davė bananų. Tų bananų buvo tiek, kad persivalgiau ir pirmą kartą buvo bloga. Pykino taip, kad vos nesumoviau savo pirmojo ir vienintelio dalyvavimo toje Dainų šventėje, bet tada bananai atrodė viskas. Galėjo nebūti nieko, nei Lenino, nei tėvų, bananai buvo Dievas. Vienintelis dalykas, dėl kurio verta gyventi“, - juokėsi M.Mikutavičius, apie save papasakojęs LRT laidai „Gimę tą pačią dieną“.
Šiandien Marijus jau pats augina atžalą - sūnų Majų, o prisimindamas jo gimimą neslepia emocijų: „Aš nedalyvavau šalia, vaikščiojau už durų, nebuvau operacinėje, bet žiūrėjau per langą. Galvojau, kad apalpsiu.
Man atrodė ir dabar atrodo, kad ten yra baisi vieta. Man sunku suvokti, ką patiria moterys. Instinktyviai jaučiau tą skausmą, kurį sunku įsivaizduoti. Man atrodė, kad aš to neištversiu. Pirmą riksmą išgirdau per duris.
Pirmą kartą supratau frazę, kad „kol neturi vaikų, nė velnio nesupranti“. Kai matydavau kitų šeimas ir vaikus, atrodė, kad tie tėvai per mažai protingi, tu būtum protingesnis. Kai pats turi - nė velnio, žinai, kad viskas kitaip“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą