Maroke gyvenanti tinklaraštininkė R. Barčaitė: lietuviai ir marokiečiai turi šį tą bendro

Maroke gyvenanti tinklaraštininkė R. Barčaitė: lietuviai ir marokiečiai turi šį tą bendro

Beveik ketverius metus Maroke gyvenanti menotyrininkė, tinklaraščio „Blondinė Maroke“ autorė Rasa Barčaitė čia jaučiasi kaip namie. Vietiniai net juokauja, jog šią šalį lietuvaitė pažįsta geriau nei jie patys, o ir Rasa atvirauja, kad Lietuvoje jaučiasi labiau turistė nei „Tūkstančio ir vienos nakties“ šalyje.

Vos sutikus R. Barčaitę prieš akis išnyra itin drąsios asmenybės paveikslas, jos gyvenimas atrodo it vienas didelis nuotykis. Prieš šešerius metus autostopu išvykusi atostogauti į Amsterdamą, Rasa taip susižavėjo šiuo miestu, kad net nusprendė, jog Lietuvos jai per mažai. Vos sugrįžusį į Vilnių, mergina metė darbą ir susikrovusi lagaminus išvyko savo laimės paukštės gaudyti Olandijoje.

Vis dėlto Amsterdamo ir Rasos romanas truko neilgai – jos teigimu, šiame mieste gyventi gerai, tačiau olandai labai tvarkingi, viską planuojantys, o jai už viską labiau norėjosi laisvės. Taip prasidėjo R. Barčaitės kelias Maroke, kur vos atvykusi mergina pasijuto it sugrįžusi namo.

– Rasa, skaitant tavo tinklaraštį susidaro įspūdis, kad drąsos tau tikrai nestinga. Vieną dieną metei darbą ir išvykai laimės ieškoti į Olandiją, o vėliau netikėtai atsidūrei Maroke – čia tave atvedė meilė, kuri vėliau nutrūko. Na, tai kas paskatino ilgiau pasilikti Maroke?

– Išties, kai žmonės man sako, kad esu drąsus žmogus, pati net suklūstu. Atrodo, kad gyvenu paprastai, kaip ir visi. Man visuomet buvo normalu priimti naujus gyvenimo iššūkius, niekada neteko kentėti nemėgstamame darbe. Jei nepatinka darbas, jį meti, man nė nebuvo kito atsakymo.

Pati labai dažnai kartoju, kad ne aš pasirinkau Maroką, bet Marokas pasirinko mane. Mus ilgai siejo meilės ir neapykantos santykis ir iki šiol nesuprantu, kodėl būtent Maroke jaučiuose kaip namuose. Išties, juk gyvenu čia su turisto viza, turiu kas tris mėnesius kirsti sieną ir grįžti atgal. Neturiu jokio sveikatos draudimo, nelaimės atveju tektų grįžti į Lietuvą.

Nelabai Maroke galiu rasti ir oficialų darbą, nes visur reikalaujama prancūzų kalbos, o jos nemoku idealiai. Negalime net su draugu keliaudami po Maroką apsistoti tame pačiame viešbučio kambaryje, nes esame nesusituokę, nekalbant apie sunkumus ieškant buto nuomai. Tačiau mane vis tiek čia kažkas laiko. Juokavau, kad paslaptingos Maroko dvasios, džinai, kuriais marokiečiai labai tiki (šypteli).

– Kuo dar Marokas tave sužavėjo?

– Marokas mane žavi ir nepaleidžia savo spontaniškumu ir išmokta galimybe gyventi šia akimirka. Kadangi pati esu labiau intravertiška asmenybė, Marokas man padėjo atsiverti, išmokti būti atvirai, susirasti daugybę puikių draugų. Maroke sunku kažką planuoti, kasdien tavęs laukia nauji netikėtumai. Man, kaip kūrybingai asmenybei, tas spontaniškumus ir kasdienis chaosas be galo reikalingas. Europoje dusau nuo primestų visuomenės normų, taisyklių.

Mane Marokas dar žavi dėl to, kad čia yra didelė erdvė asmeninei kūrybai. Pamenu, kai tik čia atsikrausčiau, įdėjau į vieną „Facebook“ grupę skelbimą, kad ieškau darbo. Vienos moters atsakymas man buvo spyris į užpakalį. Ji parašė, kad mano situacijoje, gerai nekalbant prancūziškai ir neturint nuolatinio gyventojo leidimo, reikia tiesiog pačiai susikurti darbo vietą.

Greitai supratau, kad nors turizmo sektorius Maroke neša milijonines pajamas, jis nėra gerai išvystytas, daugeliui agentūrų trūksta žinių apie socialines medijas, marketingą. Beveik nebuvo ir jokių tinklaraštininkų, gyvenančių ir rašančių vien apie Maroką. Mane ir žavi tai, kad būdamas kiek gudresnis ir nesėdėdamas sudėjęs rankas Maroke tikrai nepražūsi.

– Jau beveik ketverius metus gyveni Maroke. Ar jau jautiesi perpratusi šios šalies kultūrą?

– Bent jau esminę dalį Maroko kultūros esu perpratusi. Net mano vietiniai draugai juokauja, kad Maroką pažįstu geriau nei jie, kad net turėčiau įkurti kelionių agentūrą „Marokas marokiečiams“. Man tikrai keista, kodėl marokiečiai taip mažai keliauja po savo turtingą šalį ir dažnai manęs klausia, kur darytos mano kelionių nuotraukos.

Maroko kultūra yra be galo turtinga, turinti ilgaamžes tradicijas, kuriose susimaišiusios įvairios kultūros. Kai jau atrodo, kad Maroką išmaišiau skersai išilgai ir jau žinau viską apie šalies kultūrą, vis tiek atrandu kažką naujo.

Štai, neseniai būdama Essaouiroje paprašiau sąskaitos, man ant lapelio atnešė kažkokius kosminius skaičius. Gerai, kad buvau su vietiniais draugais, kurie paaiškino, kad Maroke, kai kuriose vietose, senosios kartos marokiečiai vis dar naudoja senąją Maroko valiutą – frankus. Arba neseniai atradau prie Fezo esantį kaimą, kurio dauguma gyventojų yra įsikūrę... olose.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad Maroko kultūrai didelę įtaką daro religija, todėl keliautojams visada reikėtų pasidomėti, kada jame minimos religinės šventės, kaip ramadanas ar Eid’as.

Pamenu, pati to nežinodama į Maroką pirmą kartą atkeliavau per ramadaną, teko kiek paprakaituoti, kad dienomis rasčiau veikiančių kavinių, nekalbant apie alkoholio prekybos vietas, kurių Marakeše veikė tik viena.

 

Rasos Barčaitės gyvenimo Maroke akimirkos© Asmeninis albumas

– Žmonės, niekada nesilankę Maroke, jį įsivaizduoja kaip visai kitą pasaulį, stipriai besiskiriantį nuo Vakarų. Kaip manai, ar marokiečiai ir lietuviai turi ką nors bendro?

– Marokas tikrai labai skiriasi nuo Vakarų pasaulio. Pirmą kartą čia besilankantys žmonės tikrai būna ištikti šoko. Tačiau su lietuviais marokiečiai tikrai turį šį tą bendro. Neskaičiuojant marokietiško pasisveikinimo „labas“, kuris reiškia beveik tą patį, ką ir mūsų „labas“.

Mano nuomone, tiek marokiečiai, tiek lietuviai turi panašią verslumo gyslelę. Net ir iš kaimo kilęs lietuvis, nemokantis kalbos, greit susibendrautų su marokiečiais ir gal net taptų jų verslo partneriu.

Ne paslaptis, kad dėl ekonominių situacijų lietuviai išmoko verslauti savais būdais, apeiti taisykles ir greitai suktis iš situacijos. Maroke labai daug vietinių turi savo kad ir nedidelius verslus, valstybė ir karalius čia dažnai užmerkia akis prieš nelegalius dalykus, kad tik žmonės pragyventų.

Taip pat manau, kad ir kokie uždari yra lietuviai, jie ir labai draugiški bei nuoširdūs žmonės. Tokie pat, kaip ir marokiečiai. Lietuvoje, kaip ir Maroke, svetingumas užimą svarbią vietą kultūroje.

– Vis dėlto Maroką, kaip ir kitas arabų šalis, lydi daug stereotipų. Gal jau pavyko keletą jų sulaužyti?

– Taip, tikrai tiesa. Maroką lydi gausybė stereotipų. Vienas skaudžiausių – kad Marokas yra teroristų šalis. Maroke terorizmas yra be galo retas reiškinys, žinoma, žiemą nutikę skaudūs įvykiai tik paskatino taip manyti. Tačiau Marokas tikrai nėra išprotėjusi islamiška šalis, kaip stengiasi parodyti užsienio žiniasklaida. Nesumeluosiu sakydama, kad teroro aktų Maroke pasitaiko rečiau nei Europoje.

Man nepatinka, kad žmonės dažnai suabsoliutina stereotipus ir musulmonus laiko pavojingais žmonėmis. Todėl mano tinklaraštis „Blondinė Maroke“ yra iš dalies skirtas tokių stereotipų laužymui. Noriu parodyti žmonėms, koks gražus ir turtingas yra Marokas, kokie nuostabūs žmonės čia gyvena.

 

Rasos Barčaitės gyvenimo Maroke akimirkos© Asmeninis albumas

– Savo tinklalapyje šmaikščiai rašai, kad keliauti Maroke gali kiekvienas, nes tai sugeba ir blondinė. Bet ar tikrai vienai moteriai Maroke nebaisu? 

– Labai gajus stereotipas, kad moterims Maroke keliauti yra labai nesaugu. Aš pati esu Maroką išmaišiusi skersai išilgai, vakarais drąsiai vaikštau savo rajono gatvėse ir viena. Žinoma, kaip ir visame pasaulyje, reikia laikytis elementarių saugumo reikalavimų. Niekada per visą savo gyvenimo Maroke laikotarpį nepatyriau jokio nemalonaus incidento. Gal man tiesiog sekasi arba tikrai gerai perpratau vietos gyvenimo taisykles.

Beje, vienas dalykas Maroke yra kiek erzinantis ir nemalonus keliaujančioms moterims. Gatvėse dažnai išgirsite komplimentų, tačiau tiesiog nekreipkite į juos dėmesio. Jei kreipsite, prisikaupsite neigiamų emocijų, kurių kelionėse tikrai nereikia. Tačiau net taisyklė, kad Maroke moterims reikia vaikščioti apsidangsčiusioms nuo galvos iki kojų, net turistėms, yra mitas.

Renkitės, kaip norite, tik visuomet laikykitės paprastos taisyklės – neatrodykite provokuojančiai. Jei jau apsivilkote trumpesnius šortus, tikrai nesirinkite aukštakulnių ar ryškaus lūpdažio.

Ar, atvirkščiai, drąsiai eikite į gatvę su ryškiu makiažu, bet su kuklesniais drabužiais. Tačiau nuošalesnėse Maroko vietose, ypač kaimuose, prisidenkite, nes vietos gyventojai nepratę prie apnuogintų kojų ar rankų.

– Ar jau gali Maroką vadinti namais?

– Taip! Nors šiaip esu labai greit prisitaikanti ir namais galiu vadinti bet kokią šalį, kur gyvena mano draugai, kur yra mano erdvė ir kur galiu užsiimti mėgstama veikla. Neseniai buvau Lietuvoje, čia kasmet grįžtu ir dirbu su tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“ komunikacija. Prisipažinsiu, Lietuvoje jaučiausi kaip turistė, stigo chaoso, palmių, spalvų, raštų...

 

Rasos Barčaitės gyvenimo Maroke akimirkos© Asmeninis albumas

– Pakeista gyvenamoji vieta, be jokios abejonės, keičia ir patį žmogų. Kas pasikeitė tavo gyvenimas ir požiūris išvykus gyventi į Maroką?

– Prisipažinsiu, Europoje buvau tvarkos maniakė, visus darbus atliekanti laiku, be proto punktuali... Ir dabar tokia pat esu, bet labiau atsipalaidavusi. Maroke supratau, koks svarbus yra pozityvus požiūris net į daugiausia streso keliančias situacijas.

Į nesėkmes pradėjau žiūrėti pozityviai, kiekviena kliūtis man yra žingsnis į priekį. Išmokau kaip marokiečiai ramiai gerti kavą keletą valandų ir stebėti praeivius. Europoje tam neturime laiko, skubame su kava, skirta išsinešti. 

Man patinka ir laisvesnė Maroko atmosfera, o „inshallah“ posakis, kurio reikšmė panaši į mūsų posakio „Kaip Dievas duos, taip ir bus“, man tarsi reiškia plaukimą pasroviui. Jei Maroke pasiduosi šiai srovei, žinoma, visuomet siekdamas savo tikslų, tikrai šią šalį įsimylėsi.

Štai, pavyzdžiui, vienu momentu, kai buvo nutraukti tiesioginiai skrydžiai iš Vilniaus į Maroką, kiek sunerimau dėl prarastų klientų. Tačiau kitą dieną netikėtai sulaukiau skambučio iš aktorių agentūros, kuri nuolat ieško statistų Holivudo ir kitų šalių didelio biudžeto filmams ir serialams. Jei labai norėčiau, tai irgi galėtų tapti mano pragyvenimo šaltiniu.

 

Rasos Barčaitės gyvenimo Maroke akimirkos© Asmeninis albumas

– Ar Maroke įsivaizduoji savo ateitį, o gal jau planuoji nuodugniai pažinti ir kitas kultūras?

– Niekada nemėgau aktyvių kelionių, kurių metu vos ne kasdien aplankomos naujos vietos ar vienu ypu apkeliaujama daugelis šalių. Man patinka pasyvus keliavimas, kai vienoje vietoje galima pabūti ilgiau. Marokas iki šiol man neatsibodo ir poreikio pažinti kitas kultūras kol kas nėra.

Žinoma, keliauju ir už Maroko ribų, neseniai mėnesį laiko praleidau Balyje. Tačiau ten būdama tik dar kartą supratau, kad tas lėkimas ir privalomų vietų aplankymas man suteikia mažiau malonumo nei vakarienė pas masažo salone sutiktą vietinę moterį ir pažintis su jos šeima. Tad Maroke tikrai dar pasiliksiu, o kiek laiko, tikrai neįsivaizduoju.

– Na ir pabaigai: jei dabar reikėtų duoti tris pagrindinius patarimus keliaujantiems į Maroką, kokie jie būtų?

– Būkite spontaniški, nesusiplanuokite visos Maroko kelionės iki smulkmenų. Pamatysite, geriausi kelionės momentai lauks po spontaniškų sprendimų ir netikėtų pažinčių.

Nepadauginkite monumentų ir muziejų. Pasirinkite keletą, tačiau daugiau laiko skirkite Maroko gamtos pažinimui, bendravimui su vietiniais.

Kažką pirkdami nepulkite kaip išprotėję derėtis net ir dėl kelių centų. Man dažnai pačiai būna gėda dėl turistų, kurie nori nusiderėti, net jei prekė kainuoja kelis centus. O jei ir deratės, nebūkite tiesmuki. Marokiečiai pirma mėgsta pakalbėti apie gyvenimą, o taip besišnekučiuojant netikėtai ir prekės pačios atpinga.

Jei derybos pavyks, būsite draugiški, gal net būsite pavaišinti arbata ar pakviesti vakarienės pas marokiečių šeimą.

 

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder