Mažo berniuko istorija

Pyktis ir neviltis

Jolanta, turinti trejų metukų sūnų, ką tik neteko namų. Iki šiol moteris gyveno savo mamos bute, tačiau mama butą pardavė, nes dabar gyvena kitur. Kur dėtis jos mažam anūkėliui - močiutė paliko spręsti savo suaugusiai dukrai.

Jolanta, tiesa, turi darbą. Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkė Gražina Aurylienė sako, jog ji pajėgi išsinuomoti pastogę ir kurti savo gyvenimą pati. Tačiau 36-erių metų moteris tvirtina nepajėgsianti susitvarkyti viena ir pyksta ant savo motinos, jog ši atsisako jai padėti.

Kai Jolanta, krečiama jaudulio, atėjo redakcijon, ji tikėjosi mūsų pagalbos. Jautėsi nepelnytai nuskriausta ir palikta rūstaus likimo valiai. Tikėjosi, jog padėsime jai susigrąžinti mamos parduotą butą arba gauti pastogę iš Savivaldybės rezervinio fondo.

Mažyliui prieš dvi savaites teko apsigyventi atskirai nuo mamos - Vaikų paramos grupėje.

Tikisi mamos paramos

Jolanta yra vieniša mama. Mama taip pat ją augino viena. Ta pati dalia, rodos, turėtų sutarti, suprasti viena kitą... Tačiau dukra kaltina motiną, mama - dukrą.

"Aš dirbu pamainomis, tad į darbą tenka išeiti ne tik šeštadieniais ir sekmadieniais, bet ir naktimis, - sakė Jolanta. Kad sūnus neliktų be priežiūros, būtų sotus, vedžiau jį į savaitinį darželį. Kai vaikui suėjo treji, nebegaunu už jį pašalpos. Jeigu nuomočiau butą - nebeliktų pinigų nei darželiui, nei pragyvenimui. O dar šeimininkai už nuomą nori gauti pinigus iš anksto... Prašiau mamos pinigų, juk gavo pardavusi butą, bet ji nepanoro padėti nei man, nei savo anūkui."

Jolanta neslėpė, kad vieno kambario bute kurį laiką gyveno keturiese - mama, ji su sūnumi ir dar jos sugyventinis.

"Maždaug prieš metus mama išėjo gyventi pas draugą. Likome trise. Kadangi butas priklausė mamai, atsiskaitymo knygutė buvo pas ją. Duodavau jai pinigų, kad sumokėtų už komunalinius patarnavimus. Ne kartą esu gavusi pašalpą iš savo darbovietės. Pinigų pakako ne tik pragyvenimui, bet ir butui sutvarkyti, balkonui įstiklinti."

Jolantos mama mums papasakojo, kad savo anūką augino viena. Dukra jos bute gyvenusi su dykaduoniu vyriškiu. Gyventi gyvenusi, o štai už butą nepadėjusi mokėti.

Moteris sakė negalinti atleisti dukrai už tai, kad ši savo vaiką atidavė į valdiškus namus. Močiutė tikino, jog pati pasirūpins anūku.

Gauti būstą nėra vilties

"Vaikų teisių apsaugos tarnybos inspektorė nekart bandė sutaikyti dukrą su mama, tačiau jai nepavyko, - pasakojo G. Aurylienė. - Bėda ta, kad nei mama, nei dukra kurį laiką nemokėjo už komunalinius patarnavimus. Kadangi susidarė nemaža skola, mama, matyt, nusprendė savo butą parduoti." Beje, tai jos neginčijama teisė.

Jolanta nėra asociali moteris. Ji, pasak G. Aurylienės, prižiūri savo sūnų. Kodėl iš savo darbo užmokesčio nemokėjo komunalinių mokesčių, - nežinia.

Pasak Gražinos Aurylienės, berniukas Vaikų paramos grupėje buvo apgyvendintas dėl to, kad gegužės pabaigoje iš gydytojos tarnyba gavo raštą, jog mamai su sūneliu nuo birželio mėnesio nebus kur gyventi.

Jolanta dvejus metus laukia eilėje Savivaldybės būstui gauti. Sąraše yra 104-oji, o laukiančiųjų - per 500... Savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vedėja mus informavo, kad jokių galimybių skirti būstą Jolantai nėra: visi butai iki metų pabaigos užimti.

Gražina Aurylienė teigė, kad gaunamų pajamų Jolantai užtektų išsinuomoti kambariui. Jeigu ji tai padarytų - tą pačią dieną galėtų pasiimti savo sūnelį.

Keletas žodžių Jolantai

Kartais žmogui labai reikalinga pagalba iš šalies: padrąsinantis žodis, rankos spustelėjimas, palaikantis žvilgsnis. Bet pagalba iš šalies nebūna ilgalaikė. Vis tiek reikia kapstytis pačiam.

Jeigu savo mažo sūnelio paklaustum, kas yra laimė, jis greičiausiai atsakytų: "turėti namus". Todėl būk stipri, Jolanta. Jeigu ne dėl savęs, tai dėl savo berniuko. Jis pasitiki Tavimi. Tu esi jo namai. Namai, kuriuose prasideda jo gyvenimo istorija.