Šiandien po aštuonioliktos, šįkart Tėvo dienai skirtos, jo kaklaraiščių kolekcijos parodos atidarymo Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje su J.Šalkausku kalbamės ne apie aistrą kolekcionuoti, o apie subtilų būdą žadinti aplink save meilę Tėvynei, įsvarbinti kiekvieno sutikto žmogaus atmintyje didžiąsias datas ir tauriuosius kontekstus, šiandien taip ciniškai apleistus.
- Nebematom jūsų televizoriaus ekrane, nebegirdime per radiją, tad smalsu sužinoti, kuo esate užsiėmęs, kuo gyvenate... Negi kaklaraiščių kolekcionavimas tapo pagrindine jūsų veikla?
- Turbūt juokaujate? Manoji darbotvarkė jau šiandien yra tirštai suplanuota iki lapkričio vidurio. Renginiai, susitikimai, literatūros vakarai, renginių ir švenčių vedimas, festivaliai... Nesinori girtis, bet esu paklausus. Esu kviečiamas tų, kurie nori solidumo ir aukštos kokybės. Visuotinai žinoma, kad nesu šoumenas, todėl linksmintoju būti nei moku, nei sutinku. Bet, ačiū Dievui, Lietuvoje kol kas dar esama ne vien šou kultūros.
Na, o kolekcija - ji auga net beveik be pastangų. Šiuo metu joje - daugiau nei 1600 kaklaraiščių, tarp jų - plieninis, medinis, gintarinis, kamufliažinis, iš perlų padirbdintas, gausybė sporto tematikos, nacionalinio konteksto, politinių partijų įvairovei atstovaujančių kaklaraiščių... Pasaulio valstybių vėliavos, pasaulio valstybių valiutos, muzikinis pasaulis, profesijų įvairovė... Turiu oficialų Donaldo Trampo kaklaraištį, netgi ir kaklaraištį su išaustu, ko gero, garsiausio šiandienos Lietuvos žmogaus - Arvydo Sabonio - parašu...
- Kolekcija visuomet nemažai pasako ir apie jos savininką. Antai apie jus jūsų parodos egzemplioriai kalba, kad esate žmogus, kuriam nėra nusispjauti į datas, į valstybines šventes, į Kalėdas, Velykas - visus tuos kontekstus, kurie užpildo mūsų gyvenimą, idant būtų turtingesnis, idant nepamirštume, kad ne mumis prasidėjo pasaulis ir ne mumis jis baigsis...
- Taip, tai tiesa. Datas, nacionalines šventes svarbiausia, žinoma, švęsti kiekvienam savo širdyje, tad manieji kaklaraiščiai veikia kaip mano nuotaiką, man svarbius dalykus, mano laikyseną tam tikrų kontekstų atžvilgiu išreiškianti aksesuaro detalė. Bet drauge tai neįkyrus būdas priminti šitai ir kitiems, suteikti jiems galimybę kiekvienam savęs paklausti: „O man tai svarbu? O ar neturėtų būti svarbu?“
Visą tą laiką, kai dirbau Lietuvos radijuje, ir tuos aštuonerius su puse metų, kai šalies spaudą sklaidžiau „Labame ryte“, kiekvieną vakarą kalendoriuje pasižiūrėjęs, kuo ypatinga rytdienos data, atsakingai pasirinkdavau ją atspindintį kaklaraištį. Vėliau kolegos man prisipažino, kad pagal manąjį kaklaraištį jie visuomet tikrindavosi, ar kokios svarbios šventės nepražiopsojo.
Dėl to būta ir linksmų kuriozų. Iš moksleivių intelekto konkurso kartą per miestą ėjau su kaklaraiščiu, padabintu A.Einšteino atvaizdu, - gatvėje praeiviai, matyt, jį nelabai gerai įžiūrėjo, tad vakare gavau telefonu bičiulio laiškelį su klausimu: „Kokia šiandien šventė tokia keista, kad žmonės tave matė su liūto atvaizdu ant kaklaraiščio?..“
Pasaulio istorijoje yra būta laikų, kai už kaklaraiščio ryšėjimą galima buvo sumokėti gyvybe. Pavyzdžiui, revoliucijų Sovietų Sąjungoje, Etiopijoje ar Kambodžoje, kur žmonės už ryšėtą kaklaraištį buvo išvadinami buržujais ir statomi prie sienos sušaudyti.
Man to patirti, suprantama, neteko, bet buvo laikai, kai kaklaraiščio pasirinkimas reiškė ir manąjį disidentinį aktą bei meilės Tėvynei išraišką. Pavyzdžiui, 1987-1988 metais, kai priklausiau vokaliniam ansambliui „Diemedis“, kurį sudarėme keturiese - trys buvę Lietuvos radijo ir televizijos choro artistai giedojo, o aš skaičiau eiles. Lietuvoje jau buvo justi visuotinio troškimo išsivaduoti iš imperijos priespaudos dvasia, ja degiau ir aš, tad scenoje vietoj kaklaraiščio visuomet ryšėjau trispalvę tautinę juostelę, - ją iki koncerto pradžios neretai tekdavo subtiliai pridengti poezijos tekstų pluoštu rankose, kad koks partinis šulas nelieptų nusirišti. Tarp deklamuojamų tekstų visuomet perskaitydavau ir V.Kudirkos „Tautišką giesmę“, kurią dar šiukštu buvo viešai sieti su valstybine Lietuvos heraldika, tačiau tautos širdis ji įplieksdavo akimirksniu, - buvo nepaprastai gera matyti, kaip sulig kiekviena eilute salėje atsistodavo vis daugiau žmonių, ir man pabaigiant stovėdavo veik visa salė, išskyrus pirmąsias eiles, tradiciškai užsėstas valdžios ir grietinėlės...
Tačiau nemanykit, kad visada manieji kaklaraiščiai byloja tik didaktiškai. Retai kada kaklaryšį sąmoningai užsirišu šviečiamaisiais ar auklėjamaisiais tikslais - kitą sykį tenoriu žmogų pradžiuginti, ne žodžiais, o deklaratyviu kaklaraiščiu pasakyti, kad domiuosi juo ir jo reikalais, kad solidarizuojuosi su jo prioritetais. Žmonėms tai be galo svarbu. Antai Baisogaloje į Žemės ūkio parodą, kurios atidarymo renginį vedžiau, atėjau ryšėdamas kaklaraištį, ant kurio - karvė, per įpjovą kaklaraištyje iškišusi judantį liežuvį... Pamatytumėt, kiek žmonėms tai sukėlė džiaugsmo!..
Na, arba Kalėdų laikotarpis... Niekam ne paslaptis, kad jo metu virstu Kalėdų Seneliu. Todėl negana, kad nuo gruodžio pirmosios telefonu atsiliepinėju: „Kalėdų Senelis klauso“, bet ir vaikštau pasidabinęs kasdien vis kitu Kalėdų tematika, bibliniais vaizdais spinduliuojančiu kaklaraiščiu.
- Minėjote norą savo ir aplinkinių atmintyje sužadinti tauresnius kontekstus... Antai praėjusį sekmadienį šventėme Tėvo dieną, o net ir vienas iš Dievo įsakymų byloja: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ - taigi ir visa, kas jiems buvo, tebėra svarbu, ir tai, kuo jie tikėjo, už ką kovėsi, galvas paguldė, apie ką svajojo, ko linkėjo mums, savo ainiams... Ar šis įsakymas šiandienėje Lietuvoje nėra nedovanotinai užmirštas?
- Apie jį mums kaip tik ir turėtų priminti Tėvo diena, ir labai džiaugiuosi, kad ši šventė Lietuvoje vis aktyviau ir visuotiniau švenčiama. Tai itin svarbu šiais laikais, kai visuotinėje sąmonėje nyksta jau net ir pati žodžio „tėvas“ prasmė. Ką jau kalbėti apie platesnius, gilesnius su Dievo įsakymais susijusius kontekstus, jei nūdienos socialinėje sandaroje tėvas, tėvystė kaip ir neegzistuoja: mama - Švedijoje, tėvas - Airijoje, vaikai pas močiutę Lietuvoje... Ką šiandien reiškia būti tėvu? Siųsti vaikui pinigus iš toli ir niekada nebūti šalia?..
Štai neseniai po Lietuvos rajonus važinėjau su „Poezijos pavasario“ renginiais... Su liūdesiu konstatuoju, kad kultūrinių renginių publiką sudaro veik vien moterys, - vyrų nėra, jie užsieniuose, uždirbinėja šeimai pinigus.
- Pratęsiant kalbą apie patriotizmą - man labai gražus buvo jūsų mėginimas inicijuoti Lietuvos valiutą - litų kupiūras ir monetas - įamžinančio kaklaraiščio sukūrimą. Tik liūdna, kad šios idėjos įgyvendinti jums nepavyko. Negi paaiškėjo, kad tik jums vienam tai atrodo svarbu?
- Deja... O buvo kaip tik tas laikas, kai jau žinojome, kad lito neteksime, daugelis šią žinią apgailėjome, gailėjomės ir nacionalinės valiutos, ir tiesiog gražių pinigų. Daugelis pasilikome smulkių kupiūrų atminimui, o man norėjosi dar ir tokiu būdu tuos ne vien nominalu brangius mums pinigus išsaugoti.
Ėmiausi iniciatyvos, buvo jau parengti ir tokių kaklaraiščių brėžiniai (vienas su monetų, kitas su banknotų paveikslėliais), buvo pateikta idėja Lietuvos bankui svarstyti... Derėjausi trejus metus, tačiau tuometinis Lietuvos banko valdytojas Reinoldijus Šarkinas akivaizdžiai nenorėjo nacionalinės mūsų valiutos įamžinti, nes vietoj mano sumanytų nusprendė išleisti kitokius kaklaraiščius: viename jų užrašytas skaičius 3,4528, reiškiantis lito ir euro santykį, o kitame - daug lėktuvėlių, jei tik atsimenate, tokių, koks buvo pavaizduotas dešimties litų banknoto kamputyje. Net lito ženklo ant jų niekur nėra. Kolekcijoje juos turiu, bet imdamas į rankas liūdnai atsidūstu.
Panašiai nutiko ir su manąja idėja išleisti suvenyrinį kaklaraištį Lietuvos tūkstantmečio jubiliejaus proga - Lietuvos tūkstantmečio komisijos pirmininkas man pasakė, kad tokie kaklaraiščiai nebus išleisti dėl lėšų stokos. Na, tada aš išleidau tokį kaklaraištį savo lėšomis. Šilkas šiam kaklaraiščiui drauge su Lietuvos tūkstantmetį simbolizuojančiu Vyčio ženklu buvo specialiai išaustas žakardo technika Honkonge. Buvo pagaminta viso labo šimtas tokio kaklaraiščio egzempliorių, pusę jų pardaviau už du kartus didesnę kainą, nei man kainavo pagaminti, o likusius pasilikau dovanoms. Uždirbti neuždirbau, bet išlaidos visiškai atsipirko - penkias dešimtis kaklaraiščių išpardaviau akimirksniu, o tarp tų, kuriems tokį padovanojau, nesutikau nė vieno, kuris neapsidžiaugė. Vieną jų padovanojau Lietuvos prezidentui V.Adamkui, o jis atsidėkodamas padovanojo du, ryšėtus per savo prezidentavimą.
Beje, didžiuodamasis galiu pasakyti, kad mano iniciatyva taip pat yra sukurtas suvenyrinis Lietuvos valstybės sienos apsaugos tarnybos kaklaraištis. Tiesa, jie padarė ne visai taip, kaip norėjau, - savosios tarnybos ženklą jie atspaudė pernelyg žemai - kaklaraiščio apačioje, todėl jį dėvinčiajam susisegus švarką to ženklo nesimato.
- Taip pat savo lėšomis esate pasigaminęs kaklaraištį, skirtą Lietuvos radijo devyniasdešimties metų jubiliejui?
- Taip, šis jubiliejus man buvo didžiulė šventė, nes Lietuvos radijuje esu išdirbęs keturiasdešimt ketverius metus - veik pusę jo egzistavimo laiko. Jubiliejaus iškilmėse daugelis Lietuvos radijo veteranų su pavydu žvilgčiojo į šį kaklaraištį, o ne vienas ir popikčiai nusistebėjo: „O kodėl aš tokio negavau?“ Teko prisipažinti, kad negavau ir aš - pats jį sau padovanojau.
- Nemanote, kad ateina laikas, kai dalį jūsų kolekcijos kaklaraiščių ir vėl dėvėti taps disidentiškai drąsu? Kai kurie, pavyzdžiui, su jūsų minėtaisiais bibliniais vaizdais, jau ir dabar, manau, daugeliui naujųjų Europos gyventojų gali pasirodyti įžeidžiami.
- Manau, kad tai tų įžeidžiųjų rūpestis, o ne mano. Aš lieku ištikimas sau - visiems tiems kontekstams ir vertybėms, kurios manyje glūdi nuo senovės. Nesuprantu naujosios mados visko bijoti - bijoti garsiai patvirtinti netgi tai, kuo viduje tvirtai esi įsitikinęs. Būti savimi ir nuosekliai laikytis įsitikinimų - mano šventa teisė. Na, o kaklaraištis - vienas būdų savąsias pažiūras ir savąjį orumą deklaruoti.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą