"Įsivaizduokite, ką jaustumėte, jeigu rankose laikytumėte laiškus, užrašų knygutes, rašytus senelio, vartytumėte jo paliktas knygas, tačiau negalėtumėte perskaityti, kas ten parašyta..." - kalbėjo Aleksas, bandydamas atsakyti, kodėl jį nuo mažens taip traukė Lietuva.
Tryliktus metus čia gyvenantis, aštuonerius iš jų uostamiesčio universitete dėstytojaujantis kolumbietis gimė 1978 m., praėjus beveik 20 metų po senelio tapytojo Eugenijaus Ginvill-Kulviečio mirties. Kol mūsų šalis buvo okupuota, tėvai jam net galvoti draudė apie kelionę čia. Paskui reikėjo baigti mokslus universitete. Alekso tėvas Henrikas Eugenijus Kulvietis apskritai nebuvo linkęs tikėti tokia sūnaus idėja, o mama, nors ir gryna kolumbietė, jį suprato ir palaikė... "Kai baigiau ekonomikos mokslus, padėjau diplomą ant stalo ir pasakiau tėvui, kad savo pažadą įvykdžiau, dabar tu tesėk savąjį. Ir jis nupirko man bilietus. Į Lietuvą ir atgal."
Galiausiai 2002 metais vyras susikrovė mantą ir atvyko pusmečio viešnagėn į Lietuvą. Netuščiomis. Čia jis atsivežė savo darytų kryžių kolekciją ("Į mišką atvežiau malkų", - juokėsi) ir su giminaičių pagalba surengė parodą Kauno M. K. Čiurlionio meno muziejuje. Kryždirbystės meną sakė nusižiūrėjęs nuo senelio paliktų dirbinių.
Aleksai, man regis, jūs labiausiai lietuvis iš visos jūsų šeimos, gimusios Kolumbijoje... Netgi labiau negu jūsų tėvas.
Tikriausiai, - juokiasi. - Turbūt iš senelio gavau daugiausiai genų. Pagal amžių esu priešpaskutinis vaikas. Mano sesuo Katerina Kristina gyvena Bogotoje, vyriausias brolis Rasidas - Sidnėjuje, jauniausias Juozas Saulius - netoli tėvų. Nė vienas iš jų taip nesidomi Lietuva. Rasidas stebisi, kam man ta lietuvių kalba, jeigu ja galėsiu susikalbėti tik su lietuviais...
Kas jus pasitiko Lietuvoje, kai čia atvykote pirmą kartą 2002 m.?
Rusnėje gyveno mano netikra teta Alina Bulotienė - senelio dukra iš pirmosios santuokos. Ji vienintelė iš trijų jo vaikų, sugyventų su žmona lietuve, tada dar buvo gyva, 86 metų. Mirė sulaukusi bene 93-ejų. Man regis, kad buvo vyriausia, o mirė paskutinė. Beje, ji vienintelė po II pasaulinio karo neišvyko iš Lietuvos - sulaikė meilė. Kita senelio dukra Ona išvyko į Čikagą, sūnus Jurgis - į Vokietiją.
Alina buvo senelio ryšys su Lietuva. Jie susirašinėjo. Tuos laiškus galėjau perskaityti tik išmokęs lietuvių kalbą.
Kaip jos išmokote?
Kai atvykau pirmą kartą - pamatyti Lietuvos, susitikti su giminaičiais, užsirašiau ir į Klaipėdos universitete organizuojamus vasaros kursus, skirtus užsieniečiams. Tie kursai tada buvo rengiami pirmą kartą - buvau tarp bandomųjų triušių, - juokiasi. - Visą mokinių komandą su universitetu supažindino rektorate tuomet dirbusi mėlynakė Kristina. Ji tada parašė į "Vakarų ekspresą" apie mano parodą... Tada nežinojau, kad tai būsimoji mano žmona ir dviejų sūnų mama, bet pažintis su ja buvo ta priežastis, kodėl atvažiavau čia antrą kartą ir visam.
Kaip senelis susipažino su jūsų močiute?
Pirmoji senelio žmona mirė nuo infarkto išgyvenusi Bogotoje gal pusantrų metų. Lietuviams dėl klimato buvo labai sunku ten adaptuotis. O mano močiutė, antroji senelio žmona, dirbo guvernante garbinguose namuose. Ji lankė bažnyčią, kurios kunigas rūpinosi imigrantais. Močiutė mokė juos ispanų kalbos. Kai pamatė tą aukštą mėlynakį... ir įsimylėjo, - šypsosi.
Ar jūsų vaikai pažįsta savo senelius?
Taip, Kolumbija netoli - reikia tik įsijungti kompiuterį, - šypsosi. - Mes nuolat bendraujame virtualiai ir maždaug kas penkerius metus apsilankome Kolumbijoje. Vaikai yra viešėję pas senelius.
Kokia kalba kalbate su vaikais, kokio jie amžiaus?
Dviem kalbomis: ispaniškai ir lietuviškai, pagal aplinkybes. Algirdui Eugenijui - 7, Gervydui - 5 metukai. Močiutė kolumbietė, mano mama Maritza, sunkiai ištaria jų vardus... - šypsosi.
Ar Medeljine, kur augote, yra lietuvių bendruomenė, ar kalbama ten mūsų kalba?
Buvo kadaise, kol numirė toks kunigas Tamošiūnas, telkęs lietuvius. Kai lankėmės maždaug prieš 10 metų su žmona, dar buvo kelios senutės, kurios kalbėjo lietuviškai... Tada šventėme Vasario 16-ąją. Dabar, manau, senučių nebeliko, o palikuonys jau nebesieja savęs su Lietuva...
O kiti senelio vaikai iš santuokos su pirmąją žmona lietuve - ką nors žinote apie juos?
Senelio sūnus Jurgis, kaip sakiau, po karo įsikūrė Vokietijoje. Ten vedė vokietę ir susilaukė dviejų vaikų. Su vienu iš jų, Kristupu, gyvenančiu Prancūzijoje, bendraujame. Jis buvo atvykęs pas mus į Kretingą. Už mane vyresnis, bet aš esu jo dėdė, - juokiasi. - Apie kitus nieko nežinau. Tiesa, turiu ir juodaodžių pusbrolių, nes netikras dėdė Jurgis su vokiete išsiskyrė, išvažiavo į Pietų Afriką, vedė juodaodę ir susilaukė vaikų...
Alina turėjo keturias dukras. Kai ji mirė, tie mūsų ryšiai irgi susilpnėjo. Dar žinau, kad yra Kulviečių Jonavoje, gal ir giminės - reiktų pasidomėti...
Papasakokite apie savo tėvą ir apie tai, koks jūs esate savo vaikams. Kaip jie jus vadina?
Mano tėvas darbe rimtas, namie - linksmas... - juokiasi. - Jis informacinių technologijų inžinierius, dirba tarptautinėje įmonėje. O mane vaikai vadina papa. Norėčiau, kad namie būtų daugiau tėvo valdžios, bet Lietuvoje valdo moterys, - šypsosi. - Kolumbijoje - vyrai. Taigi tenka tartis.
Aleksai, jūs grįžote į Lietuvą, nors čia neaugote, ar pagalvojote, kad jūsų vaikai galbūt grįš į Kolumbiją?
Taip, istorija kartojasi... Politinė situacija įpareigoja apie viską pagalvoti. Kas čia žino, kaip bus... Mama mus jau seniai kviečia į Kolumbiją.
Bet jūs gyvenate čia. Jau 13 metų. Ar yra kas jums nepatinka?
Aš gerai čia jaučiuosi. Nepatinka, kai turguje lietuviai su manim pradeda kalbėti rusiškai. Ir lietuvių nuotaikų kaita. Vasarą - vienokia, žiemą - kitokia.
Jums žiemą nuotaika negenda?
Kol kas ne. Man patinka sezonų kaita. Žiemą gali su vaikais sniego senį lipdyt... Bet draugai sako, kad sulaukęs 85-os žiemos būtinai susirgsiu depresija, - juokiasi.
Ką, be paveikslų kolekcijos, dar saugote iš senelio palikimo?
Polinkį į tapymą, kryždirbystę... Meilę gamtai, gyvūnams, augalams. Aš, kaip senelis, negalėčiau gyventi didmiesčio daugiabutyje. Jis Bogotoje gyveno tik porą metų, o paskui nusipirko sklypą užmiesty, prie Medeljino, pats pasistatė namą - lietuvišką, prie upelio, įveisė sodą, ten buvo daug pievos, daug erdvės... Ten gyveno su antrąja žmona, mano močiute. Deja, laikui bėgant tas namas apaugo daugiaaukščiais, ir mano tėvas jį pardavė. Širdis plyšta dėl to... Dar saugau didelę lietuvišką skrynią, pilną visokių lietuviškų daiktų, keistų drabužių... net juokingus apatinius. Liko daug knygų, dokumentų, fotografijų. Tie daiktai man visada labai daug reiškė. Gaila, kandys suėdė senelio ilgą paltą su didžiulėmis sagomis, ir tėvas jį sudegino - iki šiol negaliu atleisti...
Jūs taip pat gyvenate arti gamtos.
Mistinis dalykas. Kai dar nepažinojau savo žmonos, prie Kretingos tapiau tokį namą... Dabar mes jame gyvename. Tai Kristinos močiutės namas.
Apie senelį
Eugenijaus Ginvill-Kulviečio autoportretas, 1950 m. (Kulviečių šeimos kolekcija, Kolumbija) Eugenijus Ginvill-Kulvietis gyveno ir kūrė drauge su žymiais XX a. trečiojo dešimtmečio lietuvių tapybos korifėjais - P. Kalpoku, J. Mackevičium, J. Šileika, A. Varnu, J. Vienožinskiu, A. Žmuidzinavičium ir kt. Kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Ginvilų giminės, kuri siekia XII amžių. Iš tos pat giminės kilęs Abraomas Kulvietis. Tikroji Kulviečių pavardė buvo Ginvila, ir Abraomas Kulvietis save vadino Ginvill de Kulva. Kad nereikėtų sakyti Ginvila iš Kulvos, pradėta vadinti - Kulvietis. Gimė 1883 m. Panevėžio apskrityje, Vadoklių valsčiuje, Alunčių dvare. Gimnaziją baigė Rygoje, Sankt Peterburge - Karališkąją meno mokyklą. Vėliau pateko į kariuomenę, dalyvavo karo mūšiuose. Kelerius metus gyveno Amerikoje, Čikagoje dirbo fotografu, tapo fotoateljė savininku. Grįžęs į Lietuvą kariavo Pirmajame pasauliniame kare. Įstojo į Panevėžio lietuvių savanorių batalioną ir dalyvavo kovose ties Panevėžiu, Ukmerge. Po karo E. Ginvill-Kulvietis dėstė piešimą ir tapybą, rengė parodas. Šešiolika metų mokytojavo Ukmergės ir kitose gimnazijose. Būdamas 65 metų, kartu su pirmąja žmona dantų gydytoja Evelina Kurnevičiūte emigravo į Kolumbiją. Mirus žmonai vedė antrąkart kolumbietę. Susilaukė sūnaus Henriko. E. Ginvill-Kulvietis Kolumbijoje daug tapė, dirbo suvenyrinius kryžius. Mirė 1959 m. sulaukęs 76 metų. 1998 m., minint dailininko 115-ąsias gimimo metines, viename Kolumbijos muziejų E. Ginvill-Kulviečio garbei buvo atidaryta jo darbų paroda. Daug menininko kūrinių esam tenykštėse mokyklose, bibliotekose, bankuose, jų yra įsigiję privatūs kolekcininkai. Per savo gyvenimą menininkas sukūrė daugiau kaip 2000 paveikslų. Daugelis jų išsiblaškę po pasaulį, saugomi privačiose kolekcijose, jų turi įsigijusios Amerikos, Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Italijos atstovybės. Šeima išsaugojo apie 50 paveikslų kolekciją.
UKMERGĖ. (Kulviečių šeimos kolekcija, Lietuva).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą