Visų keturių Vainetos parodų tema viena - „Pasaulis mano akimis“. Vainetos pasaulis daugiausia yra tas, kurį ji mato pro langą ir kurį jai suteikia galimybę pažinti seneliai. Kartais pavydėti galima, koks turtingas Vainetos pasaulis, koks jis drąsus ir kiek daug jame vilties.
Talentą pastebėjo pedagogai
„Jeigu išloščiau milijoną, bandyčiau Vainetą vežti pas geriausius pasaulio gydytojus, į geriausias gydyklas. Jeigu vilties išgyti nedaug, bent parodyčiau miestus ir žmones, kurių savo jėgomis ji pamatyti negali. Ir, žinoma, sudaryčiau jai kuo geresnes sąlygas tobulėti kaip kūrėjai“, - sako Vainetos močiutė Roma Verbanova. Kartu su vyru Vasilijumi neįgalią vaikaitę ji augina nuo trejų metų.
Įgimtas cerebrinis paralyžius atėmė iš mergaitės galimybę savarankiškai vaikščioti, valdyti rankas, tačiau neatėmė talento ir valios. Vaineta namie baigė šešias klases ir sustoti neketina. Kadangi rašyti ir kalbėti jai sunkoka, rašo ir užduotis atlieka kompiuteriu. Spausdinti koja ji išmoko ne blogiau nei kiti rankomis, tačiau įstabiausia tai, kad paauglė sveikąja kojele ne tik rašo, bet ir tapo.
„Nelabai norėjau patikėti, kai Marijampolės mokyklos-darželio „Žiburėlis“ mokytoja Jūratė Olbergienė pasakė, kad Vaineta tapo koja ir turi talentą“, - prisimena močiutė. Nuo spalvotų pieštukų, flomasterių, Vaineta perėjo prie guašo ir akvarelės. Popierius jau seniai praeitis. Mergaitė tapo ant drobės. Anot R.Verbanovos, vaikaitės nereikia versti piešti. Pavasarį jos susitarė, kad per vasarą ilsėsis ne tik nuo mokslo, bet ir nuo tapybos, bet atostogoms nė neįpusėjus Vaineta vėl prašo dažų ir teptuko.
Aukcionų dalyvius paperka nuoširdumu
Pamiršti tapymą šią vasarą Vainetai padėjo išvyka kartu su seneliais į Odesą (Ukraina) pas giminaičius. Prieš tai kelis kartus lankėsi Stokholme pas gimines, lietuvių Kalėdų labdaros vakare Londone atstovavo paramos fondo „Algojimas“ remiamiems neįgaliems vaikams.
Vainetos paveikslai žavi ir JAV Los Andželo lietuvių bendruomenę. Juos į užjūrį nuvežė rašytojas, režisierius ir dainų atlikėjas Vytautas V.Landsbergis. „Pinigus, kuriuos Vaineta gavo už savo paveikslus, parduotus per Padėkos dieną lietuvių bendruomenėje, pridėjome prie naujo buto. Anksčiau gyvenome trečiame aukšte mažesniame bute, o šį pavasarį persikėlėme į erdvesnį butą pirmame aukšte.
Atsirado galimybė Vainetai daugiau būti kieme“, - džiaugiasi mergaitės seneliai. Naujajame bute po langais žydi alyvos, kaštonai, juos mergaitė mėgsta tapyti. Vainetos modeliai yra jos papūgėlės, močiutės gėlės. Ne paskutinę vietą Vainetos pasaulyje užima jūra, kurią ji pamilo keliaudama. Į keturiolikmetės kūrybos erdvę kelią skinasi simboliai, fantazija.
Prasimušti sunku net talentingiems
Pirmoji V.Verbanovaitės darbų paroda buvo surengta prieš dvejus metus Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės filiale. Dailininkei tebuvo 12 metų. Parodą pamatę žmonės negalėjo patikėti, kad paveikslai nutapyti viena negalios nepaliesta koja.
Antroji Vainetos kūrybos paroda po metų surengta Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“, trečioji - Marijampolės Jono Totoraičio pagrindinėje mokykloje, kurioje mergaitė mokosi, ketvirtoji - ką tik nukabinta nuo Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekos parodos salės sienų.
Pasak mergaitę užauginusios R.Verbanovos, neįgaliems prasibrauti į sveikųjų pasaulį reikia didelių pastangų net tuomet, kai turi ką pasakyti. „Mudvi su Vaineta užsiauginome kietą odą, nebekreipiame dėmesio į replikas. Einame visur, į parduotuves, iškylaujame, tegul žiūri, stebisi.
Vainetai sunkiau nei man, nors Marijampolėje žmonės ją jau atpažįsta. Ji mieliau bendrauja su draugais kompiuteriu, skaito. Kaip ir visi į meną linkę žmonės, yra labai jautri“, - sakė R.Verbanova.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą