"Noriu būti pirmūnas"

Taip!

Kuo ji vardu?

Daiva. Ji graži ir atrodo negriežta... Tokiais beveik geltonais plaukais. Panašaus amžiaus kaip mama.

Nori eiti į mokyklą?

Labai. Noriu visko išmokti.

O ko labiausiai?

Na, išmoksiu, kaip reikia per gatvę pereiti... Skaityti, rašyti, skaičiuoti. Vaikams būtinai reikia mokytis, kad būtų protingi.

Tavo mama sakė, kad pažadėjai būti geras mokinys.

Noriu būti pirmūnas.

Prieš mokyklą jau šio to mokeisi. Kokį žodį galėtum parašyti?

Savo vardą. Mama parodė - ir išmokau.

O kaip tau sekasi skaityti?

Bandžiau skaityti tokias senas knygeles, bet dar nemoku (įsiterpia Alberto mama ponia Rasa: "Raides jis tai pažįsta, bet jas sujungti kol kas nelabai išeina...").

Kokią kuprinę turi?

Gražią. Tokią didelę, pilką, su atšvaitu ir dar tokiu paveikslėliu. Ten sala pavaizduota. Pats ją išsirinkau. Nusipirkome daug visokių prekių, turėtų visiems metams užtekti (Alberto mama atsidūsta: paruošti pirmokėlį mokyklai jiems kainavo apie 300 litų, o kur dar pratybos ir vadovėliai, kuriuos dar teks įsigyti).

Tave į mokyklą lydės tėveliai?

Aišku, kad ne! Juk ir į darželį vienas jau eidavau. Netoli namų, kelią gerai žinau. Ir į Rugsėjo 1-osios šventę vienas eisiu, juk esu jau visai didelis, be to, nebemėgstu dviese eiti (ponia Rasa pabando prieštarauti, bet Albertas kraipo galvą: "Ne, eisiu vienas"). Dovanosiu mokytojai gražių gėlių, bet nepirksiu - iš sodo parsivešime. Pasipuošiu gražiu kostiumu - mėgstu puoštis...

Mokykloje reikės tyliai sėdėti...

Taip, ten dūkti negalima. Gražiai sėdėsiu, tik jei norėsiu į tualetą, reikės pasiprašyti.

Išsėdėsi ramiai? Sako, kad esi padykęs.

Ką jau ten, juk per pertrauką galėsim siausti, į lauką eiti...

Kuo norėtum būti baigęs mokyklą?

Gerai žinau - būsiu krepšininkas. Ir futbolą mėgstu žaisti. Gal netgi labiau futbolininku noriu būti... Prašiau mamos, kad nuvestų mane į futbolo mokyklą. Moku gerai spardyti, varinėti kamuolį.

"Esu protinga mergaitė"

"Žinau, reikės mokytis dvylika metų. Bet tai nėra daug", - įsitikinusi pirmokė Dovilė

"Mokykloje taip gražu... Daug žaislų, kamuolių. Ir daug draugų", - sako darželio-mokyklos "Šaltinėlis" pirmaklasė Dovilė Kasparavičiūtė.

Labai laukei Rugsėjo 1-osios?

Visą vasarą laukiau! Kai tik pamačiau savo būsimą mokyklą, jau iš karto norėjau ten eiti. Mokykloje įdomu, nes ten daug vaikų ir visi mokosi.

Susipažinai su klasės draugais?

Taip, bet daugiau su mergaitėmis. Jos man pasirodė draugiškos.

O kaip berniukai?

Na, už kasyčių netampo, mandagūs, bet nelabai... Tikiuosi, gražiai elgsis su manimi.

Tai dabar teks mokytis skaityti, rašyti...

Kad aš jau moku ir skaityti, ir rašyti! Kai mama sirgo, buvau su ja Druskininkuose ir išmokau. O rašyti pramokau pati, na, bet mama parodė, kaip reikia.

(Dovilės mama ponia Dalia: "Ji jau būdama penkerių laisvai skaitė ir dabar man sako: "Jei jau viską moku, ko man į tą mokyklą eiti?")

Labai mėgstu skaityti knygas. Turiu vieną tokią labai storą...

Kaip ji vadinasi?

"Kas, kur, kada". Jau pusę perskaičiau. Labai mažai liko. Knygų turiu daug, visą lentyną.

Kokių pamokų lauki labiausiai?

Nežinau, visų. Labai mėgstu piešti.

Septyniolikmetis brolis tau turbūt ne kartą guodėsi, kad tingi ruošti namų darbus.

Ne-a, niekada su juo apie tai nekalbėjau. Aš netingėsiu. Pamokas ruošiu mokykloje. Man net kuprinės nešiotis nereikės, visos knygos bus mokykloje. Nemanau, kad bus sunku. Kai vasarą man davė užduočių, viskas atrodė labai lengva.

Tėveliai sako, kad esi imli mokslams.

Aš manau, kad esu labai protinga mergaitė, - šypteli.

Kaip įsivaizduoji save suaugusią?

Būsiu kirpėja. Norėčiau daryti šukuosenas, dažyti.

Jau keletą metų lankai vaikų šou studiją "Tamesa", tai gal norėtum būti ir manekenė?

Taip, jau moku puoštis ir visai nebijau scenos. Renginiams man plaukus gražiai sušukuoja mamytė.