Paracelsas: "Viskas yra nuodai. Viskas yra vaistai"

Jis buvo alchemikas, gydytojas, filosofas, teologas, astrologas, homeopatas, klajoklis... Daugiabriaunė asmenybė, neįvardijama vienu vaidmeniu. Jis išdrįso priešintis savo laikmečio gydymo dogmoms ir autoritetams. Jis išdrįso pareikšti, kad žmogaus organizmas - ne tik "keturi skysčiai", kaip sakė antikos medikai, bet daugybė nuolatinių cheminių reakcijų. Jis tvirtino, kad visi gamtos kūriniai sudaryti iš tų pačių elementų, kurie tarpusavyje susiję. Liga atsirandanti iš šių elementų disbalanso, todėl gydytojo tikslas - jį atkurti. Jis vadino šarlatanais visus, kurie save laikė gydytojais vien dėl žinių bagažo. Jo darbuose aptariamos temos glaudžiai susijusios su žiniomis apie gyvąją gamtą. Jis pats buvo vadinamas mistiku ir svaičiotoju...

1493 spalio 24 d. gimė Paracelsas (Paracelsus).

Dosjė

Filipas Aureolas Teofrastas Bombastas fon Hohenheimas (Philippus Aureolus Theophrastus Bombast von Hohenheim) pagal vieną iš versijų gimė 1493 m. Šveicarijos mieste Ainzidelne, gydytojo šeimoje. Berniuką vaikystėje lavino tėvas, vėliau jis baigė Feraros universiteto Medicinos fakultetą (Italija).

Hohenheimų pavardė kilusi iš senos aristokratų giminės, tačiau Filipas pasirinko Paracelso (lot. Paracelsus) pseudonimą. Manoma, jis reiškia "aukščiau už Celsą", turint galvoje senovės Romos medicinos enciklopedininką ir žinovą (I a. prieš mūsų erą), parašiusį veikalą "De medicina". (Taip pat graikiškai "para" reiškia "šalia", o lotyniškai "celsus" - "aukštas, kilnus".)

Nuo 1517 m. visą dešimtmetį Paracelsas keliavo po Europą, lankėsi universitetuose, kaip karo gydytojas dalyvavo karinėse kampanijose. Jis aplankė beveik visas Senojo žemyno šalis.

Manoma, jog 1520 m. buvo ir Vilniuje, čia vietos gydytojams dėstė savo idėjas.

Keliaudamas Paracelsas kaupė žinias bendraudamas ne tik su akademine bendruomene ir gydytojais: jis domėjosi astronomų ir alchemikų, žiniuonių ir pranašautojų, valkatų ir budelių patyrimais. Todėl daug kur buvo pasitinkamas kaip magas ir šarlatanas, o kai kur net neįsileidžiamas pro miesto vartus.

1527 m., po ilgų klajonių, Paracelsas grįžo į Šveicariją. Čia knygų leidėjo Johano Frobeno rūpesčiu (Johann Froben) pradėjo eiti Bazelio miesto gydytojo pareigas. Be to, skaitė paskaitas studentams, tačiau ne taip, kaip tikėjosi to meto jo kolegos profesoriai, ir net ne lotynų, bet vokiečių kalba, o tai sukėlė pasipiktinimą akademinėje bendruomenėje. 1528 m. susipyko su vietos valdžia ir išvyko gyventi į Kolmarą (Prancūzija).

Išvykęs iš Šveicarijos, Paracelsas vėl keliavo, rašė knygas, užsiėmė tyrimais.

To meto medicinos raidą laikė sukaustęs dogmatiškas požiūris, paremtas antikos mediko Klaudijaus Galeno (Claudius Galenus; gyveno apie 130-200 m.) autoritetu. Šio romėno mokymu gydymas rėmėsi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Tokį palaikė ir Bažnyčia, o tai trukdė medicinos pažangai. Paracelsas buvo pirmasis, stojęs į kovą su pasenusiomis dogmomis. Jis apgailestavo, kad "daugelis mūsų laikmečio gydytojų, sergančiųjų nelaimei, baisiausiai klysta, nes yra vergiškai įsikibę į Hipokrato, Galeno, Avicenos ir kitų žodžius", ir atkakliai kartojo, jog niekas nepasidaro tikru gydytoju vien turėdamas šį titulą.

Paracelsas neigė mokymą apie "keturis žmogaus kūno skysčius" ir drįso pareikšti, jog organizme nuolat vyksta cheminės reakcijos. Jis išgaudavo vaistus iš augalų ir jais gydė ligas bei žaizdas. Paracelsas tvirtino, kad visi gamtos elementai susiję tarpusavyje ir turi gydomąją galią.

Savo požiūrį į gydymą Paracelsas išdėstė daugelyje traktatų, tačiau jam gyvam esant buvo išspausdinti vos penki.

Mirė būdamas 48 metų 1541 m. rugsėjo 24 d. Zalcburge.

Mirties priežastis iki šiol nėra galutinai aiški. Amžininkų duomenimis, kuriuos linkę patvirtinti ir dabartiniai tyrėjai, Paracelsas buvo užpultas banditų, griūdamas pataikė galva į akmenį, o po keleto dienų mirė.

Citatos

Pažinimas paslėptas gamtoje, ir jeigu mokslas nepasiekė tobulumo, tai mes neturime nieko, išskyrus patyrimą.

Svarbiausios žinios slypi ne teorinėse spekuliacijose, o kūrybinėje gamtos galioje.

Gamta ir sukelia ligą, ir duoda vaistų jai išsigydyti.

Gydytojas turi mokėti savo akimis skaityti gamtos knygą ir suprasti, kas joje parašyta.

Viskas yra nuodai. Viskas yra vaistai. Ir viena, ir kita lemia dozės.

Visi metalai, medžiagos, augalai turi savybių ir elementų, kurie gali ir pabloginti, ir pagerinti ligonio būklę.

Visos ligos, išskyrus mechaninius pažeidimus, kyla iš nusilpusios dvasios.

Žmogus yra realizuota mintis. Žmogus yra tai, ką jis mąsto.

Geriausias vaistas nuo bet kokios ligos - stipri valia ir stiprus protas.

Vienintelis būdas apsisaugoti nuo svetimos valios - stiprinti savąją.

Žmogus gali sustiprinti savo dvasią ir savo sielą padaryti nepažeidžiamą, tada ir kūnas bus neprieinamas ligoms.

Tikėjimas turi didelę jėgą. Daug didesnę nei fizinis kūnas.

Iš tikėjimo gimsta valia.

Vaizduotė gali susargdinti. Vaizduotė gali išgydyti.

Išmok vadovauti savo vaizduotei. Neleisk, kad vaizduotė vadovautų tau.

Tik stiprios dvasios žmogus gali tapti tikru gydytoju. Visi kiti - kad ir kiek medicinos traktatų būtų perskaitę, kad ir kokių mikstūrų pagal svetimus receptus priruošę - yra melagiai, šarlatanai ir apgavikai.

Gydytojas, neturintis nuojautos, nepasieks gerų rezultatų.

Liga pati neprisitaiko prie to, ką žino gydytojas.

Visi gamtos elementai tarpusavyje susiję. Visos žemės būtybės susijusios. Žmogaus mintys veikia pasaulį, o pasaulis veikia žmogų.

Išsaugok tai, kas esi, kad netaptum žaislu likimo rankose.

Kiekvienas turi pats gelbėti savo kūną ir sielą. Jeigu tikiesi, kad tave išgelbės kas nors kitas, būsi nuviltas.

Abejonės gali sužlugdyti bet kokį gydymą.

Makrokosmas yra visa apimanti Visata, įsikūnijusi Dievo mintis ir valia. Mikrokosmas yra žmogus kaip modelis, atspindintis Makrokosmą. Siela yra elementas, siejantis Makrokosmą ir Mikrokosmą.

Gydytojo uždavinys - atkurti pusiausvyrą ligonio organizme.

Pažiūrėk, kaip dailidė stato namą. Pirmiausia jis susikuria jį savo galvoje. Iš kurgi atsiranda šis supratimas apie būsimą statinį?

Žmogaus išorė atspindi jo dvasios charakterį.

Matomos dirbtuvės - tai mūsų kūnas, nematomos - vaizduotė.

Žmonės nekuria idėjų. Idėjos egzistuoja, o žmogus gali jas atpažinti.

Net jeigu visi muzikos profesoriai vienu metu numirs, muzika niekur nedings. Žmones išmokys šio meno tikrasis Mokytojas.

Jeigu jums atrodo, kad kas nors vyksta ne pagal Visatos dėsnius, verta prisiminti, kad ne visi Visatos dėsniai mums yra žinomi.

Idėjos, kaip ir žvaigždės, yra begalinės, todėl atradimų šaltinis niekada neišseks.

Nebūna žlugusių vilčių. Viskas, kas atrodo neįtikima, nerealu ir neįmanoma, gali tapti tiesa Amžinybėje.

Tai, kas vienoje epochoje laikoma mistika, kitoje tampa mokslo atradimu.