Pardavė žemę, kad parvežtų dukros palaikus

„Išk­ri­to pro lan­gą ir žu­vo jū­sų duk­ra,“ – to­kios ži­nios iš Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­čios lie­tu­vės te­le­fo­nu su­lau­kė Vi­da Mė­le­nie­nė iš Kel­mės ra­jo­no Liup­šių kai­mo. Nors iš skaus­mo ply­šo šir­dis, mo­ti­na pri­va­lė­jo rū­pin­tis, kur gau­ti ke­lio­li­ka tūks­tan­čių li­tų par­si­vež­ti duk­ros pa­lai­kus ir pa­lai­do­ti tė­viš­kė­je. Te­ko par­duo­ti ke­lis hek­ta­rus že­mės.

Lyg per­kū­nas iš gied­ro dan­gaus

Tą die­ną Vi­da Mė­le­nie­nė at­si­me­na mi­nu­tė­mis. Bu­vo lie­pos 21 – oji, ant­ra po pie­tų. Juod­vi su jau­niau­sią­ja duk­ra To­ma dar­ba­vo­si lau­ko vir­tu­vė­je.

At­sar­gas žie­mai ruo­šian­čių mo­te­rų šne­kas nu­trau­kė te­le­fo­no skam­bu­tis. Ne­pa­žįs­ta­mo­ji, kal­ban­ti lie­tu­viš­kai pra­ne­šė, kad žu­vo duk­ra Jur­gi­ta.

Mo­ti­na at­si­šlie­jo į kė­dę. Vos su­si­tu­rė­jo ne­parg­riu­vu­si. Bet ne­pa­ti­kė­jo. Tur­būt kaž­kas pik­tai pa­juo­ka­vo.

Dar prieš po­rą die­nų vi­są va­lan­dą su Jur­gi­ta kal­bė­jo­si te­le­fo­nu. Bu­vo vis­kas ge­rai.

Ta­čiau ne­tru­kus krau­pią ži­nią pa­tvir­ti­no taip pat Vo­kie­ti­jo­je, po­ra šim­tų ki­lo­met­rų nuo Miun­che­no, gy­ve­nan­ti ki­ta V. Mė­le­nie­nės duk­ra Vi­da. Ji pra­šė se­sers To­mos ne­pa­lik­ti ma­mos vie­nos. O pa­ti kaip ga­lė­jo švel­niau ir at­sar­giau aiš­ki­no įvy­kio de­ta­les.

Taip, Jur­gi­ta žu­vo. Va­ly­da­ma vie­nai sa­vo glo­bo­ti­nei bal­ko­no lan­gą pa­sly­do ir iš­kri­to iš ket­vir­to­jo aukš­to. Mi­rė ne­spė­jus at­va­žiuo­ti grei­ta­jai pa­gal­bai.

35 me­tų Jur­gi­ta dir­bo vie­no­je įstai­go­je va­ly­to­ja. O sa­vait­ga­liais pri­si­dur­da­vo pri­žiū­rė­da­ma ke­lias se­nu­tes.

Kai at­si­ti­ko ne­lai­mė, se­nu­tė krei­pė­si pa­gal­bos į ta­me pa­čia­me na­me gy­ve­nan­čią lie­tu­vę, kad pra­neš­tų ar­ti­mie­siems.

Žu­vu­sios te­le­fo­ne ra­du­si jos ma­mos te­le­fo­no nu­me­rį, lie­tu­vė pa­skam­bi­no į Kel­mės ra­jo­ną.

Iš­gel­bė­jo trys hek­ta­rai že­mės

Vy­riau­sio­ji Vi­dos Mė­le­nie­nės duk­ra Jur­gi­ta, įgi­ju­si na­mų ūkio eko­no­mės pro­fe­si­ją, jau daug me­tų dir­bo Vo­kie­ti­jo­je. Iš pra­džių va­žiuo­da­vo pri­žiū­rė­ti se­nu­kų. Pas­kui ga­vo nuo­la­ti­nį dar­bą Miun­che­ne. Jos duk­ros au­go pas mo­čiu­tę Liup­šių kai­me.

Vė­liau Jur­gi­ta pa­dė­jo Vo­kie­ti­jo­je įsi­tvir­tin­ti ir sa­vo jau­nes­nei se­se­riai Vi­dai. Ta­pu­si naš­le ji Lie­tu­vo­je ne­ga­lė­jo iš­gy­ven­ti. Vi­dos vai­kai taip pat au­go pas mo­čiu­tę.

Įsi­ti­ki­nus, jog duk­ra žu­vo, mo­ti­nai skaus­mas dras­kė šir­dį. Ty­lė­jo, su­kan­du­si dan­tis. Ne­no­rė­jo pa­sa­ky­ti Jur­gi­tos duk­roms, kad ne­bė­ra jų ma­mos. Su­ko aša­ro­tą vei­dą į ša­lį.

Ka­ma­vo ir rū­pes­tis, kaip par­ga­ben­ti pa­lai­kus. Tuo už­sii­man­ti fir­ma už pa­slau­gą pra­šo sep­ty­nių tūks­tan­čių li­tų. Dar rei­kia tu­rė­ti pi­ni­gų su­mo­kė­ti už kū­no lai­ky­mą šal­dy­tu­ve. Rei­kia įka­pėms ir lai­do­tu­vėms.

„Tu­rė­jau tru­pu­tį pa­si­tau­piu­si, kad įsi­ves­čiau van­de­nį, – sun­kiai dė­lio­da­ma žo­džius pa­sa­ko­ja mo­ti­na. – Bet tiek ne­bū­tų už­te­kę. Gal pa­si­sko­lin­ti. Vė­liau sa­vi­val­dy­bė kom­pen­suo­ja už pa­lai­kų per­ve­ži­mą. Bet kas tau kai­me tu­rės tiek pi­ni­gų? Pa­si­tai­kė žmo­gus, ku­riam rei­kė­jo že­mės. Par­da­viau tris hek­ta­rus.“

Jau po sa­vai­tės V. Mė­le­nie­nės vy­riau­sio­ji duk­ra Jur­gi­ta at­gu­lė Vai­gu­vos ka­pi­nai­tė­se, ša­lia sa­vo tė­vo, mi­ru­sio prieš ke­le­rius me­tus. Mo­ti­na guo­džia­si bent tuo, kad ga­li lan­ky­ti jos ka­pą.

„Esu be ga­lo dė­kin­ga se­niū­ni­jos žmo­nėms. Jie pa­dė­jo pi­ni­gais. Dė­jo vi­si kas kiek ga­lė­jo. Su­rin­ko dau­giau kaip du tūks­tan­čius. Tai la­bai di­de­lė su­ma, tu­rint ome­ny­je sun­kų šian­die­ni­nio kai­mo gy­ve­ni­mą.“

Iš­tuš­tė­jo na­mai

Su duk­ros Jur­gi­tos žū­ti­mi iš­tuš­tė­jo Vi­dos Mė­le­nie­nės na­mai. Jur­gi­tos duk­ras pa­siė­mė jų tė­vas. „Gal joms Ty­tu­vė­nuo­se bus ge­riau? – svars­to mo­čiu­tė. – Bu­te vi­si pa­to­gu­mai. Ar­čiau mo­kyk­la.“

Vi­da sa­vo duk­ras iš­si­ve­žė į Vo­kie­ti­ją. Ten lan­kys mo­kyk­lą. „Bu­vau įpra­tu­si gy­ven­ti šur­mu­ly. Ke­tu­rios anū­kės ir glo­bo­ti­nė Jus­ti­na – pen­kios moks­lei­vės kas­dien iš Liup­šių trauk­da­vo mo­kyk­lon į Vai­gu­vą. Ei­da­vau į tė­vų su­si­rin­ki­mus, – su nos­tal­gi­ja dar vi­sai ne­se­nus lai­kus at­si­me­na V. Mė­le­nie­nė. – Juk ma­žą­ją Vi­dos duk­rą užau­gi­nau nuo dvie­jų mė­ne­sių. Nuo vys­tyk­lų. Kai žu­vo jos tė­vas, duk­ra ir at­si­kraus­tė pas ma­ne. Pra­šiau Vi­dos grįž­ti at­gal. Tu­rė­jo­me pla­nų kar­tu gy­ven­ti, su­re­mon­tuo­ti na­mą. Bet ką ji veiks čia, Lie­tu­vo­je. Nė­ra dar­bo. Da­bar dar drau­gą Vo­kie­ti­jo­je su­si­ra­do. Ku­ria sa­vo gy­ve­ni­mą. Li­ko­me vie­nos su Jus­ti­na.“

Vie­nin­gų kar­tų šei­ma

Su ke­tu­rių vai­kų ma­ma Vi­da Mė­le­nie­ne kal­ba­mės to­je na­mo pu­sė­je, kur gy­ve­no duk­ra Vi­da. Prie žu­vu­sios Jur­gi­tos nuo­trau­kos de­ga žva­ku­tė. Ant sie­nos ap­do­va­no­ji­mai. Vie­nas jų Vie­nin­gų kar­tų šei­mos no­mi­na­ci­ja. Šį pri­zą įtei­kė se­niū­ni­ja.

Se­niū­ni­jos šven­tė­se Mė­le­nių šei­ma, kol dar bu­vo vi­si kar­tu, su­reng­da­vo pro­gra­mą. Duk­ra Vi­da pa­ra­šy­da­vo sce­na­ri­jų. Jur­gi­ta eks­po­nuo­da­vo sa­vo rank­dar­bius. Vi­da de­monst­ruo­da­vo sa­vo ku­li­na­ri­nius su­ge­bė­ji­mus. Anū­kės kon­cer­tuo­da­vo.

Da­bar šei­ma iš­si­bars­tė. Sū­nus Sil­vest­ras gy­ve­na ir dir­ba Šiau­liuo­se. Jau­nė­lė To­ma – Kel­mė­je. Vi­da Vo­kie­ti­jo­je.

Iš mo­kyk­los pa­rei­na Vi­dos glo­bo­ti­nė Jus­ti­na. Ke­liau­ja į ki­tą tro­bos ga­lą. Ten kas­dien ją su­tin­ka Vi­da Mė­le­nie­nė. Glo­bo­ti­nė ją va­di­na ba­ba. Taip Vi­dą va­din­a ir anū­kės.

Ana­me tro­bos ga­le yra duon­ke­pė. Ten Vi­da ke­pa ban­de­les, ver­da val­gį.

Jus­ti­na ne­svei­kuo­jan­čiai Vi­dai da­bar di­džiau­sia pa­guo­da. Ją iš glo­bos na­mų pa­siė­mė, tais pa­čiais me­tais, kai mi­rė vy­ras. Vė­liau ke­ti­no glo­bo­ti dar po­rą mer­gai­čių. Bet duk­ros at­ve­žė anū­kus. Na­mai pri­si­pil­dė vai­kys­tės.