"Pats smagiausias dalykas - laisvės pojūtis"

Raimundai, judu su Vilija esate viena iš tų porų, kuriems kelionės - vienas didesnių malonumų? Kodėl?

Žinote, nežiūrint į globalaus kaimo naratyvą, į tai, kad su kitame žemyne esančiu žmogumi galima lengvai paplepėti per vaizdo ryšį, o žinias iš viso pasaulio galima sužinoti beveik tuoj pat, kai kas nors įvyksta, žemė yra labai didelė ir įvairi.

Visada galvojau, kad žmogiškasis smalsumas yra vienas iš progreso variklių, ir mudviem su Vilija tikrai smalsu pamatyti pasaulį, jo gamtos įvairovę, pamatyti, kaip kiti žmonės gyvena, ką valgo, ką galvoja.

Vaikai jau suaugę ir gyvena savus gyvenimus, pats esu jau beveik oficialus senjoras ir per visą gyvenimą šiek tiek pinigų susitaupęs. Į karstą pinigų nenusineši, prabanga manęs netraukia, o kasdienybėje mudu esame pakankamai taupūs. Tai kodėl nepakeliauti? Riboja tik Vilijos darbas, bet užtat visas atostogas stengiamės kur nors išvykti.

Ar teisingai suprantu, kad pastaraisiais metais pamėgote keliauti autobusiuku. Feisbuke ši keliavimo būdą vadinate autoturizmu. Kokie tokio keliavimo pranašumai? Bet gal yra ir minusų?

Pirmiausia pabaigęs politinę karjerą pradėjau sukti galvą, kaip čia pakeliauti. Jei išvažiuoji kokiam mėnesiui, lėktuvai, viešbučiai ir nuomojama mašina kiek brangoki, ypač jei nori apvažiuoti didelį plotą. Įprastiniai kemperiai per daug dideli, o kasdieniniame gyvenime nenaudingi. O štai įprastinio mikroautobuso bazėje įrengtas kemperiukas pats tas, ko reikia.

Visose šalyse jis traktuojamas kaip lengvoji mašina, su juo telpi beveik į visas požemines automobilių stovėjimo aikšteles. Pietuose daug kur su įprastiniais kemperiais neįvažiuosi, gatvelės per siauros, o mūsiškis VW T4, kurį mes vadiname "žaliūku", pralenda beveik visur.

O pats smagiausias dalykas yra laisvės pojūtis - kur nori sustoji pavalgyti ar permiegoti ir viskas tau po ranka. Yra, aišku, ir minusai - į labai tolimas šalis ar salas tokiu būdu nenukeliausi. Tada jau lieka lėktuvai, viešbučiai ir nuomojama mašina.

Kokias šalis aplankėte praėjusiais metais? Ar iki jų važiavote autobusiuku? Ar neprailgsta tokia kelionė?

Metų pradžioje, kaip mums jau įprasta, važiavome į Austrijos Alpes paslidinėti. Kovą nuskridę šildėmės Maroke, gegužę buriavome Graikijos Korfu salos pakrantėse. Rugsėjį prasitęsėme vasarą, apvažiuodami autobusiuku visą Italiją. Pastaroji kelionė truko visą mėnesį - 7 000 km "ant ratų". Gal mėnesio bastymuisi užtenka, užtat po to smagu grįžti į savo namučius.

Kas jums kelionėje palieka didžiausią įspūdį - gamta, architektūra, maistas?

Iš paminėtų sričių gal gamta labiausiai įdomi. Į didelius miestus lendame rečiau. Juose savo autobusiuką geriau palikti ramybėje ir naudotis kojomis ar visuomeniniu transportu. Be abejo, prisiliesti prie civilizacijos istorijos taip pat labai įdomu. Viskas įdomu, sunku ką nors išskirti.

Kelionėse mėgstate ir patys gaminti maistą. Tai taip pat vienas iš malonių kelionės atributų?

Gaminti mėgsta Vilija, o aš labai mėgstu jos gamintą maistą. Mes taip pasiskirstę - aš vairuoju, rūpinuosi maršrutu, o ji - maistu. Vietiniai turgūs ir maisto parduotuvės yra mums lygiai įdomūs objektai kaip ir kitos miesto įžymybės. Tikrai įdomu svečioje šalyje valgyti maistą iš vietinių produktų, ragauti vietinį vyną. Mūsų "žaliūke" yra mažytė virtuvėlė - tai Vilijos karalystė. Jei keliaujame ne su savo kemperiuku, tai paprastai nuomojamės būstą su virtuve, kur būtų galima gaminti.

Kokių nuotykių esate patyrę?

Turit omenyje patirtą stresą? Pavyzdžiui, pastarosios kelionės metu Sicilijoje nusprendėme užsukti į Taorminą. Tai - senovinis gražus miestukas ant uolos. Gatvelės stačios ir siauros, mašinos nėra kur pastatyti.

Teko vairuoti nuolat naudojant rankinį stabdį. Aplink pilna pėsčiųjų turistų, kurie eina, kur nori, ir į mašinas nekreipia jokio dėmesio. Pilna visokių draudžiančių kelio ženklų. Vienintelė dengta kelių aukštų stovėjimo aikštelė įvažiavime rodo - maksimalus automobilio aukštis - 1,95 metro.

O mūsų T4 pagal techninį pasą - 1,97 m. Nusprendėme rizikuoti ir "lįsti". Lyg negana būtų tos rizikos, pakilimas į stovėjimo aikštelę - uždaro sraigto tipo ir su labai mažu posūkio radiusu.

Žodžiu - tik labai jau nedidelėms mašinoms. Ir trauktis atbulam nebeišeina - na, galvojau, galas, įstrigom. Prakaitas pila, bet po truputi sraigtu kylu aukštyn. Užpakalinis ratas rieda nebe keliu, o siaurais laiptukais pėstiesiems, mašinos priekis ir galas tik po kelis centimetrus nuo sienos... Visgi kažkaip įveikėme, bet buvau visas šlapias, kojos, rankos drebėjo...

Sakoma, kad kelionėse atsiskleidžia ne tik geriausios, bet ir blogosios partnerio savybės. Atsiskleidėte vienas kitam?

Mudu su Vilija jau apsipratę su vienas kito savybėmis, esame "prisitrynę". Bet kai keliaujame su kitais kartu - būna visko. Tarpusavio chemija iš tiesų labai svarbi. Pavyzdžiui, savaitę praleidome jachtoje - pakankamai uždaroje ir ribotoje erdvėje - su dar šešiais žmonėmis. Tik keli iš jų buvo mano pažįstami.

Bet viskas buvo puikiai ir kelionė pavyko. O štai keliaujant po JAV mašina su mano labai senu pažįstamu atsitiko taip, kad dabar aš jo pažinti nebenoriu. Aišku, gamta buvo įspūdinga, tai kelionę šiaip taip iškentėm, bet galėjo būti žymiai geriau.

Daugelis vis dar įsivaizduoja, kad kelionės - didžiulė prabanga. Sutinkate su tuo? Ar esate iš tų, kurie keliauja taupiai, ar atvirkščiai - kelionėse nieko sau negailite?

Esame iš tų, kurie keliauja taupiai. Bet tai labiau lemia požiūris į daiktus ir vartotojiškumą. Retai naudojamės restoranais ar kavinėmis. Dabar jau atidžiai atsirenkame muziejus, kuriuos norime aplankyti ir nepasiduodame madoms. Neskraidome biznio klase, kol kas nesinaudojome kruiziniais laivais. Nuomojamės, jei reikia, taupius nedidelius automobilius.

Tada biudžetas būna įkandamas. Aišku - tolimosios kelionės būna gerokai brangesnės. Mūsų kelionių su "žaliūku" biudžetas nedidelis, skaičiuojame paprastai - dyzelinas, kelių mokesčiai (apie 8 Eur/100 km), nakvynė kempinge (vidutiniškai 25 Eur nakčiai), maistas panašiai, kaip gyvenant namie, na, dar kažkiek įvairūs bilietai į įdomias vietas, stovėjimų mokesčiai. Tačiau niekada neskaičiavau, kiek išleidau per kelionę - kam gadinti sau nuotaiką?

Ar kada nors skaičiavote, kiek šalių jau esate aplankę?

Ne, bet Europoje neaplankėme tik penkių valstybių, na, o už Europos ribų buvau tik vienuolikoje valstybių.

Kuri šalis paliko didžiausią įspūdį ir būtinai rekomenduotumėte ją aplankyti? Kodėl?

Sunku išskirti didžiausią įspūdį. Kiekviena šalis turi savo įdomumą. Didelėse valstybėse įdomybių daugiau, mažesnėse - mažiau. Pietų šalys turi savo pliusus, šiaurės - savo. Viskas priklauso nuo to, kas ką labiau mėgsta, koks biudžetas. Tik reikia nepamiršti prieš kelionę atsakingai pasiruošti - susirasti lankytinas vietas, susipažinti su vietinėmis taisyklėmis ir panašiai.

Visgi rekomenduočiau aplankyti Tenerifės salą. Ta pati Europos Sąjunga, tos pačios taisyklės, tie patys pinigai. Angliškai galima laisvai susikalbėti. Skrydis ilgas, tačiau yra daugybė pigių oro linijų pasiūlymų, tad nebrangu. Maistas, kuras, ypač vynas - nebrangūs, pigiau nei Lietuvoje.

Gamtos įvairovė mažoje saloje labai didelė, turint mašiną - viskas čia pat. Klimatas nuostabus visus metus.

Gana smagiai prisimename kelionę po Normandiją ir Bretanę Prancūzijos vakaruose. Žmonės tuose kraštuose gerokai šiltesni ir malonesni nei, pavyzdžiui, Provanse ar šalies pietuose, kur visi miesteliai ir visa kasdienybė labai jau turistinė. Galvojame kada nors vėl patraukti į Prancūzijos vakarų pakrantę, Luaros žiotis.

Esate draugiškas keliautojas - kelionės įspūdžiais dalijatės su feisbuko draugais. O ar grįžę po kelionių mėgstate viską pasakoti artimiesiems?

Šiais laikais daug kas keliauja. Mudu su Vilija tikrai nesame kokie nors išskirtiniai keliautojai. Seniai nebegyvename už geležinės uždangos, pasaulis atviras ir daugumoje šalių net be vizų. Trumpai apsikeisti įspūdžiais dar galiu, tačiau ilgas pasakojimas niekam nebeįdomus, beje, ir man pačiam. Radau gerą būdą - feisbuke viską aprašau glaustai ir su nuotraukomis. Kas nori - paskaito, ir štai jau atsakymai į daugelį klausimų.

Jau suplanavote, kur keliausite šiemet?

Kol kas esu tikras tik dėl slidinėjimo Austrijos Alpėse, visa kita dar miglose.

Esame iš tų, kurie keliauja taupiai. Bet tai labiau lemia požiūris į daiktus ir vartojimą.

Keliaujant po JAV mašina su mano labai senu pažįstamu atsitiko taip, kad dabar aš jo pažinti nebenoriu.

Jutos valstijoje Virdžino upės kanjone temperatūra gerokai viršijo 40 laipsnių C. "Mūsų "žaliūkas" Juodkalnijoje sėkmingai nardė siaurais kalnų keliukais", - patikimą kelionių draugą - VW T4 giria Raimundas ir Vilija Palaičiai. Graikijos salose labai išvystytas ir populiarus buriavimas.

Nuomoji savaitei su kompanija jachtą ir gyveni ant vandens plaukdamas nuo salos iki salos. Puikioji Florencija - Toskanos širdis - Renesanso lopšys. Vienas gražiausių pasaulio miestų.

Gamtos stebuklą - Didijį Kanjoną Kolorado upė kartu su saule suformavo per milijonus metų. Vilija gamina puikų maistą iš vietinių produktų, ir tai yra labai svarbi Palaičių kelionių dalis. Vieni iš įspūdingesnių maisto turgų yra Ispanijoje. Nuo visos produktų gausos akys raibsta. Dažname turguje yra "food hall" erdvės su galimybe čia pat paskanauti fantastiško maisto.

Laimikis, kuris tuoj bus pagamintas. Vilija ramiai negali praeiti pro žuvį. Negyvojoje jūroje neįmanoma paskęsti - ypač sūrus vanduo stipriai laiko kūną paviršiuje. O purvas, sako, gera gydomoji priemonė. Jutos plynaukštės išraižytos Kolorado ir Žaliosios upių kanjonais.

Taroko tarpeklį Taivane Vilija ir Raimundas aplankė populiariausia saloje transporto priemone - motoroleriu. Salvadoro Dali muziejus Figuerese, Ispanijoje įspūdingas tiek viduje, tiek išorėje Delfai.

Senovės graikai traktavo jį kaip žemės centrą. 3 718 m aukščio Teidės ugnikalnis Tenerifėje yra ketvirtas aukščiausias ugnikalnis pasaulyje. Nuostabus perlas Mont Sant Michel - čia galima apsistoti, pajodinėti žirgais ar tiesiog pėsčiomis patraukti nusekusios jūros dugnu, sėsti į valtį ir grįžti su potvynio banga.

Ir nepamiršti aplankyti vos už 30 km esančio Cancalais, kurio apylinkių austrių plantacijos žinomos dar nuo senovės Romos laikų Slidinėjimas Alpėse - atgaiva po mūsų krašto žieminės pilkumos.

Debesies vartai Čikagoje - skulptūra 2004-2006 metais suvirinta iš 168 plieno lakštų ir sverianti 100 tonų. Neįprasta ir nuostabi meno forma.