Paulas Koelijas: "Pasaulyje yra kalba, viršesnė už žodžius"

Rugpjūčio 24 d. brazilų rašytojui Paului Koeljui sukanka 68 metai.

Dosjė

Paulas Koeljas (Paulo Coelho) gimė 1947 m. rugpjūčio 24 d. Rio de Žaneire, Brazilijoje, inžinieriaus ir namų šeimininkės šeimoje. Tėvas buvo valdinga, kone despotiška asmenybė, motina - tyli ir dievobaiminga.

Septynerių metų Paulas buvo išsiųstas į pradinę jėzuitų mokyklą ir čia, jo žodžiais, išmainė tikėjimą į discipliną.

Kai paauglystėje nutarė tapti rašytoju ir pasakė apie tai motinai, ši atsakė: "Mano brangusis, tavo tėvas yra inžinierius, protingas, logiškai mąstantis žmogus, turintis aiškų pasaulio supratimą. Ar tu įsitikinęs, jog žinai, ką reiškia būti rašytoju?"

Tarp 17 ir 20 savo amžiaus metų maištaujantis, nervingas ir turintis keistenybių Paulas tėvų iniciatyva tris kartus buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę, gydytas elektrošoku, tačiau visą laiką iš ten pabėgdavo. Galiausiai vienas įžvalgus gydytojas Paulo tėvus įtikino, jog tai, ką jie laiko liga, yra pašaukimas.

Vis dėlto Koeljas pasidavė tėvų troškimui ir įstojo į Rio de Žaneiro universitetą mokytis teisės, tačiau ten išsilaikė neilgai: studijas metė ir iškeliavo į platųjį pasaulį. Dvejus metus bastėsi po Pietų Ameriką, Šiaurės Afriką, Meksiką bei Europą.

1972 m., grįžęs po klajonių namo, pradėjo kurti eiles Brazilijos muzikos atlikėjams. Tuo metu vaidino teatre, išbandė narkotikus ir juodąją magiją, išspausdino keletą antivyriausybinių komiksų ir dėl jų atsidūrė kalėjime. Paties rašytojo žodžiais, buvo kankinamas ir mirties išvengė tik pasinaudojęs savo biografijos faktu, kad buvo gydytas beprotnamyje.

Išėjęs į laisvę, Koeljas nutarė apsiraminti ir įsidarbino garso įrašų kompanijoje "Polygram". Čia susipažino su savo pirmąja žmona ir 1977 m. su ja išvyko į Londoną. Šeima iširo, ir Koeljas vėl grįžo į Braziliją.

Iš viso rašytojas vedė ir išsiskyrė tris kartus. Po trečiųjų skyrybų jis sutiko savo seną draugę brazilų menininkę Krisčiną Oičisiką (Christina Oiticica) - 1980 m. ji tapo ketvirtąja ir paskutine gyvenimo palydove.

1982 m., būdamas 38-erių, pristatė pirmąją savo knygą "Pragaro archyvai", bet ji pasisekimo nesulaukė.

1986 m. keliavo piligrimų keliu į Santjagą de Kompostelą Ispanijoje. Šią kelionę vėliau aprašė knygoje "Piligrimas".

1988 m. pasirodžiusi P. Koeljo knyga "Alchemikas" sulaukė neregėto pripažinimo. Iš viso parduota daugiau nei 65 mln. jos kopijų. "Alchemikas" pateko į Gineso rekordų knygą kaip į daugiausia kalbų (71) išversta knyga autoriui dar esant gyvam.

Citatos

Aš visada žinojau, kad mano Asmeninė Legenda yra rašyti.

Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.

Aš galiu kontroliuoti savo paskirtį, bet ne lemtį. Lemtis - tai vienpusio eismo gatvė, tu negali pasukti į kairę ar į dešinę. Mes galime rinktis tik, kaip realizuoti tai, kas mums likimo skirta, bet likimas nulemtas iš anksto.

Visa energija, visa išmintis sklinda iš to paties nežinomo šaltinio, kurį paprastai vadiname Dievu. Savo gyvenime, nuo tada, kai pradėjau eiti tuo keliu, kurį laikau savo keliu, stengiuosi gerbti šią energiją, kasdien su ja susijungti, leisti sau paklusti ženklams, mokytis darant, o ne ketinant ką nors daryti.

Aš nesiilgiu tų laikų, kai buvau hipis. Puikiai leidau laiką, daug keliavau, beveik be pinigų. Bet negalėjau likti tokios būsenos ilgą laiką, negaliu amžinai vartoti narkotikus ir bastytis po planetą.

ŽMONA. Brazilų menininkė Krisčina Oičisika (Christina Oiticica) - ketvirtoji Paulo Koeljo žmona, su kuria jis gyvena jau 35 metus.

Ėjau iš vienos grupės ar brolijos į kitą, tvirtai tikėdamas sutikti ten būtybę, pagaliau atskleisiančią man nematomo pasaulio paslaptis, ir visuomet nusivildavau supratęs, kad dauguma šių žmonių, nors ir gerų ketinimų vedami, tiesiog seka viena ar kita dogma, dažniausiai virsdami fanatikais kaip tik dėl to, kad fanatizmas - vienintelė išeitis atsikratyti abejonių, nepaliaujamai kylančių žmogaus sielos gelmėse.

Niekas nėra vienišas savo liūdesyje - visada yra kažkas, kas lygiai taip pat galvoja, džiaugiasi arba kenčia, ir tai suteikia jėgų priimti iššūkį.

Tamsiausia valanda yra prieš aušrą.

Žmonės iš prigimties poligamiški. Mes tokie esame, nes privalome išsaugoti savo rūšį. Bet aš tikiu santuoka. Aš pats esu vedęs jau 35 metus. Man svarbiausia gyvenime yra meilė.

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kažkas manęs paklausė, ką bendra turėjo visos mano gyvenimo moterys. Atsakymo ilgai ieškoti nereikėjo: mane. Ir tik tada supratau, kiek laiko veltui sugaišau ieškodamas tinkamo žmogaus - moterys keitėsi, o aš ne.

Kovoti su senėjimo procesu beprasmiška. Aš labai džiaugiuosi, kad nemiriau jaunas, todėl senstu be jokių apgailestavimų. Tai laimė.

Kai mane supykdo, elgiuosi kaip žvėris. Pagal temperamentą esu Lotynų Amerikos atstovas. Jeigu mano nuotaika bloga, jūs iškart tai pajusite. Visada buvau prastas diplomatas, nes sakau tai, ką galvoju.

Kartais turi pabėgti, kad išvystum, kas vysis tave. Kartais turi kalbėti tyliau, kad išvystum, kas tavęs klausosi. Kartais turi atsitraukti, kad pamatytum, kas tavo pusėje. Kartais turi suklysti, kad pamatytum, kas lieka su tavimi, kai viskas griūna.

Paauglystėje nemokėjau žaisti futbolo, neturėjau automobilio, negaudavau dienpinigių, negalėjau didžiuotis savo raumenimis... Neturėjau madingų drabužių. Pažįstamos mergaitės vien tik jais domėjosi, taigi negalėjau atkreipti į save jų dėmesio. Naktimis, kai draugai leisdavo laiką su savo merginomis, aš svajodavau apie tokį pasaulį, kuriame galėčiau būti laimingas. Draugiją man palaikė rašytojai ir knygos. Vieną gražią dieną mūsų gatvėje gyvenančiai merginai parašiau eilėraštį. Visi iš manęs juokėsi. Aš buvau įsimylėjęs, ir iš manęs buvo pasijuokta <...>, tačiau mergina, kuriai buvau paskyręs eilėraštį, nesijuokė. Eilėraštis leido man suprasti, kad rašydamas apie savo nematomą pasaulį, pajėgsiu varžytis su matomu mano draugų pasauliu.

Viešpats išklauso maldas tų, kurie prašo padėti užmiršti neapykantą. Tačiau jis kurčias tiems, kurie nori pabėgti nuo meilės.

Pasaulyje yra kalba, viršesnė už žodžius.

Viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia Ranka.

Mes turime pripažinti moteriškąją Dievo formą. Dievas - tai motina.

O kas yra pranašas? - Tas, kuris tebegirdi tuos pačius balsus, kuriuos girdėjo vaikystėje. Ir jais vis dar tiki. Šitaip jis gali žinoti, ką galvoja angelai.

KNYGOS LIETUVIŲ KALBA

"Piligrimas",
"Alchemikas",
"Brida",
"Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama",
"Penktasis kalnas",
"Šviesos kario vadovas",
"Veronika ryžtasi mirti",
"Demonas ir panelė Prym",
"Vienuolika minučių",
"Zahiras",
"Portobelo ragana",
"Svetimautoja",
"Nugalėtojas lieka vienas",
"Alefas",
"Rankraštis, rastas Akroje".

Parengė Aras MASIULIS