Po sūnaus idėjos gyvenimą pakeitusi 60-ies Svetlana mėnesį dirba jūroje, o mėnesį ilsisi – įgulai kepa originalius tortus

Taip buhalterė-finansininkė netikėtai tapo virėja ir iki šiol negali atsidžiaugti šiuo sprendimu. Dar daugiau – beveik 29 metus ji dirba... jūroje.

Pirmas laivas – kaip pirmas vyras

Kaip pasakoja pati Svetlana, jos gyvenimas kardinaliai keitėsi, galima sakyti, du kartus. Pirmasis kartas buvo susijęs su Lietuvos nepriklausomybe ir po jos atėjusia ekonomine krize. Tuo metu didelėje įmonėje finansininke dirbanti Svetlana prarado darbą. Netrukus mirė jos vyras. Kad išgyventų, moteris įsidarbindavo pardavėja tai vienoje, tai kitoje parduotuvėje.

„Kartą sūnus sako: „Mama, tu taip skaniai gamini valgyti, nenori eiti pasimokyti ir dirbti virėja?“ Pagalvojau, visai gera mintis. Gaminti man patiko, nors jaunystėje, kai jauna ištekėjau, visiškai nemokėjau. Teko mokytis pagal receptus arba mamos prašydavau pamokyti.

Mūsų šeimoje visos moterys gamino skaniai – ir mama, ir močiutė. Po truputį pradėjau eksperimentuoti – dabar praktiškai niekada negaminu pagal receptą, visada fantazuoju. Ir dar nepradėjusi gaminti, jau matau, kaip turi patiekalas atrodyti. Maisto gaminimas yra menas, jam reikia turėti gyslelę“, – dėstė pašnekovė.

Iš pradžių ji įsidarbino virėja krante – dirbo keliose maitinimo įstaigose. Jūroje atsidūrė, kaip pati sako, atsitiktinai. Tačiau tas atsitiktinumas antrą kartą pakeitė jos gyvenimą.

„Paskambino man pažįstami ir klausia, ar nenorėčiau padirbti rusų laive, kuris penkis mėnesius stovėjo Klaipėdoje, nes buvo remontuojamas. Viena maitinau jo įgulą – 35–36 žmones. Taip jiems patikau, kad jie pasiūlė man kaip virėjai su jais plaukti.

Pradėjau rinkti reikalingus dokumentus, bet paaiškėjo, kad manęs įdarbinti negali, nes esu kitos šalies pilietė. Kadangi visus dokumentus tokiam darbui jau turėjau, vienas pažįstamas pasisiūlė į įdarbinimo firmas išsiuntinėti mano CV.

Į užklausą atsišaukė viena firma. Taip prasidėjo mano, kaip virėjos, karjera laivuose. Aišku, pirma laivas, kaip ir pirmas vyras, neužmirštamas. Vėliau dirbau ir kituose – plaukiojome po visas Baltijos šalis, taip pat į Didžiąją Britaniją. Man buvo labai įdomu keliauti. Dabartinėje darbo vietoje – DFDS kelte „Optima“ – vyriausia virėja dirbu penkerius metus. Dabar jau dirbu ne viena – turiu gerą komandą“, – pasakojo Svetlana.

Įsimylėjo Švediją

Jos keltas kursuoja tarp Lietuvos ir Švedijos. Moteris 28 dienas be jokių poilsio dienų dirba, 28 – ilsisi, ir tikina, kad šis darbo grafikas jai idealus.

„Kai dirbu, visiškai pamirštu namus, visa atsiduodu gyvenimui kelte, kai esu namuose, negalvoju apie darbą. Taigi tiek viena, tiek kita veikla nespėja nusibosti.

Esu įsimylėjusi Švediją – dabar žinau, kur norėčiau gyventi. Įsimylėjusi jos gamtą, miškus. Iš karto prie uosto yra miškas. Dabar, kai siaučia koronavirusas, mūsų neišleidžia iš kelto, nors anksčiau, kai keltas stovėdavo uoste, būdavo galima dienos metu pasivaikščioti po miestą, o Klaipėdoje – net sugrįžti namo. Tačiau į miškus mane išleidžia ir dabar.

Man būtina pasivaikščioti po gamtą – aš ten atsigaunu. Tame miške yra labai senas ąžuolas – turbūt reikėtų šešių žmonių, norint jį apkabinti. Pabuvęs prie jo iš karto jėgas atgauni.

Apskritai miške aš pasikraunu energijos, užtenka poros valandų pasivaikščioti ir pamirštu kelte prisikaupusį nuovargį. Ir grybų ten daug – parnešu pririnkusi, įgulą pamaitinu. Aš ir Lietuvoje mėgstu grybauti, kiek tik įmanoma, stengiuosi būti gamtoje. Man nereikia jokių turkijų ir egiptų – Lietuvoje pailsiu geriausiai. Juk graži ta Lietuva – tiek daug čia yra ką pamatyti, aplankyti“, – tikino pašnekovė.

Tortus gamina pagal žmogaus charakterį

Svetlana tiesiai šviesiai sako – net pagalvoti baisu, kaip atrodytų jos gyvenimas, jeigu ji būtų likusi finansininke, ir džiaugiasi, kad nors pavėluotai, atrado save.

„Kai patinka darbas, leki į jį kaip ant sparnų. O kai į jį eini galvodamas, kad nusibodo, nesinori, koks čia gyvenimas? Tuomet galima labai greitai susenti ir pavirsti tikra bambekle.

Man netinka sėdėti vienoje vietoje, nepatinka monotoniškumas, aš turiu būti judėjime, tarp žmonių. Visada atrasiu bendrą kalbą tiek su savo bendraamžiais, tiek su jaunimu. Šiuo atžvilgiu labai patinka mūsų kolektyvas, kadangi turime čia įvairaus amžiaus žmonių.

Kiti mane gali palaikyti nenormalia, tačiau aš nenoriu į pensiją. Jei atvirai, vis dar norėčiau dirbti, kol sveikata leis. Aišku, reikia dar pagyventi, kol ateis pensijos metas, bet kol kas mano sveikata gera. Greičiausiai iš tėvo ją paveldėjau – jis dirbo iki 74 metų. Jis irgi vis sakydavo, kad nenori sėdėti namuose“, – tikino moteris.

Šiandien Svetlana su komanda gamina maistą ne tik įgulai, bet visiems kelto keleiviams. Tiesa, pandemijos metu jų gerokai sumažėjo – dažniausiai keltu keliasi krovininių sunkvežimių vairuotojai. Kadangi ji dirba ne viena, eksperimentams vietos taip pat mažiau. Ne tie laikai, kai produktų gaudavo kartą per dvi savaites ir sukdavo galvą, kaip išradingai pamaitinti žmones.

Tačiau kai ji gamina tortus, o daro tai su malonumu, fantazija liejasi laisvai. Šie tortai – jos dovana įgulos narių gimtadienių proga.

„Man niekada tortas nesigauna toks pats – visada pagaminu skirtingus. Gamindama tortą noriu pabrėžti žmogaus, kuriam jis skirtas, charakterį. Pavyzdžiui, dabar vienai įgulos merginai darysiu lengvą tortą su maskarponės sūriu, šviesiai rausvą, papuoštą karoliukais, nes ji pati labai švelni. Kai buvo kapitono gimtadienis, gaminau vyrišką tortą – su šokoladu ir likeriu, o papuošiau iš šokolado padarytu laiveliu“, – entuziastingai pasakojo pašnekovė.

Paradoksalu, kitiems prigaminanti įvairių skanėstų, moteris prisipažįsta pati mėgstanti valgyti paprastai, o grįžusi iš kelto namo kurį laiką beveik negamina. Tačiau tai jos receptas išsaugoti meilę savo darbui.