Lietuvių literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė sako, kad Justino Marcinkevičiaus netektis Vasario 16-ąją yra simboliška.
Anot jos, turime neužmiršti šviesos, kurią skleidė poetas.
"Tai yra simboliška. Su J. Marcinkevičiumi yra įvykę nemaža atsitikimų, kurie kada nors bus paaiškinti kaip gilūs simboliai. Neturime užmiršti, kad būtent J. Marcinkevičius mums parašė svarbiausią Vasario 16-osios kūrinį, pavadinęs tą dieną "Diena atrištom akim".
Šiandien regėdami mintyse didįjį mūsų poetą užmerktom akim, mes neturime užmiršti tos šviesos, kuri sklido iš jo, iš jo talento, žmogiškojo gerumo, jautrumo, iš jo didžiausio įsipareigojimo Lietuvai ir ypač - lietuvių kalbai", - Lietuvos radijui kalbėjo V. Daujotytė.
Filosofas Romualdas Ozolas J. Marcinkevičių vadina naujosios lietuvių tautos patriarchu.
"J. Marcinkevičius buvo visą laiką per visus įtempčiausius valstybės atkūrimo momentus, saugodamas valstybę, bet labiausiai rūpindamasis tais, kurie kūrė valstybę, o būtent - tauta. Todėl man J. Marcinkevičius yra naujosios lietuvių tautos patriarchas", - kalbėjo filosofas.
Anot jo, per poetą žmonės sužinojo, kas yra tikrasis, o ne ideologizuotas gyvenimas, tikroji istorija.
"Per Justiną Marcinkevičių mus galų gale pasiekė neideologizuotas, tikras Lietuvos žemės kvapas, spalvos, tas gyvenimas, kuris iš tiesų buvo bandomas gyventi. Per J. Marcinkevičių mus pasiekė istorijos gyvoji versmė, ne ta ideologizuota, o gyvenimą gyvenanti istoriją. Per J. Marcinkevičių gavome žmogų, kuris be jokių abejonių įsijungė į Sąjūdžio pačius sunkiausius pirmuosius darbus", - teigė R. Ozolas.
Jo teigimu, lemtis poetą apdovanojo visu tuo, ko gali trokšti žmogus: pagarba, pripažinimu, o svarbiausia - bendrumo jausmu su tais, kuriais jis rūpinosi.
"Tai gali būti laikoma žmogaus gyvenimo prasme, ir J. Marcinkevičius iš tiesų šitą prasmę savimi simbolizuoja", - įsitikinęs filosofas.
Literatūros kritikas Valentinas Sventickas pastebi, kad J. Marcinkevičius savo kūriniais ir viešąja veikla buvo didžiausią tautos pagarbą pelnęs menininkas.
"Turėtume atsiminti, kad tautos ir jos kultūros išlikimas buvo svarbiausias jo kūrybos, veikimo motyvas. Jis buvo įspėjęs kažin kokią paslaptį. Jo kūryba buvo labai populiari, tačiau visas tas populiarumas derėjo su aukščiausiu profesiniu meistriškumu, su aukščiausiu kūrybos lygmeniu. Tai irgi labai retas dalykas", - Lietuvos radijui kalbėjo V. Sventickas.
"Prisimenant sovietmetį, J. Marcinkevičius, pasiremdamas labiausiai liaudies daina, liaudies pasaulėjautą, sugebėjo nubraukti tą sovietmečio kūrybai būdingą patetiką, atgaivino grynąjį lyrizmą, grynąjį meną, ir tokiu būdu jis likęs kaip neištrinama asmenybė", - teigė literatūros kritikas.
Anot jo, J. Marcinkevičius taip pat įkūnijo nuostabią kūrybos ir asmenybės dermę.
"Nebūtinai menininkui tai privalu, bet šitoks sutapimas visada daro didžiulį įspūdį ir nusipelno žmonių, kolegų meilės, pagarbos, nuostabos. Jis galėjo paprastus dalykus pajusti visa savo sielos gelme, visa savo kelione į žodį. Tai talento, Dievo dovana, kurią J. Marcinkevičius turėjo, ir kuri gyvens toliau", - sakė V. Sventickas.
Literatūros kritikas kaimynystėje gyvenusį poetą prisimena kaip nepaprastai jaukų, supratingą, šiltą žmogų.
"Tokių reta menininkų aplinkoje. Ambicijos, tokia laikysena, kad "Aš esu vienintelis" yra suprantama, būdinga ir net reikalinga meno žmogui, bet J. Marcinkevičius savo žmogišką jaukumą, atjautą, supratingumą buvo priėmęs kaip gyvenimo taisyklę, atėjusią iš tėvų, šeimos", - teigė jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą