- Premjero kandidatūros svarstymas ir balsavimas Seime, matyt, egzaminas buvo ne tik Algirdui Butkevičiui, bet ir jums. Kaip sekėsi jį atlaikyti?
- Man, kaip artimam žmogui, ypač buvo nejauku. To „egzamino“, apie kurį kalbate, stebėti negalėjau, nes buvau darbe, bet klausiausi, ir buvo gana nemalonu klausyti tarpais. Galvojau, kad vis dėlto tai yra Seimas, mūsų tautos išrinktieji, bet išgirdau kai kuriuos vyrus ir moteris iš jo tribūnos kalbant tokia kalba, liejant tiek pykčio, tulžies, neapykantos, pavydo, kad tiesiog nesitiki, jog tai - politinis elitas. Tikslas vienas - žmogų pažeminti. Bet negi jie nesupranta, kad žemindamas kitą pats save pažemini. Gal aš tiesiog esu naivi, bet pagalvojau, jeigu taip mano ar kieno nors kito darbovietėje pažemintum žmogų, viešai kalbėtum tokius įžeidžiančius žodžius, kaip reikėtų kitą dieną ateiti į darbą? O čia girdi visa Lietuva. Kaip paskui ne gėda išeiti į lauką ir susitikti praeivius gatvėje, kaip ne gėda pareiti namo? Vakar ypač pajutau, kad labai didžiuojuosi savo vyru, kad jis yra aukštos kultūros žmogus ir jis niekada nepasakytų tokių žodžių, niekada neįžeistų žmonių, netgi aršiausių politinių oponentų. Ir todėl manau ir tikrai tikiu, kad mano vyras ir jo bendražygiai atneš Lietuvai kitą politinę kultūrą.
- Kaip suprantu, lapkričio 22-oji, kai jūsų vyras Seime balsų dauguma buvo išrinktas premjeru, netaps šeimos švente?
- Manau, kad ne. Tiesiog pasikeitė jo darbas, ir tiek. Kiek metų gyvenu su politiku, žinau, kad tai yra jo darbas, jo gyvenimo būdas, esu su tuo susitaikiusi ir žiūriu į tai natūraliai. Nei džiaugiuosi, nei išgyvenu, - noriu, kad jam sektųsi, ir žinau, kad nėra šitas kelias lengvas, bet tikiu, kad jis susidoros. Nepaisant to, kad jis yra inteligentiškas žmogus. Juk mūsų viešoje erdvėje labai daug kalbama apie charizmą, kuri labai dažnai maišoma su žodžiu „chamizmas“. Labai dažnai mes charizmatiškais palaikome chamus. Na, o jei žmogus nėra chamas, jeigu jis neįžeidinėja kitų, nerėkia, nelipa kitiems ant galvų, kalbama, kad jam trūksta charizmos. Ir atvirkščiai - piktas, įžūlus, šiurkštus, yra laikomas „kietu“, bet aš manau, kad vis dėlto į mūsų gyvenimą ateis kitokia kultūra.
- Bet ir ji greičiausiai negelbės nuo viešumo... Koks jausmas, kai imamas skaičiuoti jūsų turtas, pinigai?
- Mes neturime ko slėpti. Gaila tik kai tenka susidurti su žurnalistų etikos trūkumu. Sakysim, vienoje televizijos laidoje rodė namą, kuriame gyvename. Mes daugiabučiame gyvename, 78 kvadratinių metrų bute. Tą butą nusipirkome vasarą pardavę seną, didesnį, mums nereikėjo tokio didelio. Reportažas buvo pateiktas su aiškia potekste, žiū, politikas įsigijo tokį prabangų, net 78 kv. metrų būstą Vilniuje. Jei žurnalistai būtų pasiprašę, būčiau įsileidusi vidun, ir jie patys būtų pamatę mūsų paprastą, bet jaukų butuką. Tačiau visuomenė buvo klaidinama sąmoningai ir, tiesą sakant, pamirštant pasakyti, kad už tą butą mes pasiėmę paskolą ir ją mokėsime dar daug metų. Kita vertus, mano vyras neseniai šventė 54 metų sukaktį - tai tiek metų sulaukusiam žmogui, visą gyvenimą ėjusiam atsakingas pareigas, gal jau nėra labai sudėtinga tokio ploto butą nusipirkti. Manau, kad gal nedaug politikų ir gyvena tokiuose nedideliuose butuose, kuris mūsų atveju buvo pateiktas visuomenei kaip nereali prabanga.
- O kodėl jūs kratotės prabangos, kodėl nenorite gyventi prabangiose Turniškėse?
- Nesiekiau ir nesiekiu prabangos. Labai myliu savo namus, noriu gyventi savo namuose. Vyras pasakė, kad tai visai įmanoma: mūsų namas nėra probleminėje vietoje, prie mūsų namo yra apsaugos vaizdo kameros, tad jeigu vieną kitą kamerą papildomai įrengs, užteks tos apsaugos. Labai džiaugiuosi, kad nereikės man niekur kraustytis.
- Liūdina, kad privatumo atims ir premjero apsaugininkai?
- Dar nežinau, kokia tvarka ir kaip ten būna, žinau tik kad politikų žmonoms su daug kuo tenka susitaikyti.
- Kokios A.Butkevičiaus savybės jus patraukė jaunystėje?
- Tai buvo labai seniai, jis man labai patiko. Tai buvo vyriškas, santūrus, turintis humoro jausmą, lengvai bendraujantis žmogus. Būna, kai sutinki žmogų, arba jį priimi, arba ne, būna, kad sutinki žmogų ir atrodo, kad jį seniai pažįsti. Paskui išsiaiškinome, kad mus abu buvo apėmęs šitas jausmas.
- Kokie požymiai jums rodė, kad šis žmogus toli eis?
- Nei stengiausi matyti tokių savybių, nei mačiau - tiesiog viskas klostėsi labai natūraliai. Jis visada dirbo labai daug, jis visada buvo labai atsakingas ir darbštus. Tik darbštus žmogus ir gali kai ko pasiekti. Jis - stiprioji šeimos pusė.
- Smarkiai pasikeitė jūsų vyras nuo pirmosios pažinties dienos?
- Mes visi juk keičiamės. Mes susituokėm gana anksti, mums buvo po 21 metus, buvome abu studentai ir, aišku, tai buvo toks nerūpestingas tarpsnis mūsų gyvenime. Paskui tas nerūpestingumas traukėsi, mažėjo. Manau, esmė ta, kad žmonės turi keistis kartu. Tai jeigu žmonės kartu keičiasi, viskas yra gerai. Vakar skaičiau knygą, tai buvo Ričardo Bacho „Tiltas per amžinybę“, ir man labai patiko jo žodžiai: su tavimi aš išaugau ir daug ko iš tavęs išmokau; žinau, kad tau daviau daug gero, prisilietę vienas prie kito, mudu abu tapome geresni...
- Matyt, šituose žodžiuose ir slypi laimingos santuokos paslaptis?
- Manau, kad sėkmingos santuokos paslaptis ir sąlyga yra žmonės, kurie gali vienas kitam duoti gero. Aišku, žmonės yra skirtingi, kiti sako, kad reikia daug dirbti norint gerų santykių. Aš nedrįsčiau taip įvardyti, nes man žodis „darbas“ asocijuojasi su kažkuo privalomu, būtinu, ką ne visada norisi daryti...
- Su vyru skaitote tas pačias knygas?
- Aišku, tas pačias, tik mano vyras dar skaito ekonominę literatūrą, dažnai parsineša vieną kitą anglišką, naujai išleistą; aš jų neskaitau. Jam to reikia kaip politikui ir kaip ekonomistui. Jis mėgsta skaityti iškilių asmenybių biografijas, mėgsta psichologinę potekstę turinčias knygas, man psichologija irgi įdomu; jeigu reikėtų dabar rinktis profesiją, gal psichologiją studijuočiau.
- Žinote, kas yra pinigų stygius?
- Žinoma, juk viską pasiekėm patys. Baigę studijas nusikėlėme į Vilkaviškį, nes mano tėvai ten gyveno, iš pradžių glaudėmės pas juos, paskui įsigijome savo būstą. Reikėjo pinigų ir vyrui kilo idėja auginti gėles, tada buvo galima iš jų prasigyventi. Vyras skaitė daug literatūros apie gėlių auginimą, bendravo su tokiu verslu užsiimančiais žmonėmis. Pasistatėm šiltnamį, sodinome tulpes, rožes, gvazdikus ir frezijas, jas pardavinėjome. Tai buvo mūsų verslas, taip ir atsirado pinigų.
- Žinote, kam dabar sunkiausia gyvent Lietuvoje?
- Manau, kad labai sunku gyventi pensininkams, - man labai gaila dėl to; labai sunku jauniems žmonėms, ypač kai matai, kokios kainos parduotuvėse. Ir jeigu šeimai reikia pradėti nuo nulio, auginti vaikus, jeigu jai negali padėti tėvai, manau, irgi labai sunku.
- Jums, kaip ekonomistei, ketinimas padidinti minimalų darbo atlygį atrodo nesikertantis su tikrove?
- Specifinių dalykų negalėčiau komentuoti, nesu įsigilinusi, bet aš nemanau, kad mano vyras barstytų tuščius pažadus, - jis nėra populistas. Ir jeigu jis apie tai kalba, vadinasi, jau turi kažkokius apskaičiavimus.
- O į energetiką esate įsigilinusi?
- Nesu energetikė, mano darbas susijęs su dokumentais, su įvairiais leidimais, direktyvomis... Aš jam nedarau įtakos darbo klausimais. Nė negalėčiau to daryti - mano kompetencija to neleistų.
- Vyro kilimas karjeros laiptais yra tik pliusas? Ar nenutolina jis, tarkim, nuo jaunystės draugų, neskatina kitokio požiūrio į žmogų?
- Iš tikrųjų, su aplinkiniais žmonėmis mažai bendraujame, nes trūksta laiko. Dėl jo stokos, deja, tarp mūsų ir jaunystės draugų radosi atstumas. Draugystei palaikyti reikia laiko, o mes šeimoje taip branginame kiekvieną vakarą, kiekvieną valandą, kurią galime praleisti kartu, nes vyras po darbo grįžta vėlai. Džiaugiuosi, kad tada, kai dar nevyko tie didieji politiniai įvykiai, o kelionių organizatoriai siūlė nuolaidas, man pavyko įkalbėti vyrą kelioms dienoms žiemą išvykti į kelionę. Kadangi gruodžio 20 dieną kelionė į Meksiką nupirkta, turėsim skristi, nes jei dabar pasiūlyčiau jam važiuoti, jis tikrai nebesutiktų, sakytų, jokiu būdu, neturiu laiko.
- Kartais nukeliaujate ir iki tėviškės?
- Mano tėvų jau nebėra, ir Vilkaviškyje, kur esu gimusi, gyvena mano sesuo su šeima. Ten vyro apygarda, tad jis dažniau lankosi nei aš, nes paprastai važiuoja darbo dienomis, kai aš darbe. Radviliškio rajone gyvena vyro mama. Nuvykstame kartą per mėnesį, kartą per du. Vyras labai myli savo mamą, labai ja rūpinasi: ir malkų kasmet nuperka, ir maisto kaskart priperka, vaistų, vitaminų parūpina, ir pas gydytojus nuveža. Pastaruoju metu mums nerimą kelia jos sveikata. Ji pablogėjo tada, kai viena televizija pradėjo skambinti giminėms, lankytis pas kaimynus, norėdama išsiaiškinti mano vyro santykius su mama. Kai mama sužinojo, kad televizija be perspėjimo rengiasi filmuoti ir ją, tiesiog sustreikavo jos širdis. Manau, kad toks elgesys irgi prasilenkia su žurnalisto etika. Paprasti kaimo žmonės - ne žvaigždės, kad jų tykotų paparacai. Vyras sako, kad dabar reikės visų tų žmonių atsiprašyti, kad dėl jo patirta tiek nepatogumų, streso.
- Kas jūsų vyrą galėtų išvesti iš kantrybės?
- Kiekvieno žmogaus kantrybė turi ribas. Manau, kad jį gali išvesti ir kartais išveda iš kantrybės didelė neteisybė. Jis turi tokį tikrą teisingumo jausmą.
- Tikėsime, kad A.Butkevičiui vadovaujant Vyriausybei, teisybės mūsų valstybėje rasis kur kas daugiau negu dabar.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą