Prizu įvertinta jaunoji komunikacijos dizainerė iš naujo atrado daiktus

Pagrindinį prizą konkurso „Jaunojo dizainerio prizas“ komunikacijos kategorijoje laimėjusi VDA grafinio dizaino bakalaurė Modesta Žemgulytė savo projektą kūrė pasitelkusi jautrią, asmeninę istoriją. „Daiktų istorijos” – tai 5 min. trukmės videopasakojimas ir kabanti instaliacija, kurioje kiekvienas daiktas pateiktas tarsi muziejaus eksponatas. Šiomis priemonėmis jaunoji dizainerė pasakoja savo vaikystės istoriją, paženklintą skaudžiu įvykiu. Apie tai, kaip daiktai tampa dizaino sprendimais, užkodojančiais pri(si)minimus fiziniame daikte, kalbamės su pačia autore.

Ką šiuo projektu norite pasakyti/parodyti auditorijai?

„Daiktų istorijos“ atskleidžia netradicinį požiūrį į daiktus – geros istorijos net ir elementariausius buities daiktus gali paversti ypatingais. Projektu norėjau papasakoti ir pasidalinti savo asmenine istorija ir netiesiogiai pasiūlyti sprendimą pri(si)minimams užkoduoti ir žymėtis.

Ar kurdama šį projektą rėmėtės tik asmenine patirtimi, ar įkvėpimo/pagrindimo radote ir kokiose nors psichologinėse/antropologinėse teorijose?

Ieškodama kūrybinio atspirties taško, pradėjau rinkti įvairias reikšmingų daiktų istorijas. Atlikau mini tyrimą savo artimoje socialinėje aplinkoje – apklausiau draugus, kolegas ir prašiau jų papasakoti apie jiems svarbų daiktą. Tokių istorijų surinkau apie 15. Įsitikinau, kad žmonės mano aplinkoje labiausiai vertina ne materialius daiktus, o objektus, įgavusius simbolines prasmes, susijusius su kitu žmogumi ir turinčius emocinį krūvį. Tokią įžvalgą patvirtino ir amerikiečių atlikti tyrimai, nagrinėjantys daiktų su prisiminimais rolę ir funkciją. Ištyrus 20 žmonių, tyrimų autoriai teigia, kad daiktas – tai grandis tarp žmogaus ir jo asmeninių praeities išgyvenimų, svarbių santykių ar istorinių įvykių, priminimas apie patį save skirtingose gyvenimo fazėse. Idėjos pagrindimo ieškojau ir psichologinėje literatūroje, pavyzdžiui, amerikiečių filosofo Russell W. Belk knygoje „Possessions and the Extended Self“, kurioje autorius nagrinėja daiktą kaip mūsų identiteto dalį. Juokinga, nes projekto pradžioje maniau, kad aš viena tokia emociškai prisirišanti prie daiktų, tačiau pasirodo toli gražu ne. 

Kas šiame projekte Jums buvo didžiausias iššūkis?

Didžiausias iššūkis projekto pradžioje buvo susidoroti ir susigyventi su emocijomis. Istorija susijusi ne tik su manimi, bet su visa mano šeima, tad ilgai delsiau pranešti artimiesiems, kokia tema darysiu savo baigiamąjį darbą ir iki paskutinio mėnesio abejojau dėl tokios temos pasirinkimo! Na, o projekto eigoje kilo visai malonūs techniniai iššūkiai: animavimas pakadriui, susidorojimas su ~10GB daiktų fotografijų, sklandus istorijos išpildymas. 

Kad daiktai „saugo“ prisiminimus nėra nauja įžvalga...Koks aspektas šį projektą paverčia inovatyviu, aktualiu komunikacijos dizaino kontekste?

Plačiąja prasme, istorijos pasakojimas (storytelling) yra viena svarbiausių grandžių, kuriant dizainą, vizualinį identitetą, prekės ženklą. Pavyzdžiui, kurdama firminį stilių, pirmiausia išsikeliu klausimą: kaip papasakoti šios įmonės istoriją ir sutalpinti ją į vieną logotipą? Tikiu, kad produktas, turintis istoriją, įgauna įdomumo, o, tarkim, reklama, pasakojanti istoriją – įtraukia. Taip ir kuriant projektą, man pasirodė įdomus aspektas, kad elementariausi daiktai gali tapti itin reikšmingais ir įdomiais vien dėl savyje talpinančių istorijų. Projekto proceso metu kilo ir konceptualesnė įžvalga – daiktas gali transformuotis į suflerį, ženklą, simbolį ir tapti nauja medija pri(si)minimams užkoduoti bei mūsų tapatybei reflektuoti. Dažnai žmonės rašosi priminimus į telefoną, kompiuterį, kalendorių, dar kiti – pasižymi ant rankos, naudoja lipnius lapelius ir juos klijuoja ant sienos ar kartu su savimi nuolat nešiojasi užrašų knygelę. Susiejant priminimus su daiktais, jie tampa simboliu istorijoms ir prasmėms paženklinti. Mano istorijoje kryžiukas tapo netradiciniu sprendimu kaip prisiminti tai, kas svarbu. Šis nedidelis objektas, transformavęsis į kitą pavidalą (tatuiruotę) ir tapęs sufleriu, simbolizuoja ir talpina savyje labai daug – 13 metų trukusią istoriją. Galėčiau pavadinti tai savo istorijos logotipu.

Kokią reikšmę šiandienos komunikacijoje turi asmeniškumas – privati informacija, intymūs emociniai išgyvenimai?

Asmeniškumas kuria emocionalų dizainą. Kuo labiau esame pririšti prie technologijų, elektroninių įrenginių, tuo svarbiau tampa neleisti šitiems įrenginiams ir elektroninėms sistemoms sukurti mechanišką, “robotišką”, apatišką aplinką mūsų emocijoms. Visgi esame jautrios būtybės, linkusios labiau prisirišti ir sureaguoti į dalykus, kurie ne tik funkcionuoja, bet ir iššaukia emocijas. Jei žiūrovas sureaguoja ar randa sąsajų su kūrėjo išgyvenimais, tai kuria tikrus ir reikšmingus ryšius tarp judviejų. Mano manymu, viena pagrindinių užduočių kūryboje ir kartu komunikacijoje – atrasti ryšį su žiūrovu.

Ar įžvelgiate šiose tendencijose kokių nors rizikų?

Turbūt didžiausia rizika, tai atsirandantis dizainerio, kūrėjo pažeidžiamumas. Nepamirškime, kad dažnai asmeniniai išgyvenimai susiję ir su kitais žmonėmis. Todėl informacijos panaudojimas turėtų būti aptartas su visais, su kuriais ji susijusi. 

Su kokiais iššūkiais, Jūsų nuomone, šiandien susiduria jauni komunikacijos dizaineriai?

Hm. Didžiausias iššūkis bet kuriam dizaineriui yra išlikti unikaliam, originaliam. Believe me! Na, o konkrečiai komunikacijos dizaine, jaunam kūrėjui svarbu mąstyti apie visumą – plačiai ir atvirai. Pati asmeniškai jaučiu, kaip stipriai trūksta globalios patirties ir žinių, ypač didesniems, socialiniams projektams.

Kokie Jūsų karjeros planai?

Jau kuris laikas nuotoliniu būdu dirbu su Niujorke įsikūrusia įmone The Wild Honey Pie – kuriame smagius dalykus kartu. Panašu, kad netolimos ateities planai apsiribos šio nuotolinio darbo ir kelionių derinimu. Na, o jau vėliau – laikas parodys. Esu linkusi tikėti, kad galimybės ateina savaime, labai stipriai jų neplanuojant.

Kaip panaudosite gautą premiją?

Panaudosiu "pobakalaurinei" reabilitacijai! :) O jei rimtai, tai didžiąją dalį pinigų skirsiu kelionėms (jau spėjau įsigyti bilietą į Portugaliją), svajoju atsinaujinti gitarą. Po penkių “parduotų” vasarų, šiemet nusprendžiau dirbti mažiau, o atostogauti daugiau, tad premija visai puikiai tam pasitarnaus.