Profesoriaus Stasio Vaitekūno atminimas - įkvepiantis realizuoti svajones

"Kad ir kiek bandytum aprėpti daugialypę profesoriaus habilituoto daktaro, Klaipėdos universiteto rektoriaus (1993-2002), senato pirmininko (2003-2007) S. Vaitekūno asmenybę, jo plačius užmojus ir nuveiktus darbus, viename rašinyje to tikrai niekaip nepavyktų padaryti. Tam reikėtų storos knygos. Gal net ne vienos", - pabrėžia Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto dekanas Rimantas Balsys.

Visgi prisiminus vieną kitą epizodą, tarsi iš mozaikos gabalėlių dėliojasi šios iškilios asmenybės - Klaipėdos universiteto ir visos Lietuvos akademinio autoriteto - paveikslas.

Keliavedys

"Primirštas lietuviškas žodis "keliavedys" - kelio vadovas, kelio rodytojas žiemos metu per pelkes, ežerus, akivarus, pirmasis minąs žiemos kelią, gerai žinąs, kuri vieta itin pavojinga, lūžtama... Tokiu keliavedžiu Klaipėdos universitete, jo kūrimosi, augimo laikotarpiu laikytinas S. Vaitekūnas", - taip vaizdingai buvusį rektorių apibūdina humanitarinių mokslų daktaras profesorius R. Balsys.

MEILĖ. Profesoriaus artimieji ir draugai žavėjosi, kaip šiltai jis kalbėdavo apie savo žmoną, kurią visuomet vadindavo tik mažybine forma - Vidute.

"Profesoriaus S. Vaitekūno laikais Klaipėdos universitetas išgyveno aukso amžių", - antrina ir KU Socialinių mokslų fakulteto dekanas Antanas Bučinskas.

Jo manymu, išėjus šiai iškiliai asmenybei Klaipėda neteko puikiai plunksną valdžiusio mokslininko bei ryškaus aukštojo mokslo stratego.

"S. Vaitekūnas buvo mokslininkas-metraštininkas. Jis dirbo ne tik tiesioginį darbą socialinės geografijos, bet ir pilietinio ugdymo, krašto kultūros ugdymo srityse. Į Klaipėdą profesorius atsivežė Vilniaus universiteto tradicijas ir bandė Klaipėdos universitetą vystyti vadovaudamasis klasikinio universiteto principais. Profesorius labai greitai tapo klaipėdiečiu. Manau, kad S. Vaitekūną pažinojo visas miestas", - svarstė A. Bučinskas.

Šiandien KU Socialinių mokslų fakultete atidaroma profesoriaus S. Vaitekūno auditorija. Tai mažytis atminimas ir pagarba profesoriui.

"Mums jo labai trūksta ir vargu ar kas šią nišą užpildys. Išėjus S. Vaitekūnui daug žmonių neteko puikaus draugo. Su profesoriumi būdavo galima pabendrauti daugeliu klausimų. Jis buvo labai šiltas žmogus. Kolegos dar niekaip nesusitaiko, kad netekome galimybės pabūti su juo", - kalbėjo A. Bučinskas.

Pamoka

Profesorius R. Balsys prisimena ne vieną pamoką, kurią išmoko iš S. Vaitekūno. Viena jų - visus išklausyti ir stengtis padėti.

"Kai profesorius jau vadovavo universitetui, aš dar tik ruošiausi studijoms doktorantūroje. Klaipėdos universitete, savaime suprantama, tuo metu tokių dar nebuvo. Žodžiu, išsiruošiau į Vilnių. Man kaip "svetimšaliui" buvo pasiūlyta "malonė" - nemokamos studijos, bet be stipendijos. Sutikau, bet grįždamas į Klaipėdą sukau galvą, kaip surinkti medžiagą, parašyti disertaciją ir tuo pat metu dar iš kažko gyventi, prisidėti prie šeimos biudžeto. Kiek pasvarstęs, nutariau kreiptis pagalbos į universiteto rektorių profesorių S. Vaitekūną. Pakliuvau pas jį be jokių kliūčių. Tiesą sakant, rektorius tuo laiku priimdavo ir išklausydavo visus ir visada. Ir paprastai iš karto duodavo atsakymą, priimdavo sprendimą. Tai, ko gero, viena priežasčių, kodėl S. Vaitekūnas sugebėjo tiek daug nuveikti - negaišo laiko dvejonėms, ir žaibiškai įvertinęs situaciją, sprendimą priimdavo čia pat, akimirksniu.

Keliais sakiniais išdėsčiau rektoriui savo problemas ir kaipmat gavau paramą - buvau įdarbintas puse etato tuometinio Humanitarinių mokslų fakulteto Baltistikos centre mokslo darbuotoju. Su sąlyga, kad parengęs ir apgynęs disertaciją šių pareigų atsisakysiu. Neapvyliau rektoriaus ir universiteto pinigų dykai neeikvojau. Po dvejų su puse metų sėkmingai apgyniau disertaciją, o sykiu netekau ir mokslo darbuotojo etato... Tuomet iki galo nesupratau, o dabar suvokiu - tokių, tam tikram laikotarpiui reikalingų paramos, buvo ir daugiau..." - prisiminimais dalijosi R. Balsys.

Šventės - ritualai

S. Vaitekūnas greta kitų universiteto augimui svarbių sričių daug dėmesio skyrė ir akademinių tradicijų kūrimui bei palaikymui.

"Galima prisiminti ir analizuoti naujai įkurtų ar įrengtų fakultetų atidarymo šventes, skulptūrų universiteto miestelyje atidengimo apeigas, garbės daktarų inauguravimo iškilmes, universiteto heraldikos (ženklo, vėliavų) pašventinimus, tradicinius rugsėjo pirmosios dienos renginius prie Kristijono Donelaičio paminklo, universiteto bendrus kalėdinius arba Naujųjų metų vakarus ir t. t., ir t. t.

POMĖGIAI. Vienas profesoriaus pomėgių - groti akordeonu.

Mano manymu, svarbus dalykas - tuometiniam rektoriui profesoriui S. Vaitekūnui niekada nekilo klausimas - kam to reikia. Jis puikiai suvokė, buvo giliai įsitikinęs, kad universitete kuriamos ir puoselėjamos tradicijos turi būti viso miesto ar regiono sektinu pavyzdžiu, į jas turi lygiuotis ir sekti kiti. Jis gerai žinojo, kad tokios tradicijos, jų kūrimas yra universiteto veidas, jo įvaizdžio ne tik Klaipėdoje ar Vakarų Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje reikšminga dalis", - pasakojo R. Balsys.

Be to, profesoriaus manymu, S. Vaitekūnas puikiai išmanė, esmingai perprato ritualinėje elgsenoje slypinčias bendruomeniškumo sutvirtinimo, kasmetinio at(si)naujinimo galias, per kurias išsaugomas dėmesys kiekvienam bendruomenės nariui.

"Universitetas - pirmiausia kultūros ir mokslo židinys, skleidžiantis humanizmą, šviesą ir teisingumą", - savo inauguracinėje kalboje 1993 metų rugsėjo 22 d. dieną pabrėžė tik išrinktas rektorius.

"Kad tas pozityvus universiteto įvaizdis kuo plačiau pasklistų, buvo reikalingi autoritetai - žinios nešėjai. Štai dėl ko rektorius S. Vaitekūnas telkė aplink universitetą platų mecenatų, rėmėjų, garbės daktarų tinklą. Tuo laikotarpiu universitete lankėsi ir prie jo augimo, jo gero vardo vienaip ar kitaip prisidėjo visas būrys žymių žmonių", - prisimena KU Humanitarių ir ugdymo mokslų fakulteto dekanas.

Domėjosi teologija

S. Vaitekūnas buvo ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. Talkino leidžiant teologines knygas.

Puikiai profesorių pažinojęs kunigas Vladas Gedgaudas prisimena, kad S. Vaitekūnas labai domėjosi teologiniais dalykais.

"Tikėjimo dalykai profesoriui buvo labai įdomūs. Galbūt dėl to, kad jis gyveno ir tuo laikmečiu, kai teologiniai mokslai buvo sunkiau pasiekiami. Tad, atsiradus galimybei, jis gilinosi į teologiją. Esame ne kartą su juo dalyvavę ir Romoje surengtose konferencijose", - prisiminė V. Gedgaudas.

Jo nuomone, Klaipėda gali džiaugtis, kad S. Vaitekūnas anuomet ryžosi iš Vilniaus atvykti į Klaipėdą.

"Tai, kad jis atidavė visas savo jėgas universiteto labui, ko gero, žinoma kiekvienam. Be to, rektorius labai mėgo keliauti, mėgo draugystę, buvo atviras ir nuoširdus. Turėjome dar daug bendrų planų. Deja..." - atsiduso kunigas.

Nenugrims užmarštin

"Išsiskyrimas visada yra ir netikėtas, ir skausmingas. Ypač, kai išeinama per anksti, kai ant darbo stalo lieka ir niekada nebebus pabaigta dar viena knyga, kai kartu su žmogumi išeina ir jo sumanymai, ketinimai, viltys, brandintos idėjos…" - kalbėjo R. Balsys.

PAMOKOS. Paskutinėje savo knygoje "Klaipėdos universitetas. 25 metai mokslo ir kultūros židiniui prie jūros", kurią man kaip recenzentui padovanojo, profesorius užrašė: "Puoselėdami pažinimo medį ne visada patys skiname jo vaisius... Bet auginti jį reikia!.." - prisimena Rimantas Balsys (nuotraukoje - dešinėje). Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Kita vertus, pasak profesoriaus, turime būti dėkingi už dovanotas akimirkas, už tai, kad tokį žmogų - didelį Klaipėdos universiteto ir visos Lietuvos akademinį autoritetą - turėjome šalia.

"Laikas profesoriaus į užmarštį nenugramzdins. Jį visada prisiminsime kaip veržlų, dalykišką, pozityvų žmogų. Jo energija, optimizmas, dideli darbų užmojai, atsidavimas idealams, gebėjimas įkvėpti vilties ir pasitikėjimo kitiems liks su mumis. Kartu ir priminimas, savotiškas testamentas mums visiems: branginti akimirką, dieną, kai gali padaryti didelį, kilnų darbą - realizuoti savo planus, svajones, sumanymus. Kitos akimirkos tiesiog gali nebebūti..." - minėjo dekanas.

"Išeidamas paliko daug daugiau, nei rado ateidamas"

Valentinas GREIČIŪNAS, Klaipėdos miesto garbės pilietis

Malonu, kad mano šeimai teko artimai bendrauti su profesoriumi S. Vaitekūnu ir jo žmona Vida. Mus suartino ir gyvenimas artimoje kaimynystėje. Kartu švęstos ne tik oficialios miesto ar universiteto šventės, bet ir artimųjų susibūrimai. Visada būdavo malonu klausytis, kaip per šventes profesorius Stasys grodavo akordeonu, skambėdavo bendros mūsų dainos. Visa tai buvo, tačiau... dabar jau visa tai ilgam išliks mūsų atmintyje. Profesorius buvo jautrios širdies, dalijo dėmesį bei energiją ne tik savo šeimai, bet ir draugams, ypač Klaipėdos universiteto bendruomenei. Dėl to jis buvo labai gerbiamas ne tik Klaipėdoje. O kiek užaugo ir subrendo puikių žmonių, S. Vaitekūnui vadovaujant Klaipėdos universitetui. Nemažai jų pasklido po Lietuvą. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad prieš kelis dešimtmečius mus suvedė likimas. Profesorius išeidamas šioje žemėje paliko daug daugiau, nei rado ateidamas į šį pasaulį.

"Labai darbštus ir produktyvus žmogus"

Vinsas JANUŠONIS, Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas

Ilgai ir artimai bendravome su profesoriumi S. Vaitekūnu. Man labiausiai yra įstrigę jo gebėjimas bendrauti su skirtingo išsilavinimo ir rango žmonėmis bei didžiulis jo darbštumas. Nors galvoju, kad ir pats esu darbštus žmogus, bet visada būdavo net pavydu, kaip S. Vaitekūnas sugebėdavo daug ir produktyviai dirbti. Man jis visada buvo ir išliks profesoriaus ir dėstytojo etalonu.

Profesorius neabejotinai labai nusipelnė Klaipėdos miestui kaip puikus Klaipėdos universiteto vadovas. Mano nuomone, Klaipėdos universiteto žydėjimo etapas buvo būtent tuomet, kai jam vadovavo S. Vaitekūnas.

Ir, žinoma, visuomet buvo labai smagu matyti, kaip profesorius gražiai bendravo su savo žmona Vida. Man jų šeima visada buvo ir išliks darnios šeimos pavyzdžiu.

"Darė įtaką miesto ir šalies raidai"

Aloyzas KUZMARSKIS, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos "Bega" valdybos pirmininkas

Profesorius S. Vaitekūnas visada buvo pilnas idėjų, noro kurti ir gebėjimų tą daryti. Jis savo darbais, mintimis darė realią įtaką mūsų miesto, šalies, bendruomenės raidai, kreipė ją pozityvia linkme.

Nors mūsų santykiai buvo labai artimi ir šilti, profesoriaus bendravimo maniera visuomet buvo labai mandagi, inteligentiška. Nepaisant jo akademinio statuso, didelio žinių bagažo, niekada negirdėdavome jo kalbant iš aukšto ar kaip nors moralizuojant, netgi žodžio "tu" iš jo neišgirsdavome. Apskritai S. Vaitekūnas savo būdu buvo kuklus žmogus, nors buvo akivaizdu, kad tai toli gražu nėra eilinė asmenybė.

Labai įstrigo, kaip šiltai jis kalbėdavo apie savo žmoną, kurią visuomet vadindavo tik mažybine forma - Vidute.

Vienas smagesnių prisiminimų iš bendravimo su S. Vaitekūnu yra tai, kad mes abu, vieni iš nedaugelio Klaipėdoje, mėgome dėvėti skrybėles. Kai Dramos ar Muzikiniame teatre atiduodavome savo skrybėles į rūbinę, profesorius vis juokais prašydavo rūbininkės jų nesupainioti. Kita vertus, skrybėlės, peteliškės, kiti garderobo aksesuarai tarsi papildydavo bei pabrėždavo jo vyrišką eleganciją, inteligenciją, kuri buvo išskirtinis profesoriaus bruožas.

Šalia neabejotinų akademinių, mokslinių, organizacinių ir kitų kompetencijų, manau, dar viena labai svarbi S. Vaitekūno, kaip tuometinio rektoriaus, stiprybė buvo jo gebėjimas suburti įvairių miesto bendruomenių atstovus, uždegti juos bendra idėja ir integruoti į sudėtingus alma mater kūrimo procesus. Tai buvo pirmasis rektorius, kuris to ėmėsi ir įgyvendino.

Nors S. Vaitekūnas buvo geografijos mokslų daktaras ir padarė didžiulį indėlį į šio mokslo įtvirtinimą Klaipėdos universitete, kartu jis rodė didelę pagarbą istorijai, savo darbais prisidėjo prie iškilių istorinių asmeninių atminimo išsaugojimo. Jam labai rūpėjo lietuviškosios Klaipėdos šaknys, jis gilinosi į tarpukario uostamiesčio istoriją, studijavo čia dirbusių ir lietuvybę diegusių asmenybių veiklą bei kėlė idėjas apie jų įamžinimą.

Man asmeniškai būdavo momentų, kai pajusdavau vidinę būtinybę pasitarti su profesoriumi įvairiais gyvenimo, veiklos klausimais, išgirsti jo nuomonę. Tokie pabendravimai kartais užsitęsdavo labai ilgai, tačiau jie buvo labai turiningi ir prasmingi. Tai padėjo kurti naujo formato ryšius tarp universiteto ir uosto kompanijų.

Jo atminimas visuomet išliks labai šviesus ir įkvepiantis.