Prunskienę insultas ištiko prieš 7 metus: politikės dukra papasakojo, kaip ji jaučiasi šiandien

Nors ir sunku, mankštinasi

Politikės dukra sako, kad šiandien, praėjus beveik 8 metams po K. Prunskienės ligos, šeima jau susitaikė su esama situacija, nesigrežioja atgal ir džiaugiasi būdami kartu, būdami šalia jos.
Dabar K. Prunskienė gyvena pas brolį Vaidą, Švenčionių rajone.

Politikė juda neįgaliojo vežimėlyje. K. Prunskienės broliui ir jo žmonai tenka didžiausia slaugos našta. Pasak dukros, K. Prunskienė su malonumu dainuoja, jai sekasi ir kalbėti spontaniškai, bet kai nori pasakyti, ką sugalvojusi, tuomet kalba ima strigti. Atsirado laiko pažiūrėti filmų, ji seka žinias – kartais, išgirdusi naujienas, liūdnai palinguoja galvą.

„Ilgai svarstėme, ką daryti, tačiau ligoniui, kuris juda ratukais, net iš buto pirmajame aukšte išvažiuoti – neįveikiama kliūtis. Gyvename prie Kalnų parko, bet ten su vežimėliu nenuvažiuosi ir šaligatviais toli nenuriedėsi, – pasakojo K. Prunskienės dukra. – Nusprendėme, kad mamai bus geriausia pas brolį – nuostabi aplinka, namai ant ežero kranto, tyla. Jis pasirūpino, kad patalpos būtų patogios, be slenksčių, mama galėtų lengvai su ratukais judėti. Mes su sese pasikeisdamos ten važiuojam savaitgaliais.“

„Liga, pasiglemžusi tiek daug, visgi neištrynė to, kas svarbiausia – jos geležinės valios, optimizmo, gebėjimo susitaikyti su neišvengiamybe, o tai padeda mažais žingsneliais judėti į priekį“, – pasakoja R. Vaitkienė.

Pasak K. Prunskienės dukros, labai svarbu kiekvienam, kurį ištiko insultas, žinoti, jog tik jis pats, pasitelkęs valią ir tvirtą tikėjimą, gali padėti sau, aplinkiniai yra tik antraeiliai padėjėjai.

„Kad ir kaip sunku būtų, mama kasdien mankštinasi, kelis kartus per dieną dirba su treniruokliu; nereikalingi nei prašymai, nei įkalbinėjimai. Ji, kaip ir anksčiau, neabejinga savo išvaizdai – žinome, kad geras kremas ar naujas apdaras ją tikrai pradžiugins, – sako R. Vaitkienė. – Nuotaiką praskaidrina ir dainos, kurias net ir po ligos mama puikiai pamena ir gražiai padainuoja. Mus vis dar stebina tai, jog lengvai su daina išplaukiantys žodžiai be melodijos užsiblokuoja. Todėl pajuokaudami sakome mamai – jei sunku pasakyti, tiesiog išdainuok ... Ir dažniausiai tai pavyksta.“

Spėdavo visur

Kaip prisimena K. Prunskienės dukra, mama spėdavo visur. „Būdavo, skambindavau, gal užsuktų vakarienės, o ji, pasirodo, nebe Lietuvoje, keliauja per kelias šalis, – prisimena R. Vaitkienė. – Naktį grįžusi anksti ryte vėl būdavo darbo vietoje. Ji buvo klasikinis darboholiko pavyzdys. Ir labai sunkus atvejis. Toks būdas jai sveikatos nepridėjo. Be to, jos veikloje buvo be galo daug įtampos, ir tai greičiausiai turėjo įtakos tam, kas atsitiko. Nors vaistų visuomet turėdavo su savimi, bet, bijau, kad ne visada atsakingai juos vartojo: tarp tūkstančių reikalų pamiršdavo svarbiausią dalyką – rūpintis savimi.“

Pasak K. Prunskienės dukros, kai artimą žmogų prie lovos prikausto insultas, artimuosius ištinka šokas, apima begalinės baimės, nevilties, nežinomybės ir bejėgiškumo jausmas. Gyvenimas akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis ne tik pačiam ligoniui, bet ir visai jo šeimai.

„Be galo skaudu dar vakar aktyvų ir gyvenimu besidžiaugiantį artimąjį matyti tokį bejėgį ir visiškai priklausomą nuo kitų. Koks bus tolimesnis ligonio gyvenimas, jo gyvenimo kokybė, didžiąja dalimi priklauso tiek nuo jo paties, tiek ir nuo artimųjų pastangų“, – teigia politikės dukra.

R. Vaitkienė sako, kad labai svarbu suvokti, jog su liga gyvenimas, nors ir smarkiai pasikeičia, bet visgi nesibaigia. Pasak jos, reikia kuo greičiau prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir nuosekliai stengtis, kiek įmanoma, susigrąžinti tai, ką pasiglemžė klastinga liga. „O tam reikalinga abiejų šalių valia, tikėjimas ir kasdienis darbas, darbas ir dar kartą darbas, tuomet rezultatas gali net pranokti pačius drąsiausius lūkesčius“, – mano K. Prunskienės dukra.

Pataria, kas svarbiausia

Pasak jos, didžiausias krūvis ligonio artimuosius užgula tada, kai jis po gydymo ar reabilitacijos grįžta į namus. Tuomet visa atsakomybė, slauga ir kasdieniai nesibaigiantys rūpesčiai tenka artimiesiems. „Nauja perspektyva visada neapibrėžta ir todėl labai bauginanti. Šiuo etapu svarbu nesutrikti, suimti save į rankas, perplanuoti ankstesnį nusistovėjusį gyvenimą ir šio plano nuosekliai laikytis, – pataria R. Vaitkienė. – Galiu drąsiai teigti, jog galime pakelti ir išmokti žymiai daugiau, nei patys manome. Ligonio slauga, iš pradžių atrodanti labai sudėtinga ir atimanti daug laiko bei pastangų, gana greitai tampa įprastu kasdieniu dalyku.

Dažnai pamąstydavau, kaip tai galėjo atsitikti mūsų mamai, kurios nepaprastas aktyvumas, išskirtinis darbingumas stebino visus, ją pažįstančius. O galbūt kaip tik pašėlęs gyvenimo tempas, nuolatinė įtampa darbe bei politinėje veikloje ir buvo ta pagrindinė ligos priežastis. Mama, paskendusi begaliniuose darbuose, deja, niekada neatseikėjo laiko sau, savo sveikatai, dažnai pamiršdavo net apie vaistus savo rankinėje...“

Remdamasi asmenine patirtimi, žmonėms, kurie ką tik atsidūrė panašioje situacijoje, R. Vaitkienė nori pasakyti, jog, jos manymu, ligoniui labai svarbu nebūti atskirtam nuo šeimos gyvenimo, kaip ir anksčiau dalyvauti jame, jausti artimųjų bei bičiulių palaikymą, dėmesį ir meilę.

„Lietuvoje turime pasaulinio lygio medicinos darbuotojų. Turime būti dėkingi jiems už tai, kad kiekvienam pacientui jie atiduoda dalelę savęs. Nepaprastai svarbu tiksliai laikytis gydytojų rekomendacijų ir profesionalių patarimų, – yra įsitikinusi K. Prunskienės dukra. – Tačiau, net ir išgirdę pačią liūdniausią ateities prognozę, pasilikime viltį ir tikėjimą, juk kiekvienas esame girdėję ne vieną istoriją apie „susigrąžintą“ gyvenimą. Taigi, tikėkime – jei pavyko kažkam, pavyks ir mums.“

R. Vaitkienė perduoda žinią: jei slaugote ligonį po insulto, artimųjų, pažįstamų dėmesys jam labai svarbus, tai praskaidrina nuotaiką.

„Visada galima ką nors pasikviesti į svečius, nepalikti žmogaus tarp keturių sienų. Jei yra galimybė, vežkitės kartu į renginius ir darbelių kokių nors duokite, – pataria K. Prunskienės dukra. – Mama buvo aistringa uogautoja ir grybautoja, tad dabar, kadangi dešinės rankos nevaldo, kairiąja su didžiuliu malonumu perrinkinėja uogas – kruopščiai, tvarkingai, ir užsiėmimas prasmingas, nes lavina jos gebėjimus. Brolis buvo ją pasiėmęs žvejoti, – jis nieko nepagavo, o mama ištraukė didelę žuvį. Buvo labai laiminga.“