- Kaip šiandien gyvena Latvija?
- Sudėtingai. Visuomenė labai susisluoksniavusi, kaip ir jūsiškė. Latvija - maža šalis, esame priklausomi nuo kitų. Neturime naudingųjų iškasenų, šalis turi kaip nors užsidirbti. Japonijoje ir Šveicarijoje taip pat nėra gamtos turtų, kurių sąskaita galima parazituoti, bet kaip tos šalys gyvena! O mes, iki šiol taip ir nesugalvoję, kaip atgaivinti ekonomiką, netekome stambiausių įmonių, kurios buvo SSRS pasididžiavimas. Pavyzdžiui, radijo, vagonų gamykla, automobilių gamykla "RAF". O neužšąlantis Liepojos jūrų uostas? Nuo caro laikų jis duodavo didžiulį pelną, visa aristokratija čia gyveno. O dabar kas? Nieko. Maži ūkiai neatsiperka, reikalingi didesni susivienijimai, panašūs į praeities kolūkius. Deja, praėjo ir mūsų kurortų populiarumo laikas. Mes Rusijai nebe Vakarai. Ne tas kainų ir aptarnavimo lygis. Į Jūrmalą važiuojama ne patogiai pailsėti, o dėl nostalgijos, norint prisiminti laikus, kai čia susitikdavo kūrybos žmonės iš visos SSRS. Pamenate festivalį "Metų daina"? Kokia vyraudavo nuotaika! Jokių sienų, tikra tautų draugystė. Štai to bendravimo aš ir ilgiuosi. Tiesa, be pramonės gamta tapo švaresnė. Prisiveisė daugybė gandrų, bet va vaikų jie atneša vis mažiau. Greitai neliks kam dirbti.
- Ką iš praeities norėtumėte perduoti savo anūkėms?
- Aistrą skaityti. Atmenu, kaip bėgiodavome į literatūros vakarus, kai eilėraščius skaitydavo Jevgenijus Jevtušenka, Andrejus Voznesenskis. Tai būdavo įvykis! Dar vertėtų išsaugoti geriausia, kas buvo švietimo sistemoje. Kur dabar eina mūsų mokykla? Aišku, kad ne ten, kur reikia.
- Pagal muziką galima spręsti apie laiką. Per pilietinį karą reikėjo vienokių dainų, per Didįjį Tėvynės - kitokių, o įsisavinant plėšinius - dar kitokių. Kokios muzikos reikia dabar?
- Nežinau. Aš, kaip sako režisieriai radijuje ir televizijoje, kuriu "neformatą". O kas šiandien "formatas" - nesuprantu. Todėl manęs ten "negroja". Yra gera muzika ir prasta, melodinga ir ne. "Beatles" - tai "formatas"? Šiuolaikinės lengvosios muzikos požiūriu ne, bet žmonės 50 metų jų klausosi. Jei kalbėsime, kokios muzikos reikia liaudžiai, tai daug kas priklauso nuo tautinio charakterio, mentaliteto. Ką rusai dainuoja užstalėje? Melodingas, minorines, tai yra liūdnas dainas. Latviai dainuoja mažorines. Tokias dar mėgstama dainuoti alaus šventėse. Sunkusis rokas, džiazas, klasika - kiekviena kryptis turi savo auditoriją, kuri taip pat yra liaudis.
- Klasikinę muziką mėgsta išrinktieji, o populiariąją - milijonai. Tai priklauso nuo išsilavinimo?
- Kad ir kokią genialią tragediją sukurtumėte, daugiau bilietų bus parduota į komediją. Žmogus paprastai linksta į optimistiškumą, linksmumą. Pavyzdžiui, Valerijus Gergijevas mėgsta koncertą baigti Johano Štrauso polka su šūviu paskutiniame takte. Tas muzikinis pokštas - populiariausias kūrinys dešimtyse šalių.
- Estradoje daug neskoningumo, aiškaus kičo. Knygose, scenoje - keiksmai. Palikti vieną vaiką prie televizoriaus pavojinga. Ar ne laikas pagalvoti apie cenzūrą?
- Sutinku. Amerikoje cenzūra labai griežta. Ir mums visiems ji praverstų. Atsikratytume nešvankybių. Bet kol kas valdžia priklauso televizijai. Reklama, pinigai nugali visus. Dar stebina tokios afišos kaip "Baskovo koncertas" su prierašu apačioje "Gyvas garsas". O koks dar gali būti?
- Neseniai Johano Sebastiano Bacho muziką pritaikėte džiazo orkestrui. Taip žmonėms lengviau „suvirškinti“ nuobodžią klasiką?
- Tai mano muzikinis eksperimentas. J.S.Bachas - fantastiškas kompozitorius. Jis muzikoje naudojo visus įmanomus intervalus, viską sugalvojo pats ir, kaip sakė vienas muzikantas, "apvogė" kompozitorius 500 metų į ateitį.
- Ko reikia, kad gyvuotų kultūra?
- Išsaugoti saviveiklą, chorus. Teatrus išlaikyti sunkiau - čia reikia lėšų spektakliams. Ir, aišku, būtini šalių kultūriniai mainai. Rygoje galima pažiūrėti visus įdomius rusų spektaklius, jūsų žvaigždės gastroliuoja Latvijoje, įskaitant Alą Pugačiovą.
- Visa šalis iki šiol spėlioja: buvo tarp jūsų su Pugačiova romanas, ar ne?
- Tai tikriausiai niekada ir nesužinos...
- Ar galima tapti populiariu dainininku, neturint pinigų?
- Jei nori tapti operos žvaigžde, be Dievo duoto balso ir darbštumo nereikia nieko. Net jei gyveni gūdžiame kaime, tave suras, ištrauks, padės pedagogai. Operoje unikalių balsų trūksta. Popmuzikoje įsitvirtinti be šlagerio, vaizdo klipų - neįmanoma, be to, nebūsi atpažįstamas. O tai baisūs pinigai.
- Šiemet su žmona švenčiate auksinį jubiliejų...
- Man pasisekė su žmona, mes nemokame bartis. Pradėjome nuo "nulinio varianto", pinigų trūko. Pirkdavome pigius konservus vakarienei arba dešrą "šunų džiaugsmas" - ir buvome laimingi. O neištikimybė - kaip alkoholizmas: jei pradėsi, jau nesustosi.
- Jūs nesigėdydamas pasakojate, kad metėte gerti...
- O aš tuo didžiuojuosi. Gyvenimas pasisuko kitaip. Likimas pradėjo padėti. O galėjo baigtis tragiškai. Kaip tūkstančiams žmonių, kuriuos alkoholis įveikė. Nuo 1962 m. neišgėriau net stiklinės alaus.
Trumpai
Gimė 1936 m. sausio 12 d. Rygoje.
Nuo 3 metų lankė 1-ojo muzikinio instituto darželį, ten ir prasidėjo būsimo kompozitoriaus išsilavinimas.
1946 m. įstojo į muzikos mokyklą prie Latvijos konservatorijos. Besimokydamas jau skambino pianinu estradiniuose ansambliuose profsąjungos klubuose.
1958 m. dirbo Rygos estradiniame orkestre, dalyvavo koncertuose Gruzijoje, Armėnijoje, Ukrainoje.
1962-1965 m. studijavo muzikos kompoziciją Latvijos konservatorijoje.
1964 m. tapo Latvijos valstybinės filharmonijos Rygos estradinio orkestro meno vadovu.
Vėliau jis parašė daugybę muzikinių kompozicijų spektakliams ir filmams.
1973-1978 m. ėjo instrumentinio ansamblio "Modo" meno vadovo pareigas.
1982 m. tapo Latvijos radijo muzikinių laidų vyr. redaktoriumi.
1975 m. jo sukurta daina "Listja žoltyje" atnešė šlovę.
Jo ir Alos Pugačiovos meninį tandemą lydėjo didelė sėkmė. Vėliau kompozitorius dirbo ir su kitais žinomais dainininkais - Valerijumi Leontjevu, Laima Vaikule.
1979 m. sukūrė miuziklus "Sesuo Keri" ir "Šerlokas Cholmsas".
8 dešimtmečio pabaigoje iniciavo jaunųjų dainininkų festivalį Jūrmaloje.
1988 m. kompozitorius tapo Latvijos valstybinio kultūros komiteto pirmininku. Po to, kai šalis atgavo nepriklausomybę - ėjo Respublikos kultūros ministro, o 1993 m. palikus šį postą - Latvijos prezidento kultūros patarėjo pareigas.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Rašyti komentarą