Na, ir pradėkim nuo pradžių pradžios. Kaip tas vienuolės kelias Jus pasišaukė?
Augau religingoje šeimoje. Ir dabar menu, kaip mane, trejų metukų, ir pusantrų metukų brolį mama susodindavo į vežimėlį ir dardėvome penkis kilometrus į bažnyčią.
Išeinančius į mokyklą mama būtinai peržegnodavo. Mes jai bučiuodavome ranką. Ji to nemokė ir nereikalavo, tačiau mama buvo mums toks autoritetas, kuriam pagarbą būtent taip reikšdavome.
Nei į pionierius stojau, nei į komjaunuolius. Jau dėl to buvau "pažymėta". Nes nuo mažumės su broliu žinojom, kas yra Vytis, kas yra Trispalvė. Ir kas vyko Lietuvoje iki 1940 metų ir vėliau, taip pat puikiai žinojome.
 |
| "Mano kelyje nėra kasdienybės rutinos, nes kiekvieną dieną nutinka stebuklai." |
Nei tėvas, nei mama mums neapykantos sovietų valdžiai neskiepijo. Neteisybės, pažeminimo jausmus pažinau labai anksti. Mokykloje jie tik sutvirtėjo. Kadangi tėvai draugavo su kunigais, kuriems mane skatindavo patarnauti, tai labai anksti patyriau ir kagėbistų dėmesį. Šie "subtiliai" ragino tapti jų informatore. Jiems labai įdomu buvo sužinoti, apie ką su jaunimu kalbasi kunigas Albinas Budrikis, su kuriuo labai draugavau nuo šeštos iki aštuntos klasės ir kuris turėjo didelės įtakos mano pasaulėžiūrai cementuotis.
Kagėbistai sutanų bijojo labiau nei tankų, nes jiems sunkiai po jomis pavykdavo palįsti. Dažniausiai nepavykdavo išvis. O kunigas Budrikis mane mokė groti vargonais. Tad svajojau baigusi vidurinę stoti muzikos mokytis. Tačiau keršydami kagėbistai man užtrenkė visas duris į mokslus. Dabar jiems turėčiau būti dėkinga, nes, užtrenkę duris, jie atvėrė langus, pro kuriuos ir išsiviliojo vienuolės kelias.
1975 metais daviau vienuolės įžadus, o 1976-aisiais jau dirbau pas kunigą Juozą Zdebskį.
Juozas Zdebskis - Katalikų kronikos šauklys, įvairių dvasininkų ir pasauliečių disidentinių susibūrimų dalyvis...
Užtat nuolatos ir kentėdavo: kalinamas, terorizuojamas. O 1986 m. saugumas jo atžvilgiu ėmėsi drastiškų veiksmų - Valkininkų kryžkelėje į jo automobilį rėžėsi pienovežis. Kunigas žuvo vietoje. Zdebskio bendražygiai suprato "manevrą". Per keliolika metų panašiais būdais buvo nužudyta daug sovietų valdžiai nepalankių žmonių.
Gyvenimas suvedė ir su kunigu Alfonsu Svarinsku. Įsitraukiau į "Katalikų kronikos" platinimą, medžiagos jai rinkimą. Ir mintyse nuolat kartodavau: "Dieve, aš važiuosiu, kur niekas nevažiuoja, aš eisiu, kur niekas neina, nes Tu mane saugai." Ir saugojo. Nors ne kartą buvau tupdoma į cypę, - neišsigąsdavau. Atvirkščiai - apimdavo azartas: giedodavau giesmes, melsdavausi ir dainuodavau.
Kokiais pretekstais Jus uždarydavo?
Pačiais įvairiausiais, absurdiškais. Kartą buvau apkaltinta pavogusi moters rankinę. Sakiau, kad keturi žmonės gali paliudyti, jog nesisavinau, o jie atsakė galį atvesti dvidešimt liudytojų, jog vogiau. Kadangi vairavau žiguliukus, tai labai dažnai atimdavo dokumentus. Jų atsiimti turėdavau eiti į KGB.
Kai 1988 m. vasario 16-ąją rengėmės susitikti Rainiuose, kankinių žudymo vietoje, iš anksto jau pradėjo skaidyti mūsų pajėgas. Galų gale atsiradau tame pačiame Telšių kalėjime su pranciškonu broliu Gediminu. Jis ten atsidūrė kiek anksčiau, aš - keliomis dienomis vėliau.
Populiariausias pretekstas disidentiškai nusiteikusius sodinti į kalėjimą buvo "veltėdžiavimas". Aš juk nedirbau jokio sovietinio darbo, neturėjau pareigų. Tarnavimas kunigams, grojimas vargonais nebuvo laikomi darbu. Dėl akių pildyti darbo knygelės niekas nesiryžo. Taigi turėjau gerokai laviruoti. Nors buvau sekama, nebijojau vykti lankyti areštuotų dvasininkų ir pasauliečių į Rusijos ir Sibiro glūdumas. Esu lankiusi Antaną Terlecką, Alfonsą Svarinską, Julių Sasnauską, Mečislovą Jurevičių. Visko neišpasakosi. Bet viskas surašyta "Katalikų kronikose". Dėl jų, beje, namuose ne kartą krata daryta... Tuomet tikrai įsitikinau, kad Dievas mane saugo. Pakelia kilimą, po juo - Kronikų lakštai, o jie nemato...
Sese Regina, kas yra Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija?
Kai po Antrojo pasaulinio karo Lietuvojo buvo uždaryti visi vienuolynai, 1947 m. lapkričio 11-ąją Tėvas Masilionis įsteigė slaptą vienuoliją. Tai tik Lietuvoje veikusi vienuolių seserų kongregacija. Tuomet svarbiausias tikslas buvo sesėms diegti bebaimiškumą tarnauti Dievui ir nebijoti nei lagerių, nei Sibiro... Dabar mūsų jau kiti uždaviniai, bet tarnystė Dievui ir žmonėms liko kaip ir tais gūdžiais pokario metais. Daugelis mūsų dirbame su bažnytiniu jaunimu, dėstome teologiją mokyklose. Ir nesame vienuolės atsiskyrėlės, atsidėjusios tiktai maldai.
Ar niekados nesuabejojote einanti savo keliu?
Niekada, niekada. Aš jaučiuosi laiminga turėdama daug vaikų - įvairiausio amžiaus. Kasdieną už juos meldžiuosi. Dažnai parašau žinutę - iš Evangelijos, iš rašytojų minčių, kartais savo, ir gaunu atsaką: "Iš kur tu žinojai, kad man dabar sunku? O tavo žodžiai taip sustiprino dvasią." Ir aš jaučiuosi laiminga. Mano kelyje nėra kasdienybės rutinos, nes kiekvieną dieną nutinka stebuklai. Jų nutinka visiems, tik ne kiekvienas juos pastebi.
Beje, sūnėnas sesei Reginai 50-mečio proga išdrožė angelą, nuostabiai panašų į ją...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą