- Susipažinau prie centrinio knygyno prieš buvusią Vaikų pasaulio parduotuvę. Tuomet buvo 1986-ieji, prieš tas vadinamąsias dainuojančias revoliucijas.
Stovėjau taksi stotelėje. Tuomet taksi laukdavo 20-30-ies žmonių eilė. Aš jau buvau pirma, ir prie manęs priėjo, matosi, niekur neskubantis vaikinas. Tuo metu privažiavo taksi automobilis. Jis paklausė, ar gali važiuoti su manimi, o vėliau, sakė, važiuosiąs savo keliais. Aš neprieštaravau. Atsisėdau, kaip įprastai, gale, manydama, kad jis sės į priekinę automobilio sėdynę. Ne, jis stumtelėjo mane ir atsisėdo šalia. Važiuojant labai gražiai užmezgė kalbą. Privažiavom mano namus, jis pasiūlė sumokėti ir paklausė, ar gali palydėti iki laiptinės. Kadangi labai mielai automobilyje bendravome, neprieštaravau. Vaikščiojom aplink mano namą beveik dvi valandas, iki antros valandos nakties. Jis "pasigavo" taksi ir išvažiavo. Rimas buvo labai malonus vaikinas, net neturėjau su kuo jį iš pažįstamų lyginti. Jis mane sužavėjo savo gyvenimo požiūriu. Jis daug apie save kalbėjo. Gal jam reikėjo išsikalbėti? Tuomet buvo vienintelis kartas, kai mes kalbėjome apie Afganistaną. Vėliau mes ta tema nekalbėjome.
- Ne, mes draugavom labai ilgai. Jis gyveno Kaune, o aš Vilniuje. Jis važinėdavo, aš taip pat pas jį atvažiuodavau. Susituokėm tik 1993-aisiais, po šešerių metų draugystės. Pirmoji dukra gimė 1995 metais.
Buvo nuostabus tėvas
- Siūliau aš, Rimas sutiko. Aš pasiūlydavau, o jis "netinkamus" vardus išbraukė. Tik antrajai dukrai Teodorai vardų sąrašo nereikėjo, nes vaikutis visą mėnesį vardo neturėjo.
- Labai nuostabus. Kiek pažįstu vyrų ir šeimos vyrų, nerasčiau su kuo palyginti. Be galo nuostabus tėvas, vyras. Jis tas dukrytes taip mylėjo, kad... Jis grįždavo vėlai, bet mergaitės jo laukdavo, ypač mažoji, ji buvo tėvelio dukra. Rimas sakydavo, jog jei butų kengūra, įsidėtų į sterblę ir visur su savimi nešiotųsi.
- Tai buvo jo atsipalaidavimas. Išvažiuodavo su mergaitėmis į turgų produktų. Prisipirkdavo įvairiausių vaisių, daržovių, kokios ypatingos mėsos ir gamindavo pietus arba vakarienę. Tuomet man leisdavo nieko nedaryti. Jis labai skaniai gamindavo plovą, kugelį su sparneliais ir ypatingu grybų padažu kepdavo. Ką begamindavo - viskas būdavo skanu. Jis gamindavo skaniau nei aš.
Pageidavo laisvos dienos
- Buvo tarp mūsų tokių barnių, kadangi dukrelės buvo pametinukės. Aš jas viena auginau, ir man buvo sunku. Ir tuomet jis pradėjo eiti į politiką. Supratau, jog jam šito reikia. Buvo šioks toks "apsistumdymas", bet jokių draudimų iš mano pusės nebuvo. Rimui einant į politiką susitarėme, kad aš žiūrėsiu mergaites, bet viena diena bus skirta man. Tačiau tų sekmadienių ar šeštadienių buvo vis mažiau.
Namų ruošoje Rimas man padėdavo - "išsiurbliuodavo", iškratydavo kilimus. Jis nebuvo tas vyras, kuris pasiima laikraštį ir skaito kojas užvertęs.
- Pagal specialybę jis buvo choreografas. Gal žmogus gailėjosi, kad hobi "sumaišė" su specialybe. Politikoje jis surado savo vietą. Tai buvo jo terpė, jo veikla ir jo vieta. Jis visas buvo ten. Kodėl jis ėjo į politiką, man sunku atsakyti.
Aš visą laiką stebėjausi, kaip jo galvoje viskas telpa. Visiškai skirtingos sritys - mokslas, verslas, politika. Su juo gali kalbėti bet kokia tema.
- Aš viską Rimui siuvau. Vyras pirkdavo tik apatinį trikotažą, kojines, batus, kaklaraiščius ir marškinius. Kostiumai, kelnės, paltai net glaudės, tokio sportiško stiliaus yra mano siūtos. Jam tai tiko ir tuo didžiavosi, jam patiko mano sukurti modeliai. Net vestuvinius rūbus aš siuvau - suknelę ir kostiumą. Šeima niekada nepirko rūbų. Tai buvo savotiškas "taupukas", nes gyvenome iš vyro uždirbtų pinigų.
- Tame name nuo pirmos plytos viskas yra Rimo pradėta. Mūsų bute taip pat labai daug Rimo rankų įdėta. Pradedant tinkavimu ir apdaila. Jo paskutinis darbas - rugsėjo viduryje cementuojamas laiptų karkasas. Pavedė darbininkas, todėl jis kalbėdamas telefonu cementavo laiptus.
Šuniukas nujautė nelaimę
- Mažajai ir tėveliui šis šuniukas patiko. Kartą "Akropolyje", kur pardavinėjami šuniukai, "ant savo galvos" pasakiau, kad norėčiau tokio mažučio, su akytėm "guzikiukais" šuniuko. Mergaitės su tėčiu susižvalgė. Po savaitės iš Kauno Rimas skambina ir sako: "Yra toks šuniukas, ką daryti, ar parvežti?" Kai taip paklausė, supratau, kad ir jam to šuniuko reikia.
- Taip. Tą dieną mažoji dukrytė nėjo į darželį. Rimas per pietus grįžo, dar maisto "Iki" parduotuvėje nupirkęs. Papietavo ir sakė ketvirtą valandą važiuosiąs į Kauną. Aš norėjau, kad abu eitume pas gydytoją, nes slogavome, buvome užkimę. Temperatūros neturėjome, bet jautėme galvos sunkumą. Jis buvo išbalęs. Net pyktelėjusi sakiau: "Rimai, surask pusvalandį". Jis tarsi manęs negirdėjo ir pradėjo valgyti. Bevalgant šuniukas taip pradėjo prie Rimo pulti, kelnes, švarką tampyti. Galvojome, kad ėst nori, tačiau ne. Išeidinėjant Rimas apsivilko lietpaltį, šuniukas į lietpaltį įsikibo.
Tarpduryje Modesta ištarė: "Tėveli, tu manęs dar nepabučiavai". Taip ir stovi akyse - išeina Rimas, durys atidarytos, saulė šviečia ir dukrytė ant kaklo, tai paskutinis gyvo žmogaus... Vėliau šuniukas dar ilgai duris draskė... Išėjau pasivaikščioti, kaimynė sakė, kad tarp trečios-ketvirtos valandos "kažką baisaus darė".
Kai šuniukas duris draskė, pagalvojau, kad atsitiks kokia nelaimė. Bet tokią mintį vijau šalin...
Mergaitės suprato tragediją
- Po Rimo žūties su artimaisiais kalbėjome, kam yra skaudžiausia. Aš pasakiau: "Žinote, mes buvome tie marškiniai arčiausiai kūno, ir mums liko skaudžiausia be to kūno". Su dukrelėmis buvau tie marškiniai, kurie šildo. Neliko jo, namuose liko šaltis, viskas išbalansuota, mergaitėms kuo toliau, tuo labiau reikia tėčio.
- Didžioji mergaitė, kai man paskambino iš klinikų, prabudo išgirdusi kalbą. Mergaitė prie manęs priėjo. Aš neverkiau, drebėjau, telefonas iškrito iš rankų. Ji pasakė: "Mamyte, aš žinau kas yra. Tėvelis mirė". Ji susmuko, susiėmė už galvytės ir pasakė, jog taip pat nebenori gyventi. Tą naktį septynerių metų mergaitei kviečiau greitąją, nes ji nebegirdėjo, ką jai sakiau. Atsibudusi mažoji mergaitė sakė: "Mamyte, man "striokas", kaip tai tėvelio nebėra?" Iš kur jį tą žodį "striokas" sužinojo? Ji iki šiol jaučiasi kaip sapne ir klausia, kada tėvelis sugrįš. Man taip pat atrodo, kad jis sugrįš... Aš netikiu, kad nebėra žmogaus, netikiu...
- Aš jau nebesikreipiu į Dievą. Žinote, kartais eini ir sakai: "O, Dieve...". Aš jau nebedrįstu. Turbūt gyvenime daugiau į Dievą nesikreipsiu, ne tokį norą turėjau... Tokį prašymą atidaviau į Dievo rankas. Prašiau, palik tą žmogų, grąžink vaikams... Tikrai, nedrįsiu daugiau nieko prašyt... Tiesiog bijau žodį "Dievas" ištart...
Pradės savo verslą
- Taip, bando padėti, bet, manau, jog aš imsiuos savo verslo, bandysiu ir drįsiu rizikuot. Tai, ką man siūlo - tūkstantis popieriuje. Dirbant reikės samdyt auklę, ir kas liks? Atiduosiu pusę atlyginimo, o dar buto išlaikymas. Aš negaliu leisti, kad vaikai skurstų, tai būtų per daug žiauru...
Bandysiu pradėti siuvimo, modeliavimo verslą. Galiu pasiūlyti tai, ko kiti nesiūlo - rūbus ne manekenėms, o "lietuviško" sudėjimo moterims. Blogiau, žiauriau nebus, todėl drįstu rizikuoti.
R. Ruzas buvo nužudytas?
- Rugsėjo pradžioje jis man sakė, jog partijoje įtampa kyla. Paklausiau, dėl ko kyla. Jis atsakė, kad dėl lyderio, nes Brazauskas kaip ir Brazauskas, Andriukaitis jau save parodė. O kas kitas? Ruzas? Kai vaikštau Kaune su "popieriniais" reikalais, žmonės man sako: "Jaučiasi, kad Ruzo Kaune nebėra". Sako, kad daug kas jo nemėgo, turėjo jis priešų, bet daug kas gerbė.
- Ne. Jokių dokumentų jis namie nelaikė. Po avarijos automobilyje radau popierinę dėžutę, kurioje tarsi tarp kitko padėti paskutinių dienų popieriai. Nieko svarbaus joje nebuvo. Ji buvo paprasčiausiai įmesta kaip šiukšlių dėžutė.
- Kai įvyko avarija, atvažiavo tas policijos ekipažas, su kuriuo Rimantas lyg tai turėjo konfliktą. Vairuotojas bandė tikinti, kad Rimas važiavo be švarko ant galinės sėdynės ir prisisegęs diržą. Yra tokia versija, kad likus dviems kilometrams iki avarijos vietos automobilis buvo stabdytas. Iš Kauno apygardos prokuratūros man pasakė, kad ta versija patikrinta ir nepasitvirtino. Tačiau kaip ji buvo patikrinta? Manau, kad yla išlys iš maišo. Visos tarnybos su manimi jau kalbėjosi. Kodėl saugumas su manimi dar nesusisiekė, nors iš karto po įvykio buvo atvažiavę saugumo pareigūnai?
- Laidojimo komisija buvo sudaryta valstybiniame lygyje. O kas atlieka tyrimą? Rajono prokuratūra. Prokuroro darbo stažas - treji metai vagysčių bylose. Bet juk čia žuvo politikas! Seimas? Aš bendrauju tik su Seimo kancleriu ūkio reikalams. Nei Seimo valdyba, nei pats Seimo pirmininkas su manimi niekada nekalbėjo. Jis, savo ruoštu, taip pat galėtų klausti, kaip vyksta tyrimas. Juk mato - spauda tiek rašo, ir gal kas iš tikrųjų yra ne taip? Vienas Seimo narys man pasakė, jog matomas ryšys tarp neva susisprogdinusio socialdemokrato klaipėdiečio Paliako ir Ruzo, kuris pats automobilyje galvą susikapojo...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą