O dar todėl, kad tikrasis Robin gyvenimas vis primena tą muilo operą, kupiną neįtikėtinų atsitiktinumų, prieštaravimų ir nepaaiškinamų poelgių. Ne itin ilga pirmoji santuoka su gražuolėliu Deinu Viterspunu (Dane Witherspoon), kurio geriausias darbas kine - vaidmuo pirmajame „Santa Barbara“ sezone. Po skyrybų - pažintis su Šonu Penu (Sean Penn), spėjusiu išsiskirti su Madona (Madonna). Robin pagimdė Šonui du vaikus, bet išsaugoti 20 metų gyvavusios šeimos jie vis dėlto nesugebėjo. Robin išgyveno meilę 14 metų jaunesniam aktoriui Benui Fosteriui (Ben Foster), ir suprato, kad vieną dieną jis ją mes dėl savo bendraamžės... Kiekvienas jos gyvenimo epizodas kupinas nuostabių vingių, galinčių papuošti bet kurį „muilą“.
- Jūsų nemeilė „Santa Barbarai“ - visiems žinomas faktas, bet juk neneigsite, kad išgarsėjote per šį projektą?
- Laimingiausia diena man tapo paskutinė filmavimo diena. O iki tol jaučiausi kaip kalėjime: kasdieninis nepertraukiamas darbas, kažkokie visiškai tušti dialogai, visiška beprasmybė! Laimė, iš ten ištrūkau po 4 filmavimo metų.
- Užtat būtent ten jus pamatė, pavyzdžiui, režisierius Robas Raineris (Rob Reiner), pakvietęs į kultiniu tapusį filmą „Princesė nuotaka“. Po jo buvo „Forestas Gampas“...
- Ne iškart, o po 7 metų - turiu omeny „Forestą Gampą“. Aš tuo metu susiruošiau tekėti už Šono Peno ir spėjau pagimdyti du vaikus.
- Manoma, kad dėl Šono paaukojote savo karjerą...
- O ne, man nekilo abejonių, ką rinktis - darbą ar vaikus. Aš jauna pagimdžiau, mažai ką supratau, mus abu santuokoje mokė pats gyvenimas. Nusprendėme nesifilmuoti tuo pačiu metu, kad vaikai neliktų vieni su aukle. Kam tada juos apskritai gimdyti? O kadangi vyras uždirbdavo gerokai daugiau už mane ir tais laikais buvo vienas paklausiausių aktorių, apsispręsti buvo lengva. Mes specialiai iš Los Andželo persikėlėme į mažytį miestuką netoli San Fransisko, toliau nuo Holivudo ir visko, kas su juo susiję.
- Viename interviu jūsų buvęs vyras netikėtai prisipažino: atseit abi jo santuokos (su Madona ir jumis) nenusisekė, nes jis nebuvo mylimas...
- Mes skyrėmės ir taikėmės pirmiausia, aišku, dėl vaikų. Mes stengėmės, labai stengėmės. Bet nieko neišėjo. Skyrybos sekina, žlugdo, slegia. Aš pati - išsiskyrusių tėvų vaikas. Ar žinau, ką reiškia būti pamestai? Ir dar kaip! Pernelyg vertinu ir gerbiu Šoną, kad viešai pasakočiau tiek apie mūsų bėdas, tiek apie džiaugsmus. Bet tikiu, kad buvome kartu ne atsitiktinai. Ne tik dėl to, kad gimtų mūsų nuostabūs vaikai - sūnus ir dukra. Bet ir tam, kad išmoktume tikrai mylėti, tegu nors kitą kartą... Nuo tada pirmiausia kreipiu dėmesį į vyro gerumą, man tai svarbiausia. O dabar daugiausia esu ištekėjusi už „Kortų namelio“ ir kitų kino projektų...
- Kalbėjote, kad vaikystėje buvote labai drovi. Kaip nusprendėte tapti aktore?
- Taip, buvau tiesiog liguistai drovi. Bet mes su broliu mėgdavome linksminti mūsų mamą, vaidindami įvairius personažus. Po pamokų aš plušėdavau šokių studijoje. Paskui tėvai išsiskyrė, mama iš Teksaso persikėlė į miestuką Kalifornijoje, ir daugiau neturėjau galimybės lankyti tam tikro lygio šokių mokyklos. Užtat 15-os metų tapau modeliu ir su agentūra apvažinėjau visą pasaulį. Visą Europą - tai tikrai. Ten pripratau prie savo naujo gyvenimo ir net jį pamėgau. Man patiko, kad europiečiai moka džiaugtis ir mėgautis kiekviena akimirka, be nesibaigiančios skubos. Kai grįžau namo, mano agentas pasiūlė nueiti į kino bandymus. Jis žinojo, kad nelabai mėgstu modelio profesiją ir nenoriu tuo rimtai užsiimti. Vaikščiojau į atrankas dvejus metus, bet kaskart paskutinę akimirką vaidmuo išslysdavo man iš rankų, neskaitant poros nereikšmingų epizodų televizijos šou. Iš nevilties nutariau mesti ir modelio karjerą, ir mėginimus tapti aktore. Įsidarbinau padavėja kruiziniame laive. O likus parai iki išvykimo pasigirdo skambutis: man pasiūlė dvejų metų sutartį ir Kelės Kepvel vaidmenį „Santa Barbaroje“. Bet geriau nebūčiau sutikusi...
- Pasakojama, kad dėl „Santa Barbaros“ ilgai atsisakinėjote grįžti į televiziją. Ir pasakėte „ne“ net Deividui Finčeriui (David Fincher), neįtikėtinai išpopuliarėjusio serialo „Kortų namelis“ autoriui. O juk D.Finčeris tik jus įsivaizdavo Kevino Speisio (Kevin Spacey) herojaus, tapusio prezidentu per neįtikėtinas machinacijas, žmonos vaidmenyje...
- Taip, tikrai, aš priešinausi. Nors su Deividu man dar patiko dirbti filme „Mergina su drakono tatuiruote“.
- Ir vis dėlto jis jus įkalbėjo. Ir tapote viena daugiausiai uždirbančių aktorių, gavote „Auksinį gaublį“, daugybę „Emmy“ nominacijų, sulaukėte sėkmės, šlovės... Būdama 50-ies suvaidinote kultiniuose filmuose „Nuostabioji moteris“, „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“, „ Teisingumo lyga“, kur surinkti vos ne visi mylimi komiksų herojai...
- Norite paklausti, kaip čia man, penkiasdešimtmetei, ėmė siūlyti vaidmenis didelio biudžeto filmuose? Taip, 50 man sukako pirmąjį savaitgalį „Nuostabioji moteris“ filmavimo aikštelėje. Šis vaidmuo man tapo apdovanojimu, geriausia dovana jubiliejaus proga. Teko, aišku, paprakaituoti, kad būčiau geros fizinės formos. Mokiausi jodinėti, rytietiškų kovų menų, choreografijos. Kilnojau sunkumus, dariau atsispaudimus, lanksčiausi, tūpčiojau, kabojau ant lygiagrečių - mano kūnas nepratęs prie tokio intensyvaus krūvio, prisimenu, visą skaudėjo ir maudė, amžinai vaikščiojau apsibraižiusi ir su mėlynėmis. Bet nenorėjau pasiduoti.
- Dėl puikios figūros, aišku. O veidas? Kur slypi paslaptis, kad atrodote tokia jauna?
- Argi tai paslaptis? Argi ne visos tai daro? Turiu omeny botokso „purslus“ dukart per metus. Tikriausiai negalima sakyti „visos“, bet esu tuo įsitikinusi. „Purslai“ - tai tokia maža dozė, nuo kurios veidas nesumedėja, nesustingsta. Aš nemanau, kad reikia slėpti tokius dalykus. Apskritai mano devizas kalbant apie kosmetikos ir įvairių grožio procedūrų naudojimą, kaip, beje, ir drabužių, ir šukuosenų - kuo mažiau, tuo geriau. Aš mėgstu minimalizmą ir lakoniškumą. Senėjimas - tai kova. Ir ne dėl jaunystės, o dėl to, kad išmoktum priimti tai, ką yra beprasmiška neigti. Susitaikymas (visai nereiškia, kad nereikia keisti to, ką galima pakeisti) ir neišvengiamybės priėmimas reikalauja didžiulės valios jėgos, treniruočių. Beprotiškai sunku susitaikyti su senėjimu, ypač mūsų laikais. Pamenu, kaip gražiai seno mano močiutė, niekam ir į galvą neateidavo jai patarinėti, kaip tai daryti. Be to, visuomenė tada iš moterų nereikalavo atrodyti jaunoms.
- Kokios jūsų svajonės, ateities planai?
- Aš tiesiog gyvenu. Pernelyg ilgai visiškai savęs nepažinojau. Metams bėgant beveik nustojau bijoti nesėkmių ir klaidų. Įsisąmoninau, kad kai kada nuostabūs dalykai vyksta kaip tik po klaidos arba nesėkmės. Trumpai tariant, jaučiuosi jauna ir esu pasirengusi naujiems nuotykiams.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą