Rožė Perminienė: "Kuo daugiau darbo, tuo greičiau sukuosi"

Klaipėdoje gimusi ir augusi R. Perminienė sako, kad turi ir žemaitiško kraujo, mat tėveliai kilę iš Plungės ir Telšių. Negana to, gimusi po Avino Zodiako ženklu, tad užsispyrimo siekti užsibrėžtų tikslų tikrai netrūksta.

"Kai 2004 metais pradėjau dirbti Savivaldybėje, sakiau, kad atėjau dirbti savo miestui - Klaipėdai", - šypsosi R. Perminienė.

"Popierinis" darbas

Kaip prasidėjo karjera Savivaldybės administracijoje?

Atėjau dirbti laimėjusi konkursą į Sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Tai buvo žemiausias laiptelis, teko daryti daug ką, pradedant dokumentų rengimu. Palengva buvo kilimas iki dabartinių pareigų. Taigi, visą virtuvę gerai žinau.

Ko išmokote šiame darbe, kokios patirties įgijote?

Tas darbas parodė, kad, jeigu nepadaromas "popierinis" darbas, negimsta ir realūs dalykai, kurie svarbūs miestiečiams. Pavyzdžiui, poliklinikoje neatsiras papildomas etatas, kol tai nebus įforminta dokumentais. Šiame darbe atėjo suvokimas, koks ilgas procesas yra iki realaus dalyko, ką turi padaryti valstybės tarnautojai, kad žmonės gautų paslaugą ar pagalbą. Tai procesas, be kurio mūsų valstybėje - niekaip. Procedūros ilgos, ištęstos, o žmonės, dažniausiai nežinodami to proceso, pyksta, kad negalime greičiau visko padaryti.

Koks yra skirtumas tarp vyriausiojo specialisto ir skyriaus vedėjo pareigų?

Dabartinės pareigos reikalauja daugiau atsakomybės, daugiau viešumo. Visą laiką skyriuje dirbau šalia skyriaus vedėjos kaip pavaduojantis žmogus, teko rengti įvairius dokumentus, sprendimų projektus, kurie buvo teikiami Tarybai. Tai buvo labiau "popierinis" darbas, o dabar dažniau tenka dalyvauti posėdžiuose, pasitarimuose.

Galima sakyti, kad "užaugau" šalia buvusios skyriaus vedėjos Janinos Asadauskienės, ji vedė mane pradžioje už rankos ir pasitikėjo manimi, perdavė daug savo patirties ir negailėjo patarimų bei padrąsinimų. Esu jai už tai dėkinga.

Kaip pasikeitė asmeninė dienotvarkė pradėjus eiti naujas pareigas?

Darbo diena pailgėjo. Anksčiau ateinu į darbą, kad galėčiau ramiai padirbėti, kol neprasideda triukšmas. Dažnai pietų pertraukos pradingsta ar gerokai sutrumpėja, nes 13 valandą būna suplanuoti posėdžiai. Kartais darbus tenka neštis namo, nes krūvis yra didelis. Šiuo metų mūsų skyriuje trūksta vieno žmogaus, todėl tenka daryti ir skyriaus vedėjos, ir specialistės darbus.

Vis dėlto neštis darbą namo yra blogas įprotis. Namie man tai primena penkiametė dukra, kuri prieina ir sako: "Mama, ir vėl tu dirbsi..." Tada ima graužti sąžinė ir išjungiu kompiuterį.

Kaip leidžiate laisvalaikį?

Laisvalaikio yra nedaug, nes dar yra visokių visuomeninių reikalų, pavyzdžiui, sveikatos srities renginiai, įvairūs tarptautiniai projektai, kuriuose mane kviečia padėti, dirbti eksperto darbą. Tam dažniausiai tenka skirti savaitgalius.

Nenuostabu, kad laisvo laiko nedaug...

Kartais pagalvoju, kodėl taip yra. Mano gyvenime viskas eina tarsi bangomis. Visko būna labai daug, visur tenka lėkti, paskui viskas atslūgsta. Po kurio laiko vėl visko pasidaro daug. Pastebėjau, kad esu iš tų žmonių, kurie, kuo daugiau darbo yra, tuo greičiau sukasi. Kai būna mažai veiklos, gali visai aptingti.

O ką vis dėlto veikiate, kai turite laiko, norite atsipalaiduoti?

Leidžiu laiką su dukra, patinka skaityti knygas su istorijos prieskoniu, pavyzdžiui, kaip Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum". Paskutinė skaityta knyga - taip pat K. Sabaliauskaitės "Petro imperatorė". Labai patiko ir laukiu antros dalies. Iš ankstesnių laikų labai didelį įspūdį buvo palikusi Stendalio knyga "Raudona ir juoda". Po jos skaičiau daugiau Stendalio knygų, bet jos tokio įspūdžio nepadarė.

Nesibaigiantis mokymasis

Kaip pasukote į sveikatos apsaugos sritį?

Mokykloje buvau pirmūnė. Gerai sekėsi lietuvių kalba ir literatūra, tikslieji mokslai. Tačiau nesisekė dainuoti, piešti, matyt, nesu meno žmogus.

Mano pirmasis išsilavinimas yra pedagogika. Klaipėdos universitete baigiau pedagogikos studijas, trukusias 5 metus, bet buvo suteiktos trys specialybės: pradinių klasių mokytoja, darželio auklėtoja ir socialinė pedagogė. Vėliau Klaipėdos universitete tęsiau socialinio darbo magistro studijas. Teko kurį laiką dirbti ir pradinių klasių mokytoja, ir socialine padagoge, ir lektore universitete.

Visą laiką mane, kaip socialinę pedagogę, labai domino psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, prevencijos sritys. Kai netekau darbo mokykloje dėl etatų mažinimo, pamačiau laikraštyje skelbimą, kad Savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriuje ieškomas specialistas, kurio kuruojama sritis būtų būtent ta, kuri man įdomi. Laimėjusi konkursą pradėjau dirbti.

Po poros metų darbo pajutau, kad man trūksta gilesnių sveikatos srities žinių. Tada įstojau į tuometinį Lietuvos medicinos universitetą Kaune ir baigiau visuomenės sveikatos vadybos magistro studijas. Beje, magistro darbą rašiau pas dabartinį sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Jis tada dar nedalyvavo politikoje, studentai jį labai mėgo, paskaitos būdavo labai įdomios ir naudingos.

Dabar įstojau į visuomenės sveikatos doktorantūrą Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Yra toks posakis: neturėjo boba vargo, nusipirko kiaulę. Taip ir aš susigalvoju dar daugiau darbų (juokiasi - aut. past.).

Darbo vadovui tapus ministru, o jums dirbant Sveikatos apsaugos skyriuje, teko kokiu nors klausimu su juo pabendrauti?

Jis turi daug patarėjų, viceministrų, per kuriuos savivaldai perduodami įsakymai ir darbai. Tiesiogiai kaip su ministru neteko bendrauti, bet jo mobiliojo telefono numerį dar turiu. Galima pajuokauti, kad turiu pažinčių ministerijoje (juokiasi - aut. past.). Nors gal jis manęs net neatsimena.

Kuo taip sudomino psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir prevencijos sritis?

Dirbant mokykloje teko matyti, kaip mokytojai skaudžiai reaguoja, kaip sunku dirbti socialiniam pedagogui, jeigu įtariama, kad klasėje yra vaikas, kuris vartoja psichoaktyvias medžiagas, nelanko pamokų. Galvojau, galbūt yra būdų, kaip galima pagerinti padėtį, nes pagalbos reikia ne tik vaikui, jo tėvams, bet ir pedagogams.

Viena iš priemonių mažinti psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą buvo pasaulyje pasitvirtinusi priemonė - vadinamieji žemo slenksčio kabinetai. Dar vienas jų tikslas yra infekcinių ligų plitimo mažinimas. Kai tik buvo pradėta apie juos kalbėti, reikėjo įtikinti politikus, kad tai reikalinga.

Tikriausiai turite labai daug temų diskusijoms su Klaipėdos psichikos sveikatos centro vadovu Aleksandru Slatvickiu?

Labai. Manau, kad būtent jo dėka mane ši tema įtraukė. Aleksandrą vadiname šių kabinetų krikštatėviu, nes būtent jo pastangomis Klaipėdoje buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje žemo slenksčio kabinetas.

Problemų dar yra

Kaip sveikatos priežiūros situacija keitėsi pastaruosius keletą ar keliolika metų?

Sveikatos priežiūra yra labai jautri sritis, joje pokyčiai vyko, vyksta ir turbūt vyks nuolat. Akivaizdžiai matoma tendencija, kad kai prasideda nauja politikų kadencija Seime, prasideda ir sveikatos sistemos reforma. Atėjus kitiems - viskas vėl iš naujo. Tai reiškia nuolatinius pokyčius.

O kaip yra Klaipėdoje? Ar susiduriama su kokiomis nors problemomis?

Tobulumui ribų nėra. Visada yra dalykų, kuriuos galima pagerinti, patobulinti. Deja, sveikatos apsaugos sistemoje problemų tikrai yra. Pavyzdžiui, atsiritanti problema - gydytojų specialistų trūkumas, pavyzdžiui, kardiologijos, psichiatrijos, nervų ligų, chirurgijos srityse. Dėl to susidaro didelės eilės. Ima trūkti ir šeimos gydytojų.

Tai iššūkiai, kuriuos reikia įveikti, kad pacientai greičiau ir patogiau gautų reikalingą paslaugą. Pavyzdžiui, liepos 1 d. duomenimis, Klaipėdoje buvo laisvi 13 šeimos gydytojų etatų. Dar yra pensinio amžiaus gydytojų, kurie taip pat išeis į pensiją, o pritraukti jaunų gydytojų yra sunku, nes jie, baigę mokslus, išvyksta į užsienį, nes ten geresni atlyginimai.

Kodėl Lietuvoje yra susidariusi tokia situacija, kad tiesiogine prasme gyvybiškai svarbių specialistų darbas apmokamas ne visai adekvačiai jų privalomam turėti išsilavinimui ir kompetencijoms?

Norint išlaikyti gerą specialistą reikia gero atlyginimo. Lietuvos mastu medikų atlyginimai yra gana žemi. Tačiau pažvelgus į kitas sritis matoma, kad visų darbas yra svarbus, pavyzdžiui, pedagogų, kurie ruošia galbūt būsimus medikus. Visos sritys yra svarbios ir kiekviena į save tempia tą paklodę. Turbūt mūsų ekonomika nepajėgi visiems tolygiai pakelti atlyginimus ir mokėti už tikrai sunkų darbą.

Miesto gyventojai skundžiasi tarša, kvapais. Ką jūsų skyrius realiai gali padaryti?

Skundai, kuriuos gauna Savivaldybės administracija, nukreipiami į Aplinkos kokybės skyrių ir mūsų skyrių. Sprendžiant taršos ir kvapų problemas neišsiverčiama be kitų institucijų pagalbos, nes taršą skleidžia ūkiniai subjektai. Mes, Sveikatos apsaugos skyrius, oro kokybės pagerinti negalime, mums tenka pasekmės. Pati gyvenu Tauralaukyje, pas mus irgi būna jaučiami kvapai, tad žinau, ką tai reiškia.

Ką norėtumėte nuveikti, įgyvendinti, jeigu jūsų neribotų nei pinigai, nei laikas?

Kalbant apie profesinę sritį, norisi, kad būtų labiau suteikiamas prioritetas sveikatos apsaugai, nes sveikata, ypač vaikų, yra labai svarbi. Norisi, kad būtų skiriama pakankamai dėmesio ir suteikiama reikalinga pagalba sutrikusios raidos, neįgalius vaikus auginančioms šeimoms. To poreikis labai matomas, nes vaikų su sutrikimais vis daugėja ir paslaugų, pagalbos poreikis auga.

Dėl savęs norėčiau išvykti į šiltesnius kraštus. Dabar toks niūrus, lietingas laikotarpis, todėl labai norisi ten, kur daug saulės, "pasikrauti" šilumos ir vitamino D.