"Sodas yra mano gydytojas"

"Išsigandau, kai pradėjo ligos lįsti. Dar ir vėžiu susirgau, daktarai skubino operuotis, antraip išmuš paskutinioji, aš atsisakiau. Gyvenu be daktarų jau penkerius metus, liga atsitraukė. Dabar kalcio ir geležies organizme yra tiek, kiek reikia. Kai valgai mėsą, draugauji su blogomis bakterijomis, o kai valgai žaliąjį maistą, kaupiasi gerosios bakterijos", - sakė ūkininkas.

Žiemą jis minta raugintais agurkais, kopūstais, burokėliais, salierais. Vartoja tik Himalajų druską. Bulvėmis nesimėgauja, nes per daug krakmolo turi, tad sutrina topinambus su žolelėmis.

Juozo žmona valgo labai nedaug, bet neatsisako mėsos, o vyro apetitas didžiulis, tai ir sveikiau tas žaliasis valgis. Prisipažino, kad kartais labai norisi ruginės duonos, kurią jam iškepa vaikaitė. Leidžia sau pasmaguriauti ir šokoladu.

60 hektarų žemės gavęs išsipirkti pagal įstatymą, jos niekada nepurškia jokiais chemikalais, tik organinėmis trąšomis su kalciu, fosforu, azotu papurškia savo sodą. Sako, kad mėšlu tręšti negerai. Braškių yra daug, beveik du hektarai. Svarbiausia jas gerai prižiūrėti pirmaisiais metais, ravėti ir purenti, paskui jau tarpsta, lieka tik kiaulpienes, varpučius išrauti. Nekloja lysvėse šiaudų, kad nepelytų.

Juozas sugalvojo naujų technologijų, kad būtų mažiau darbo. Braškių rūšių yra daugybė, tačiau jis augina tik dvi lietuviškas: ankstyvosios rūšies uogos prisirpsta gegužės pabaigoje. Per 15 metų įsitikino, kad jos atsparios šalčiams. Obelaitėms jau dvidešimt metų, jos gausiai veda vaisius.

Klesti ir laukinės žemuogės. Rugsėjo ir spalio mėnesiais ūkininkas senajame Klaipėdos turguje pardavinėja obuolių sultis ir svarainius, ir vargo nemato, nes turi nuolatinių klientų, kurie pasitiki jo sąžiningumu ir užauginto derliaus skalsa. O vasarą pirkėjai atvažiuoja pirkti gėrybių į jo namus Kretingoje.

Anot ūkininko, svarainiai turi galingas šaknis, nusidriekusios du metrus po žeme. Daug priežiūros jiems nereikia.

"Pavasarį svarainių sultys - tai pats geriausias gėrimas, geriau nei citrina. Mano septyni anūkai tik jas ir geria, ne kokius limonadus, net nežinau, kiek litrų suvartoja. Svarainiai šiaip gyvena 30 metų, manieji, atrodo, gyvens dešimt ar dvidešimt metų ilgiau.

Vaišinu mažuosius ir savo surinktų žolelių arbatomis, labai sveika beržų lapų ir pumpurų arbata", - sakė Juozas.

Kasmet jis pasodina 200-300 beržų, šiemet sakė sodinsiąs ne mažiau 500. Jų ir malkoms užtenka: namie kuria židinį ir tokią žvake vadinamą krosnį. Sakė sūnui beržyną paliksiąs. Žiemą jis džiaugiasi turįs ilgas baltas atostogas, kurių metų studijuoja knygas apie ekologišką sodininkystę. Bet ir žiemą atrasi ką sode nuveikti, nereikalingus krūmynus iškirsti.

Dar visai neseniai ūkininkas su dideliu malonumu žiemą maudėsi jūroje su "ruoniais", o kasdien - savo sodo tvenkinyje iškirstoje eketėje.

Iš vaikystės sodų

Kas ponui Juozui įpūtė galvon tokių vėjų, kad pakeitė gyvenimo būdą?

"Skaičiau labai daug literatūros, ir padariau išvadas. Kasmet išeina vis naujų leidinių", - sakė Skuodo rajone, Šakių kaime kartu su šešiais broliais užaugęs vyras. Pasidžiaugė, jog tėvonijoje, 200 metų senumo troboje, dabar gyvena jo jauniausias brolis, taigi nepražuvo gimtasis lizdas. Atstatyti trobos iš naujo nereikėjo, tik pakišti akmeninius pamatus, ir pakeisti balkių vinis, kurios buvo ir tebėra medinės.

Juozas didžiuojasi, kad vienas jo brolis - Mosėdžio malūnininkas. Jis pats pasirinko agronomo specialybę, nes nuo mažens traukė žemės darbai.

"Aš dar būdamas dešimties ar dvylikos metų prie tėvų namų sodą įveisiau. Praėjus septyniasdešimčiai metų jis jau baigia sunykti. Tėvas visą gyvenimą ūkininkavo, kaupė literatūrą apie žemės mokslus, ir mus prie žemės lenkė. Buvau šešerių metų, kai su broliais krovėme rugių pėdus daržinėje. Iki šiol prisimenu, kaip pasakiau tėvui: "Ką daryt, man ražienos bado kojas", o jis atšovė: "O liežuvio nebado, kai duoną valgai?". Tėvas diržo niekuomet mums nėra parodęs, bet labai bijojome jo ironiško, šmaikštaus žodžio: pasakydavo ką nors - ir šventa. Jis savo gyvenimo tiesa ir pavyzdžiu įrodė, kad taip turi būti", - šypsojosi Juozas. Vėliau dar užveisė sodą Kurmaičiuose, trečiąjį - Padvariuose. Čia yra jo karalystė.

Padėjo neregiams

Vedė Juozas vėlai, nes ilgai ieškojo sau skirtosios. Sutiko pagaliau savo moterį, mokytoją, jiems gimė sūnus ir dvi dukros. Ūkininkas didžiuojasi, kad sūnus yra septynių vaikų tėvas: šeši berniukai, viena mergaitė. Juozas sakė, kad dabar sunkiau auklėti mažuosius, vargas jiems išaiškinti, kaip elgtis, kokios jų pareigos, bet ir nespaudžia taip smarkiai prie darbo, kiek patį vaikystėje tėvas spaudė.

Kai kolūkių laikais Juozas dirbo agronomu, nedideliame Kurmaičių ūkyje buvo auginamos grūdinės kultūros ir bulvės. Net naktimis važiuodavo savo darbininkų prižiūrėti: šie "tradiciškai" ir vogė, ir gėrė daug. Ūkvedžius irgi reikėjo kontroliuoti, kad nedykaduoniautų.

"Kai tik prasidėjo nepriklausomybės vajus, aš iš karto iš ūkio išbėgau. Ūkio direktorius supyko, ir nenorėjo sutvarkyti man žemės popierių. Tad 1991 metais buvau tik keturiasdešimt ketvirtasis rajono ūkininkas, o dabar jų čia - keli tūkstančiai. Žemę nusipirkti tokia maloni žemėtvarkininkė man padėjo. Dabar tik vieną pagalbininkę samdau. Dar kartais kiškiai ar stirnos čia sukiojasi lyg talkon atėję", - sakė Juozas.

Prieš dešimt metų iš Švedijos į Klaipėdos aklųjų kombinatą atvažiavo verslininkas ir ieškojo žmogaus, kuris galėtų auginti ekologiškus šiaudus. Juozas sutiko juos auginti, o regėjimo negalią turintys žmonės ir šiandien dėkingi jam už suteiktą darbo vietą. Jie meistriškai pina iš tų šiaudų krepšius, suvenyrus, net kalėdines eglutes, o švedas savo šalyje juos parduoda. Pynimui tinka tik specialios rūšies šiaudai, speciali technika, pjaunanti ir rišanti juos į pėdus. Iš pradžių ūkininkas augino tris hektarus šiaudų, bet buvo nepaprastai daug vargo, nes jei pusę birželio palyja, jie nebetinka, pasikeičia spalva. O dar tuos pėdus ir vartyti reikia. Tiek, kiek liko, tiek ir užtenka.

O gal ir teisus žaliavalgis? Kuklus, nekalbus žmogus spinduliuoja tokią ramybę, jog pailsi vien su juo valandėlę pavaikštinėjęs po sodą ir pasišnekučiavęs apie sodo kasdienius darbus.

SVAJA. "Kas žino, gal visi mano vaikaičiai kada nors pasidžiaugs mano užaugintu sodu?", - svarstė Juozas.