Esu iš septyneto vaikų šeimos, vargo mačius, mano mama plūkėsi fermoje ir slaugė neįgalų vyrą. Man viskas priimtina, tik ne gerianti moteris, motina... Dar mokausi, kaip bendrauti su tokiomis moterimis, kaip joms padėti, kad vaikai eitų į mokyklą, būtų aprengti ir pavalgę. Kad tėvai negertų ir mylėtų vaikus - to dar nemokam padaryt.
Dabar atimti vaikus iš gimdytojos, kaip buvo pirmą kartą, jau nebėra taip skausminga. Štai išlipo iš autobuso moteris su dviem mergytėm, ir nugriuvo girta. Ketverių metų mažė dar nė nekalba, o vyresnėlė įsikibo man į sterblę: "Vesk, kur nori, bet su mama likti nenorim, muša mus kaip šunis." Prieš teismą dar kartą lankiau mergaites, jos man atvėrė tokias skaudžias šeimos paslaptis, kad ne vaiko pečiams tai pakelti...
Tie mano žmoneliai ir meluoti nemoka. Sutikau moteriškę išakėtu veidu, klausiu, kas sumušė, o ji: "Čia aš pati šakute susibraižiau, kai kilimą valiau..."
Esat ne vietinė, kaip čia pritapot?
Buvau atsižegnojusi, kad neimsiu vyro iš kaimo. Maniškis - lėtas žmogus, grynas statybininkas, krapštukas, nemėgsta jokių bendravimų. Neturiu su kuo bartis, o kai tik bandau pasiginčyt, jis: "A mon kou saka?" - ir lauk pro duris. Man atrodo, kad brandos amžiaus sulaukus, kai vaikai užauginti, liekama dviese, dar labiau prisiriši prie savo žmogaus, jį dar labiau brangini. Viskas susidėlioja į vietas.
Aštrių kampų ir nebuvo, jauni susituokėm ir iškart namą statėmės, iš 140 rublių algos statyboms atidėdami. Anais laikais po barus nebuvo mados vaikščioti, tai su savuoju į kiną eidavom, prie jūros važiuodavom, į akis vienas kitam atsižiūrėjom...
Iš tikrųjų nepažinau vėžaitiškių, tai ėjau per medicinos punktus, paštus, "bobų radijo" klausiausi, kas turi kokių bėdų. Savo informatorių aš neišduodu. Paskui jau teko telefoną atjungti, nes žmonės man skambino naktimis, kaip į policiją, kaip į greitąją - ar kas kur susimušė, ar pavogė ką, ar neturi, kaip šiaudų parsivežti.
Kai bendrovės iro, darbų neliko, sutriko žmonės, pradėjo gyvulius pardavinėt. Už butelį, būdavo, butą parduoda, ar žemę praranda. Nueinu, o ten - balius, po stalais bananai, apelsinai ridinėjasi, o pinigų - nė kvapo, svečiai išnešiojo. Gaus, būdavo, žmonės pinigėlių - taksi degtinės važiuoja nusipirkt, tortų, o vaikams net sąsiuviniams ir pieštukams nelieka.
O kai matau, kad moteriškėms sukyla nervai, "stogas važiuoja", pasikviečiu jas kavos. Išsikalbam kaip moteris su moterimi, ir palengvėja, pažada susitvarkyt.
Ar buvo kokių dvasios prisikėlimų?
Vienos jaunos moters, buvusio kolūkio pirmininko dukters, akyse pasikorė motina. Ji palūžo, pradėjo gerti. Trys jos vaikai išbadėję, sušalę gulėdavo purvinuose pūkiniuose pataluose, plunksnos paleistos... Kartą užtikau ją puotaujančią pas kaimynus. Priėjau, suėmiau už pečių ir gerai supurčiau: "Maryte, ką darai su savo gyvenimu? Tu iš šviesios šeimos, jauna, graži, galėtumei dar prisikelti." Po kurio laiko atėjo ir prisipažino, kad tąkart patyrė sukrėtimą ir atsikvošėjo, o aš atsiprašiau jos, kad elgiausi kaip nedera.
Ar dar teko ką gerai papurtyt? Smurtautoją kokį sutramdyt?
Teko, o kaipgi. Prikeliu iš vėmalų balos, išpurtau ir prievarta vyruką vežu į darbo biržą. Kartais padeda, kartais - ne. O vaikų skriausti niekam neleidžiu. Viena gražutė paauglė, tylenė, man prisipažino, kad patėvis prie jos lenda. Žinojau, kad ji ir fantazuoti, ir meluoti mėgsta, bet tąkart pajutau, kad sako tiesą. Ir gašlūnas stojo prieš teismą.
Pakovoti tenka. Štai daugiavaikiais patikėjau, kad išmoko jau elgtis su pinigais. Atneša jie man čekį iš krautuvės - už didžiulę sumą neva tortų vaikų gimtadieniams prisipirkę, prašo iš manęs pinigų. Nueinu iškvost pardavėjų. Pasirodo, iškaulijo iš jų tuos čekius, net arbatpinigių paliko...
Kas jums, Stanislava, skaudžiausia? Kaip iš stresų vaduojatės?
Sunkiausia suvokti, kai tėvai savo vaikų tik dėl pinigų stengiasi neprarast. Pagrasinu, kad susirinkusi juos išsivešiu, o gimdytojai tuoj skaičiuoja, kiek pašalpų neteks.
Tų stresų būna kiekvieną dieną. Štai pirmadienį skambina man pranešti, kad atvažiuos televizijos žurnalistai - vėžaitiškių šeima vaikutį sužalojo. Ieškau per visus penkis tūkstančius gyventojų, apvažiuoju asocialias šeimas. Pasirodo, klaipėdiečiai į Vėžaičių pirtį pasilinksminti atvažiavo, girtas tėtis paslydo, pargriuvo su devynių mėnesių vaikeliu ant rankų, ir sulaužė jam koją, šonkaulius. Išsiaiškinu problemą, o širdyje negera, tai puolu daržų ravėt. Su vaikaitėmis žaidžiu, dainuoju, išdykauju - jos man didžiausias džiaugsmas.
Ir vis dėlto, sakėt, mėgstate savo darbą?
Myliu kaip gyvenimą. Nepatikėsit, norėjau būti metalo apdirbėja, o išsimokiau kirpėja. Bet uošviams toks darbas atrodė nerimtas, tad, pasimokiusi buhalterijos, pradėjau dirbti savivaldybės kadrų skyriuje. Na, ir pradėjo mane skirti į komisijas, kovojančias su girtavimu, teko rūpintis neįgaliaisiais. Kai tik buvo įsteigtas socialinės darbuotojos etatas, žmonės stumte įstūmė, sakydami, kad socialinis darbas - kaip tik man. Aš laiminga, kad žmonės manim pasitiki, atlapoja man savo namų duris ir širdis, jausmų aruodus...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą