"Esu laisvos profesijos belaisvis" - sako skulptorius Stefanas Viežbickis, gimęs Vilniuje, bet daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvenantis Varšuvoje.
Menininko kūriniai eksponuojami pasaulinėse parodose ir galerijose Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.
S. Viežbickio kūriniai puošia Varšuvos, Vilniaus, Vroclavo filharmonijas, Frederiko Šopeno asociacijos būstinę ir kitas kultūros įstaigas. Du kūriniai, "Andante" (marmuras) ir "Interliudium" (bronza), kuriuos skulptorius padovanojo Vilniaus filharmonijai, yra skirti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui.
300 skulptūrų autorius bendrauja su Lietuvos menininkais, populiarina jų kūrybą. Jam be galo rūpi abiejų tautų ateitis, jų santykiai. Apie tai byloja skulptūra "Karališkas ąžuolas", kur iš vieno kamieno išauga dvi šakos - viena turi Lenkijos simbolį Erelį, antroji - Lietuvos Vytį. Svečias sutiko pasidalinti mintimis apie kūrybą ir gyvenimą, ir puikiai kalbėjo lietuviškai.
Kas jus sieja su Lietuva?
Esu gimęs Vilniuje, vargingoje lenkų šeimoje, po karo, kai lietuvių karininkai slapstėsi nuo draugo Stalino. Aš buvau mažiausias ir liesiausias bėglių žvalgas. Mane globojo geros valios lietuviai, leido į mokyklą. Paskui baigiau Kauno vidurinę dailės mokyklą, Politechnikos institutą ir nepilnus metus mokiausi Vilniaus dailės institute. Išvažiuodamas į Varšuvos dailės akademiją, paprašiau profesoriaus Napoleono Petrulio, kad vietoje manęs priimtų Julių Vertulį, gintaro meistrą, ir jis pripažino esąs man skolingas didelį gintaro gabalą.
Kuo jus įkvepia M. K. Čiurlionio kūryba ir ar įmanoma padaryti "čiurlionišką" skulptūrą?
Žinoma. Bet man gaila, kad Lietuvoje Čiurlionis yra "padalintas" į dvi dalis: vieni teigia, jog jis - tapytojas, kiti - jog kompozitorius. Tai buvo labai talentingas žmogus, nežinau, jo naudai ar nenaudai. Vasilijus Kandinskis išrado abstrakcionizmą, Klodas Monė - impresionizmą, o M. K. Čiurlionį domino toji tapybos ir muzikos sankryža, ir, atradęs tą lobį, paskui jau leido kitiems "groti tapyba" ir "tapyti muzika". Aš skulptūroje ieškau tam tikrų linijų ir gaunu atsakymą iš žiūrovų, kad čia yra kažkokia muzika, choreografijos elementai. Kiekvienas puikus muzikas domisi architektūra, baletu, skulptūra, nes visi menai turi sankirtų. O M. K. Čiurlionio vardas turi būti aukso raidėm užrašytas Olimpe. Aš turėjau garbės pažinti visą dar gyvenusią M. K. Čiurlionio šeimą, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė buvo mano mokytoja.
Jūsų amžininkas skulptorius Leonas Strioga sakė tik dabar supratęs, kas ta skulptūra, o jau laikas mirti. Kas jums yra skulptūra?
Aš negalvoju apie skulptūros virtuvę, kaip paskui ji patiekiama, aš tiesiog darau. Buvo įdomus atsitikimas, kai aš buvau susirgęs japonų vėliava: baltas kvadratas ir viduryje - saulė, bet tik po daugelio metų padariau skulptūrą, ir jaunas japonistiką baigęs mokslininkas pasakė, kad ten netyčia atsirado rašmenys "Japonija". Tą skulptūrą norėjo pirkti ispanai, bet po pernykštės mano parodos ji liko M. K. Čiurlionio muziejuje, ir to niekam nesakau, kad nebūtų skandalo.
Kiek teko pažinti, skulptoriai yra filosofai. Kaip jūsų darbas išlaisvina mąstymą?
Aš dažniausiai artimai bičiuliaujuosi su muzikais, jie yra mano šeima. Gyvenu per 200 metrų nuo Varšuvos nacionalinės filharmonijos ir esu padaręs nemažai pasaulinio garso muzikų portretų, kai kurių esu ir "persivalgęs". Kiekvienas turime savo "Stabat Mater".
Kai susirgau žiauriu vėžiu, mane išpjaustė auksarankis chirurgas, tačiau iš ligoninės grįžau mirti, nes kūne niekas nebefunkcionavo. Ir tada nusprendžiau padaryti gyvenimo bei sąžinės sąskaitą. Po ilgo galvojimo supratau, kad galiu būti įvertintas ketvertui su pliusu. Kažkam reikėjo, kad pataisyčiau savo pažymį, ir, išgyvenęs, aš save vertinu trejetui.
Kūnas praryja vaisių su jo kvapu ir grožiu, o kitiems atiduoda smirdančią bjaurastį. Siela siurbia į save gyvenimo bjaurastį, o grožį ir gėrį skleidžia kitiems. Gal menininkui reikia aštrių pojūčių?
Labai svarbus jo intelekto lygis. Dainininkė Asta Krikščiūnaitė, beje, karjerą pradėjusi Klaipėdos muzikiniame teatre, sako, kad esu jai padėjęs. Jeigu ji neturėtų tokio talento ir nebūtų darbšti, tai kas jai padėtų? Nemanau, kad tapytoją būtina traukti iš didelio purvo ir išprausti, kad sukurtų šedevrą.
Yra toks žymus anglų bosas Matthew Best, galingai dainuojantis Richardo Vagnerio kūrinius, kurio skulptūrą padariau, vos išgirdęs jį pirmą kartą Varšuvoje, sakiau: "Kai tu būsi Šaliapinas, jau bus per vėlu." Vėliau man parašė, kad norėjo būti dirigentas, tačiau pasirinko dainuoti, ir dabar yra už tai man dėkingas, nes turi kontraktų penkiolikai metų į priekį.
Kaip jūsų gyvenime atsirado karikatūros? Man juokinga toji, kur ant krautuvės užrašyta: "Šiandien superkame tik tas žąsis, kurios išgelbėjo Romą."
Satyrinis piešinys yra didžiausias idėjos sutrumpinimas. Skulptūrai surenku visą medžiagą, kokia pakliūna į rankas, ir išmetu viską, o kai veik nieko nelieka, galvoju, ką dar galima padaryti. Kadaise kūriau satyrą, kaip Tarybų Sąjunga kariauja už taiką, nupiešiau perpus skeltą žemės rutulį, ir rytinėje jo dalyje žmonės šaukia: "Kušat!", o juk ten visi turėjo būti sotūs. Nedarau politinių karikatūrų, bet jos savaime tokios tampa. Kaip profesionalas esu labai konkretus: galvoju, kad nieko nereikia išaiškinti - reikia padaryti. Mačiau, kaip batų pardavėjas aiškina poniai, ką reikia nusipirkti; o tu parodyk batus - tiks arba ne, ir baigta. Jeigu būčiau atsidėjęs satyrai, būčiau pasiekęs aukštumas, bet man to buvo per mažai.
Jaunieji sako, kad menas yra žaidimas. O gal visgi menininkas yra tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo?
Jauni žmonės dar nesupranta kūrybos, lytimos medžiagos paslapčių. Mačiau jaunuolį, kuris milžinišku automobiliu, regis, pereis kiaurai granito luitą. Aš irgi toks buvau. Kartą iš muziejaus gavau gabalą suakmenėjusio medžio, norėjau išmesti, bet išlukštenau gabalėlį ir iš jo padariau "Laiko medį", nes jam - 30 milijonų metų. Mokslininkai iš Varšuvos Žemės muziejaus čiupo skulptūrą ir aiškino, kad ant to medžio netūpė paukščiai, nes jų dar nebuvo.
Stebėdamas žmogų su mašina supratau, kad jis galiausiai turės ją mažesnę, pats sukietės, bet bus švelnesnių judesių, ir suras savo Laiko medį.
Ką jums reiškia garbė, būti žinomu?
Žinote, tai tik žodžiai. Aš kaip menininkas esu privilegijuotas visuomenės narys, ir negaliu rūpintis tik savo tikslais. Daugelis žmonių laiką ir pinigus investuoja į vaikus, bet gali pralošti, jeigu tas vaikas išaugs narkomanas. Geriau pastatyk namą, bokštą į dangų.
Aš esu tuo universalus, kad lietuviai man įskiepijo vertybes, taip pat ir lenkai, bet nieku nereikia puikuotis. Kai padarau skulptūrą, nežinau, ko ji verta, jos bijausi.
Man atrodo, kad Pigmalionas turėtų būti moteris. Kaip jus lipdė moterys?
Žmogaus biografijoje nesvarbu datos. Sakoma, jis gimė. O juk pagimdytas yra, ir daugelis taip ir negimė, nieko šiam pasauly nenuveikė. Manau, kad moteris sprendžia ir lemia viską. Mano lietuvės mokytojos buvo švelnios, viską, ką davė, yra įtikinama, liko manyje.
Mano žmona Martyna yra labai sąžininga gydytoja, plaučių ligų specialistė. Septynerius metus išbuvusi pensijoje ir paprašyta grįžti į kliniką, pasiryžo perlaikyti egzaminus, ir dabar padeda žmonėms. Padariau 42 jos portretus.
Mokslininkai atrado, kad bet kurios rasės ir laikmečio žmogaus prigimtyje užkoduotas religijos poreikis. Kaip su menu?
Deja, aš pasiryžau tikėti be tarpininkų. Mano brolis, paprastas žmogus, paragintas melstis už kunigus, sakė: "Aš galvojau, kad tai jie už mane turi melstis". Bažnyčioje per daug klaidų, nes ne vienas ir ne du buvo sovietų šnipais, ne keletas vaikus prievartavo, ir bažnyčia negali apsivalyti, nes tada turėtų išeiti beveik visi. Man tikyba yra reikalinga, nes žinau, kad dvasia skiriuosi nuo gyvulio, turiu tą grožio jausmą. Ir žinau savo kuklią vietelę šiame milžiniškame mechanizme. Ir jeigu aš, nuolankus žmogus, pasakiau tokius žodžius, tai reiškia, kad man labai skauda.
O su menu taip yra: kuo daugiau turi kontroliuojančių mechanizmų, tuo esi tvarkingesnis žmogus. Aš nieko nesu padaręs dėl pinigų, ir su žmona trisdešimt metų gyvenome be jų, padėjo jos tėvai. Kai jau bijojau senatvės ir bejėgiškumo, pinigai pradėjo ateiti; galbūt kažkas iš aukščiau mane globojo. Vis dar bijau, kad nebepadarysiu skulptūros, bet kiekviena yra vis geresnė.
SKULPTŪRA. "Aš negalvoju apie skulptūros virtuvę, kaip paskui ji patiekiama, aš tiesiog darau", - teigia Stefanas Viežbickis.
Rašyti komentarą