Vasilijus Safronovas: Kada įgyta ir kieno laisvė? Ir vėl apie 1923-iuosius Klaipėdoje

Sausio 15-ąją Klaipėdoje bus minėjimas dar viena proga. Ir šiame minėjime nemenką vaidmenį vaidins žodis „laisvė“. Pagaliau ir vyks tas minėjimas prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“. Tai Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 1923-iaisiais minėjimas.

Klausimas, kurį keliu šiuo tekstu, yra kada pagaliau minėtame dviejų mėnesių cikle rasime deramą vietą ir tiems, kurie žuvo 1923-iasiais Klaipėdoje ir kurie, kaip skelbia paminklas Klaipėdoje, irgi žuvo už laisvę?

Mano nuomone, tą reikia padaryti. Tik turime aiškiau įvardyti, dėl kieno laisvės jie paaukojo gyvybę, ir kada, priklausomai nuo atsakymo į pirmąjį klausimą, yra geriausia proga jų indėlį minėti.

© Vasilijus SAFRONOVAS

Netapo švente

Sausio 15-oji - tinkama diena pagerbti tuos, kurie 1923 m. žuvo, kad Klaipėda taptų Lietuvos dalimi. Reikia tik viltis, kad minėjimo scenarijaus autoriai nepamiršo, jog iš viso buvo 18 aukų: žuvo 12 Ypatingo paskyrimo rinktinės lietuvių, trys vietos civiliai, du Prancūzijos kariai ir vienas vietos policininkas.

Vis dėlto čia verta stabtelėti. Nes gyvenime taip jau yra, kad dažnai darome veiksmus todėl, kad taip išmokome, kad tie veiksmai mums tampa rutininiai, įprasti (net sakome „tradiciniai“).

Tokiais atvejais retai kada susimąstome, kodėl juos darome, ir apskritai - gal verta kažką daryti kitaip.

Tad norisi vėl pasvajoti, o kas būtų, jeigu vieną kartą peržengtume „tradiciją“, kurią mums kažkas užprogramavo ir pradėtume kelti klausimą, ar tikrai Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos turėtų būti švenčiamas (tik) sausio 15-ąją.

Ne, tai ne nesąmonė. Tai argumentuotas svarstymas, nes 1923 m. sausio 15 d. Klaipėdos kraštas dar netapo Lietuvos dalimi. Tądien buvo pasirašytos paliaubos, kurios buvo (abi pusės tą suprato ir pripažino) laikinas susitarimas.

Klaipėdoje mėnesiui susidarė dvivaldystė: pagrindinės sąjunginės valstybės tebelaikė (ir Lietuva to ignoruoti negalėjo), kad Klaipėdą jos vis dar valdo.

Nei sausio 15-ąją, nei kitą dieną 1923-iaisiais šventės Klaipėdoje nebūta. Atvirkščiai - laukiant atvykstančių sąjungininkių laivų, būta daug nerimastingų nuotaikų, kaip viskas rutuliosis toliau.

Tarpukariu Lietuvos valstybės vadovams nebuvo patogu skelbti šios dienos šventine, atmintina ar net viešai rodytis jos minėjimuose. Jie tą darydavo labai retai, nes istorija, kurią priminė Sausio 15-oji, švelniai tariant, nebuvo visai maloni.

Ypač galvojant apie tai, kaip prieš Lietuvą ją galėtų išnaudoti tiek Vokietija, tiek pagrindinės sąjunginės valstybės. Todėl kai 1924-aisiais Kaune vyko pirmųjų metinių minėjimas, jis net buvo perkeltas į sausio 19-ąją, siejant tai su kitu ne mažiau inscenizuotu įvykiu, kurį tačiau buvo daugiau galimybių parodyti kaip demokratijos išraišką - vadinamojo Šilutės seimo deklaracija.

Sausio 15-oji Lietuvoje tarpukariu niekada netapo valstybės švente. 

Sausio 15-osios ritualą pasiūlė ir labiausiai propagavo Lietuvos šaulių sąjunga. Šiai organizacijai tai buvo būdas pagerbti aukas; būdas savo viduje ugdyti supratimą, kokios reikšmės darbus gali padaryti visuomeninė iniciatyva; būdas prisiminti tai, ką patys šauliai vadino svarbiausiu savo nuopelnu Lietuvos valstybei. Viso to neturėtume atsisakyti, nes tai vertybės, nepaprastai svarbios ir šiandien.

Tapsmas Lietuvos dalimi

Bet galvoju apie tai, kaip visa tai integruoti į nacionalinį pasakojimą, kurio pagrindinis leitmotyvas - kova už Lietuvos laisvę. Ir, galvodamas apie tai, manau, kad tikrąją Lietuvos praturtėjimo Klaipėdos kraštu dieną turėtume minėti vasario 16-ąją.

1923 m. vasario 16 d. pagrindinės sąjunginės valstybės priėmė sprendimą perduoti suverenines teises į Klaipėdos kraštą Lietuvos Respublikai.

Istorija tuo irgi dar nesibaigė, nes dar laukė derybos dėl Klaipėdos statuso Lietuvos sudėtyje.

Nepaisant to, po šio sprendimo sąjungininkės iš Klaipėdos pasitraukė. Taigi suverenitetas buvo perduotas Lietuvai; Lietuvos Respublika pradėjo legaliai ir realiai Klaipėdą valdyti.

Būtent tą dieną 1923-iaisiais Klaipėdoje žmonės šventė tapsmą Lietuvos dalimi, nes, sužinojus šią naujieną, liejosi emocijos, giedoti himnai, o vietinė ir nacionalinė spauda po kelių dienų skelbė apie esminę permainą Klaipėdos ir visos Lietuvos istorijoje.

1923-iųjų vasario 16-osios sprendimas reiškė, kad Klaipėda tampa Lietuvos dalimi cesijos būdu, kitaip tariant, paisant tuo metu galiojusių tarptautinės teisės normų. Nepatogaus turinio, kurį ne visada verta prisiminti, čia gerokai mažiau nei kalbant apie tai, su kuo siejasi 1923-iųjų sausio 15-oji.

Vasario 16-oji yra diena apie laisvę. Tą dieną moderniojoje Lietuvos istorijoje įvyko daugybė dalykų, kurie visi sukasi apie šį žodį. Ir Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos buvo esminis žingsnis tos laisvės link.

Nes 1918-ųjų vasario 16 d. ta laisvė buvo deklaruota, o norint ją pasiekti iš tikrųjų, reikėjo dar nuveikti labai daug.

Įskaitant - žengti žingsnius ekonominės nepriklausomybės link. Tuo metu ekonomine prasme Lietuva buvo Vokietijos „įkaite“.

Lito įvedimas ir Klaipėdos prijungimas buvo du esminiai žingsniai, ilgainiui leidę nuo šios priklausomybės išsivaduoti.

Abu juos, beje, žengė tas pats Ernesto Galvanausko ministrų kabinetas. Taigi be Klaipėdos prijungimo Lietuvos laisvės įtvirtinimas būtų buvęs gerokai labiau komplikuotas, jeigu (dalis istorikų mano ir taip) išvis įmanomas.

Stereotipinis pasakojimas

Kai prieš šimtą metų, 1925 rugsėjo 27 d., tuometinėse Klaipėdos miesto kapinėse Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Budrys ir kiti atidengė paminklą „Už laisvę žuvusiems“, toji laisvė buvo suprantama, švelniai tariant, įdomiai.

Tada pasakota istorija apie tai, kaip kažkas atnešė laisvę klaipėdiečiams, kurie, suprask, iki tol buvo pavergti.

Taip, gal tai ir buvo nuoširdi dalies vietos lietuvių jausena. Bet daugumą Klaipėdos krašto gyventojų (įskaitant daugumą vietos lietuvių) toks pasakojimas vargu ar įtikino.

Nes dauguma vietos lietuvių revoliucijų nekėlė, klausė valdžios, bet viduje buvo gerokai laisvesni nei žymiai vėliau išbaudžiauninti „didlietuviai“.

Iš tiesų pasakojimas apie laisvės atnešimą klaipėdiečiams išreiškė ne ką nors kita, o kelis dešimtmečius „didlietuvių“ plėtotą stereotipą apie vokiečių įtakai pasidavusius, savo „tikrąjį“ lietuviškumą privilegijų vardan paaukojusius „mažlietuvius“.

Būtent todėl, kad tai buvo stereotipas, nesu tikras, kiek dar ilgai tas senasis pasakojimas apie pajūriui 1923-iaisiais atneštą laisvę Lietuvoje turėtų būti puoselėjamas šiandien.

Kuo esu tikras, tai neginčijama Vasario 16-osios laisvės konotacija. Jai Klaipėdos tapsmas dalimi Lietuvos po 1923-iųjų vasario 16-osios prideda dar vieną riebų sluoksnį.

Ir kalbama čia ne apie kažkiek prasimanytą „klaipėdiečių laisvę“; kalbama apie realią visos Lietuvos laisvę, kurios be Klaipėdos tarpukariu nebūtų.

Taigi svarstymuose apie Lietuvos laisvę nepamirškime, kad ir šiandien Klaipėda tam tikrais aspektais yra tos laisvės garantė.

Nepamirškime, kad nueiti prie paminklo „Už laisvę žuvusiems“ ne mažiau prasminga būtų ir Vasario 16-ąją.

Lygiai prasminga būtų pagerbti ne tik Erdmoną Simonaitį ar Joną Budrį, bet ir pagalvoti apie būdą, kaip tokia pagarba galėtų pasimėgauti Jonas Žilius, Ernestas Galvanauskas, Vincas Krėvė-Mickevičius ar Pranas Klimaitis - kiti svarbiausi laisvos Lietuvos su Klaipėda architektai.