„Šiaulių veidą parodė nutirpęs sniegas. Baugu jį judinti, kad blogas kvapas nepasklistų“, – juokaudamas sako liaudies meistras Albertas Martinaitis, paklaustas apie miestą, kuris šiemet švenčia 777 gimtadienį. Jis ragina Šiaulių istorijoje ieškoti prasmingų datų, žmonių, o ne paaugliškai švęsti. „Juk paprasčiausia pastatyti alaus bačką ir iššaudyti fejerverkus. Bet tai nepaguodžia nei dvasiškai, nei fiziškai nepagydo“, – sako liaudies meistras.
Gražiausia šventė gali būti laidotuvės
– Kultūrininkų diskusijoje apie Šiaulių šventes sakėte, kad reikia atsisakyti renginių masiškumo, išgryninti jų kokybę, kvietėte apibrėžti, kas tai yra vertybė. Kas, jūsų akimis, yra vertybė šventėje?
– Viską bandau aiškinti tradiciškumu. Mane, folkloristą, būtų lengviausia apkaltinti, kad esu užsikonservavęs fundamentalistas. Bet yra ir modernus etnokultūros panaudojimo variantas.
Man įspūdingiausias visų laikų Kultūros centro renginys buvo apie duoną. Žmonės išėjo su ašaromis akyse, nesiskirstė, diskutavo. Nebuvo ten nei plūgo, nei arklių. Buvo pakviesti žmonės, kurie turi, ką pasakyti, ką prisiminti, kūrybingai panaudoti vietiniai kolektyvai. Žmonės tikrus, nuoširdžius dalykus atpažįsta.
Kartais sakau: gražiausia šventė gali būti laidotuvės, nes per laidotuves žmonės yra labai nuoširdūs. Ypač, jei velionį palydi ta pati bendruomenė. Tai yra tradiciškumas, kuris įmanomas ir šiandien. Jeigu jo išsižadi, paslaugą jau reikia pirkti.
– Ar įmanoma bendruomenė mieste?
– Visuotinė neįmanoma. Turi būti tam tikrų poreikių grupės. Gali penki senukai ant suoliuko keikti valdžią. Bet gali senukai žaisti šachmatais ir sukurti šachmatų turnyrų tradiciją. Daugiabučio senukai gali vaikystės žaidimų jaunimą pamokyti. Tokios veiklos galėtų keltis į skverelius, parkelius. Iš įvairovės atsirastų tarpusavio sąlyčio taškų.
„Mes – šiauliečiai“ – tik lozungas, iš tiesų taip nėra. Juk ir namuose kyla prieštaravimų.
Bendruomenę reikia kurti be jokių apgavysčių. Kad nebūtų kaip politikoje: „Išpildysime jūsų lūkesčius“. O iš tiesų savo kailius gelbsti. Tie, kurie kažką daro, turi jausti atsakomybę.
777 yra tik skaičiai
– Kokia jūsų nuomonė apie dabartines miesto šventes?
– Man neramu dėl vertybių kompromitavimo. Juk paprasčiausia pastatyti alaus bačką ir iššaudyti fejerverkus. Bet tai nepaguodžia, nei dvasiškai, nei fiziškai nepagydo. Praulioja pinigus, o gyvenimas nuo to nepagerėja.
Man banaliai skamba „Šiaulių gimimo diena“. Tai – tarsi nepilnamečio sindromas, užsitęsusi branda.
Prekyba, prekyba, prekyba. Kičas. Talentingam žmogui labai sunku matyti tokią situaciją. Bet ką padarysi, kai dauguma yra tokio skonio, tokių kultūrinių poreikių. Svarbiausia – pralinksminti liaudį. Ir verčiasi visi per galvą, kad ta liaudis pralinksmėtų.
Tie, kurie nori kažką nuveikti, turi studijuoti Šiaulių istoriją, ieškoti prasmingų sukakties datų, žmonių. Pavyzdžiui, pernai priminiau apie skulptorių Antaną Raudonį, kuris ilgą laiką gyveno, dirbo Šiauliuose.
Nereikia prisitaikyti prie svaičiojimų: pasidarom Šiaulių gimtadienį, suvalgysim tortą, pauliosim, palakstysim, mugę padarysim... Ir mūsų valstybės himne įrašyta, kad stiprybės reikia semtis iš praeities, o ne iš popso.
Svarbu ir viską teisingai įvardinti. Vieną kartą sakoma „Šiaulių dienos“, kitą – „Šiaulių gimtadienis“, dabar šventę pakrikštijo trimis septynetukais. Nauji vardai, nauji pavadinimai pakeičia ir žmogaus, ir reiškinio prasmę.
Jei Šiaulių dienos – Saulės mūšio minėjimo data, taip ir dera vadinti. O turinį galima kūrybingai organizuoti.
Jei kalbame apie gimtadienį, vadinasi, iki 1236 metų nieko nebuvo. Tada archeologams tenka aiškintis ir galvoti, kas tokie mes esame.
– Šiemet daugybė renginių Šiauliuose organizuojami atsiremiant į skaičius 777 (tiek metų nuo Saulės mūšio): siekta margučių rekordo, bėgtos distancijos, piešti piešiniai. Ar verta būti žinomiems dėl skaičių žaismo?
– Kiekvienas renginys turi savo fasadą, virtuvę, kažkieno išskaičiavimus. Man nuojauta sako, kad čia veikia tie patys mechanizmai, kaip politinių partijų kūrimosi virtuvėje. Sugalvojama ideologija, iškeliamas lozungas, tauta išgirsta ir pradeda „valgyti“. Po kurio laiko sako: „Neskanu...“
777 yra skaičiai ir tiek. Kaip ir raidės. Iš raidžių susideda žodžiai, iš skaičių – didesni skaičiai. 777 litai jau yra šis tas, bet jokios prasmės neįžvelgiu.
Litas – į miesto tvarkos palaikymo banką
– Šiauliai yra studentiškas miestas. Ar išnaudojamas šis potencialas?
– Šiauliuose yra jaunų žmonių, kurie kelia galvas ir žiūri, kas aukščiau darosi, kur gali atsirasti vieta tolimesniam gyvenimui, veiklai, kaip integruotis į švietimo, meno pasaulį.
Akivaizdu, kad, jauno žmogaus akimis žiūrint į susiformavusią kultūrinę erdvę, nelabai matyti neužimtų vietelių. Lieka emigracija arba savarankiška tremtis.
Yra perspektyvių universitetą baigusių žmonių, kurie gali atgaivinti, atjauninti miestą. Bet jaunimas mato, kad neįveiks „bliekinio“ debesies.
– Nutirpęs sniegas atvėrė šiukšles, žmonės stveriasi už galvų dėl duobių gatvėse ir kiemuose, vasarą kalbėsime apie nepjautą žolę. Miestas nemylimas tarnauti turinčios valdžios?
– Prieš Europos krepšinio čempionatą visi varė kamuolį į šviesų rytojų, pristatė arenų: bus čempionatas ir tapsime labai laimingi. Šventė baigėsi, visi išvažinėjo, o ylos pradėjo lįsti iš maišų.
Pinigų rungtynėms ar kokiam „leidi-gaginiam“ koncertui yra. Žmonės mano, kad toks koncertas svarbiau, negu nupirkti benzino žoliapjovei arba pasamdyti valytoją, kuris sušluotų pavasario brudus.
Arba – vyksta televizijos laidose balsavimas telefonu. Akys stulpu iššoka: 30 tūkstančių skambučių už litą ar du! O jei užrakintumei telefoną, o tuos litukus įmestumei į kokį miesto tvarkos palaikymo banką?
Pagražintas pasaulis
– Buvote pirmosios Šiaulių miesto tarybos deputatas. Ar dabar save įsivaizduotumėte dirbantį miesto taryboje?
– Jau ir tada neapsisprendžiau, su kuria frakcija susitapatinti.
Kai buvau Taryboje, patyriau žiaurų akibrokštą. Išgirdau, kad mes visi esame vagys. Paradoksas, kad tai pasakė moteris, kuri iš fabriko visą laiką vogė siūlus. Pasijutau labai nesaugus. Pažįstami matė, kad nieko nepavogiau, bet kaip tai paaiškinti nepažįstamiems?
Tą naktį, kaip prasidėjo šaudymai Vilniuje, reikėjo eiti į Savivaldybę. Nešiausi kankles. Man pasirodė, kad kanklės labai svarbu. Mano senelis, kai vežė į Sibirą, blaškėsi, ką pasiimti. Pasiėmęs smuiką, atsisėdo, nurimo. Kalbu apie savo kosmosą, kuris Šiaulių bendruomenei sunkiai suvokiamas, įsivaizduojamas arba jaučiamas.
Politika – ne mano pašaukimas. Dabar esu atradęs savo vietą. Esu kultūroje, kuri domina gal 1–2 procentus žmonių. Niekada jų problemos nebus išspręstos vadinamosios daugumos.
– Ugdote jaunimą per senąsias tradicijas?
– Socialiniame tinkle perskaičiau mamos iš Šilalės dėkingumo komplimentą, kad padėjau sūnui kažko pasiekti.
Vasaros stovykloje, rodydamas kankles, pasakiau, kad Lietuvoje gal 10 vyrų teišdrįsta kanklėmis groti. Vaikinukas po kiek laiko mokytojai pasakė norįs išmokti groti. Mes su juo pasidarėme kankles. Dabar jis pateko į „Tramtatulio“ finalą Kaune.
Gal tai jam padės pasirinkti profesiją, atsirinkti draugus? Atsiskleis kitas pasaulis. Jei kažkiek prie to prisidėjau ir aš, labai džiaugiuosi. Kažkiek pasaulį pagražinau.
Rašyti komentarą