Maudynės sekliame vandenyje
Tuoj į paupius ir paežeres pasklis išsiilgusieji vandens teikiamų malonumų. 1983 metų birželio 10-oji Romo Čudako gyvenime įsirėžė skaudžia žyme.
Tada 22-ejų vaikinas, prieš metus grįžęs iš tarnybos armijoje, dirbo Pavenčių autotransporto įmonėje vairuotoju. Tą dieną Telšių rajone per pietų pertrauką nuvažiavo į Lūksto ežerą nusimaudyti. Nusirengė ir nedvejodamas nuo skardžio nėrė stačia galva į vandenį.
Šioje vietoje Romas buvojo pirmą kartą ir net neįtarė, kad vandens čia - vos iki kelių. Nuo smūgio į ežero dugną lūžo šeštasis ir septintasis kaklo slanksteliai.
Bejėgis
Draugai ištraukė iš vandens, nuvežė, perdavė medikams. Parą sužeistasis pagulėjo Telšių ligoninėje, po to - į Klaipėdą.
R. Čudakas mena, kad jį nešant tabalavo galva, ir spėlioja, ar nuo to jam netapo blogiau. Be to, po dviejų mėnesių jam atliko eksperimentinę operaciją, kokių tada buvo atlikta tik keletas Lietuvoje. Po operacijos jautėsi dar blogiau. Metus praleido ligoninėse.
Grįžęs namo, metus išsėdėjo fotelyje. Bejėgis. Beveik nejaučiantis rankų. Negalintis vaikščioti. Juodos mintys lindo į galvą. Nesinorėjo nieko matyti.
"Jeigu pats nieko nebūčiau ėmęsis, būčiau taip ir toliau gulėjęs", - mano R. Čudakas.
Treniruotės - lovoje
Romas labai dėkingas čia pat Drąsučiuose gyvenančiam savo svainiui Rimui Pivoriūnui.
Jis pirmiausia iš skriemulių ir virvių padarė įtaisą, kuriuo Romas, gulėdamas lovoje, rankomis galėjo tampyti, treniruoti kojas. Kartu dirbo ir rankos.
Vėliau giminaitis padarė skersinį ("turniką"). Taip pat, žinoma, kambaryje. Romas, į jį įsikibęs, sėdėdamas atsikeldavo - nusileisdavo, atsikeldavo - nusileisdavo... Šitaip per dieną - po keletą šimtų kartų. Jo rekordas - 1100. Dirbdavo ir svainio padarytais hanteliais.
Ypač treniravo silpnąją - kairiąją ranką. Būdavo, ją iškeli, ir ji nesulaikomai krinta. Atsigulęs kilnodavo 25 kilogramų svarmenis.
Treniravosi labai intensyviai. Maždaug po dešimties metų įsigijo štangą.
Geros permainos artėjo labai iš lėto. Pajutus, kad tvirtėja ranka, stiprėjo ir viltis, jog dar ne viskas prarasta.
Pagalbos nebereikia
Įsigijęs neįgaliesiems skirtą rankomis varomą vežimėlį, Romas leisdavosi vis į tolimesnį kelią. Jau ir iki Šiaulių, esančių daugiau nei už 25 kilometrų, nuvažiuodavo. Ir dabar kiekvieną dieną Romas rateliais pasuka iš sodybos, kurioje gyvena drauge su mama, kiemo. Per sezoną įveikia maždaug pusantro tūkstančio kilometrų. Į automobilį persėda tik jeigu reikia nuvykti toliau. Ir žiemą. Daugelio metų pastangomis Romas privertė tarnauti rankas. Apie trejetą metų treniravęs ir kojas, nepastebėjo jokių permainų. Kojų nevaldo ir dabar, nors jas ir jaučia.
Romas sako, kad sunkiausiai jam buvo tada, kai negalėjo pats apsitarnauti. Tik atkaklumu pasiekė, kad buityje jam padėti jau senokai nereikia.
Rašyti komentarą