"Titaninis" Alfonsas Vildžiūnas: "Lengviau atsiduoti negu paaiškinti, kodėl tu nenori..."

Traumą gavau slidinėdamas Austrijoje. Dariau posūkį, ir viena koja palindo į pusnį. Griuvau skersas ir susilaužiau koją, - pasakoja A. Vildžiūnas. - Austrų medicina mane maloniai nustebino. 12 valandą nukritau, o 15 valandą mane jau operavo. Įdėjo titanines plokštes, tad aš dabar esu titaninis.

APIE GIMTADIENĮ: Kai mokiausi Vilniuje, Vasario 16-ąją pas mane į namus švęsti mano gimtadienį ateidavo labai daug svečių: klasiokai, kursiokai, nes visi žinojo, kur galima legaliai atšvęsti tuo metu labai draudžiamą ir persekiojamą šventę.

APIE PARADOKSUS: Anais laikais gimimo dienos negalėjau švęsti, nes valdžia neleisdavo, o šiais laikais nėra kada švęsti, nes Vasario 16-ąją nuolat tenka koncertuoti.

PRISISTATYMAS: Esu kažkur per vidurį tarp sangviniko ir choleriko. Mano tėvas aukštaitis, mama suvalkietė, gimiau Vilniuje, auklėjo žydas. Bet aš supratau, kad esu žemaitis, kai čia pradėjau dirbti.

APIE ŽEMAIČIUS: Kai darbavausi Plungėje, aš plungiškių kalboje išgirdau tokių dainingų, melodingų priegaidžių. Labai pradėjau šiuo kraštu domėtis. Ne veltui žemaičiai vėliausiai priėmė krikštą. Jie yra atkaklūs.

APIE DZŪKUS: Kaip ir žemaičiai, kalbos savitumą išsaugojo Punsko lietuviai. Kalbėjom apie žvejybą, o jie klausia: "I ku ti galima pagaut?" Jeigu ant ko nors labai supyksti, reikia pasakyti: "Tokį tik karvės skūron inkišt ir bulium užlaist".

APIE OŽKAS: Kai ką tik važiavome slidinėti, man Sonata Zubovienė perskaitė horoskopą, kad Ožkos metai labai sėkmingi tais metais gimusiems. Aš kaip tik esu gimęs Ožkos metais. Kadangi kaip tyčia susilaužiau koją, lieka tikėtis, kad nesėkmės nesitęs, nes nesėkmingai griuvau, kai Ožkos metai dar nebuvo prasidėję.

APIE ALFĄ. Vardą man parinko tėvai, nes mano dėdė buvo Alfonsas. Aš visada stebėdavausi: brolis Linas, sesuo Rasa, abiejų lietuviški tautiški vardai, ir aš kažkodėl Alfonsas? Labai keistai su tuo vardu ir gyvenu. Todėl visada visų prašau, kad mane vadintų Alfa.

DUOMENYS: Sveriu šimtą kilogramų, ūgis - metras aštuoniašdešimt septyni, avalynės dydis - 44.

APIE SPORTĄ: Pasiryžau numesti dešimt kilogramų. Rytais turiu galimybę pasportuoti. Kaip tik neseniai pradėjau lankyti sporto klubą. Bet dabar trauma pristabdė mano treniruotes.

APIE BROLĮ: Linas Vilniuje leidžia kultūros savaitraštį "7 meno dienos". Vaikystėje aš jam pavydėjau, kadangi jis buvo vyresnis, man atrodė, kad jam daugiau galima, daugiau leidžiama. O jam atrodė, kad mane, jaunesnį, labiau lepina, labiau užstoja.

APIE VAIKYSTĘ: Mano didžioji vaikystės dalis buvo chore "Ąžuoliukas". Pamenu, tais laikais mes turėjome galimybę atostogauti Šventojoje. Aštuonmetėje mokykloje sustatydavo metalines lovas, ir mes ten gyvenome. Tuo metu Šventoji buvo labai uždaras miestas. Pliažas, miškas, viskas aplinkui buvo mūsų. Choro vadovas Perelšteinas mus varydavo maudytis bet kokiu oru.

SVETIMAS TARP SAVŲ. Čia gyvenu jau ilgiau negu Vilniuje. Klaipėdiečiai labai ilgai į mane žiūrėjo kaip į vilnietį. O Vilniuje aš vėl tapau nebesavas, jie mane laiko provincialu. Tai aš ir pats nebežinau, kam aš koks?

APIE VILNIŲ: Į Vilnių man labai smagu grįžti, taip, kaip studentui, atostogų. Vilniuje labai daug valdžios ir labai daug įtemptų santykių. Klaipėdoje daug paprasčiau. Tiesa, Vilniuje gali išeiti pasivaikščioti su anūkais, kad ir po tą patį Gedimino prospektą. Čia sutiksi daug žmonių. Klaipėda ištuštėjusi.

APIE KLAIPĖDĄ: Klaipėda yra ne miestas, o miesto tipo gyvenvietė. Ji neturi nė vieno iš dviejų miestui būtinų sąlygų: neturi katedros ir neturi rotušės. Kai man sako, kad mes turim rotušę, aš atkertu: aha, turit rotušę, bet mero inauguraciją rengiate prie žvejo paminklo, nes rotušėje neįrengta nieko. Rotušę galėjo padaryti iš buvusio Dramos teatro. Ir nereikėjo gelbėti to griūvančio priestato. Tas, kas griūna, tegul ir nugriūna. Klaipėda neturi nė vienos padorios iškilmių vietos.

APIE KAUNĄ: Kaune buvau rotušėje, ten visai kiti dalykai. Maloni aplinka, kauniškiai organizuoja įvairius renginius, jie turi ceremonmeisterį. Ten teikiamos įvairios paslaugos, vyksta vestuvės ir kiti mokami renginiai, tai tuo pačiu kažkiek atsiperka.

APIE LOPYMĄ: Grigorijaus Kanovičiaus tėvas, buvęs siuvėjas, sakė: yra daiktai, kuriuos galima pasiūti, yra daiktai, kuriuos galima sulopyti, ir daiktai, kuriuos reikia išmesti. Kai prasidėjo Nepriklausomybė, jis nuogąstavo, kad tik mes neimtumėme lopyti. O mes kaip tik tuo ir užsiimame.

APIE VIZIJĄ: Muzikinis teatras būtų puiki vieta kokiam nors viešbučiui. O teatrus aš statyčiau remdamasis skandinaviškuoju patyrimu, kur nors prie Girulių miško, dviejų salių, iš stiklo, metalo ir pušyno aplinkui. Taip prasiplėstų miestas. Centre viskas ir taip sukišta, suspausta.

APIE KONKURENCIJĄ: Mūsų, chorų vadovų, yra nebedaug likę. Ir chorų nebedaug, ir vadovų greitai nebeliks iš viso. Kas gi studijuos tokią specialybę, kuri negarantuoja sotesnio gyvenimo?

APIE PAVYZDŽIUS: Vilniuje jau gyvuoja vakarietiško tipo kolektyvas - choras "Bel Canto", kurį sukūrė žmonės, baigę mokslus, susitvarkę gyvenimus. Jie gali sau leisti samdyti vadovą, gali patys nuspręsti, kur nori važiuoti koncertuoti.

STATISTIKA: Švedijoje 10 procentų žmonių dainuoja choruose. Tai yra laisvalaikio forma.

APIE HIMNĄ: Mūsų abiturientai, baigę 12 klasių, privalo mokėti valstybinį himną. Dabar mokyklose renginių metu leidžiama fonograma. Negalima išeiti iš mokyklos nemokant savo valstybės himno.

APIE LAIMĘ: Laimingas esi, kai tave supranta. Esu laimingas, nes Vilniuje turiu tris anūkus, kuriuos man padovanojo dukra Agnė: 11 metų Gerda, 8 metų Rusnė ir 3 metų Kristijonas. Sūnus Adomas šiuo metu Londone dirba restoranuose ir kuria įvairius planus vykti į Australiją ir panašiai.

APIE KELIONES: Man labai patiko Pietryčių Azijoje, Tailande. Smagu buvo Meksikoje ir Kanadoje. Kanada apskritai man pasirodė esanti socialistinė valstybė. Su nemokamais gydymais. Jeigu nešioji akinius, tai du kartus per metus nemokamai gauni akinius. Tai yra pasakiška šalis.

APIE PAŽINIMĄ: Kai mes pradėjome keliauti su chorais, neapsistodavome viešbučiuose, nes buvome ubagai. Gyvendavome pas žmones. Todėl Vokietiją, Prancūziją ar Italiją mes pažinome iš vidaus. Gyvendamas šeimoje, su jais bendraudamas, tu pamatai daugiau negu paprastas turistas. Šveicarijoje iki šiol turime labai gerų draugų, su kuriais bendraujame ir keičiamės kalėdinėmis dovanomis.

PATARIMAI KELIAUJANTIESIEMS: Jei vyksit į Meksiką, nešiokitės kišenėje tekilos buteliuką. Prieš valgį - gurkšniuką, po valgio, vėl - gurkšniuką. Tikrai nepamaišys.

APIE ŽMONĄ: Ji yra suvalkietė. Žydrė dirba Kačinsko muzikos mokykloje su berniukų choru "Gintarėlis", neseniai atšventusiu veiklos 50-metį.

APIE ŽYDRES: Kartą koncertavome Italijoje. Berniukų choras, visi vyrai ir tik dvi moterys: mano žmona - ir koncertmeisterė, kurios vardas irgi Žydrė. Taigi, abi Žydrės. Italai nusprendė, kad tai populiariausias lietuviškas vardas.

APIE MOKYKLĄ: Mokykloje buvau vidutiniokas. Dažniausiai per vieną pamoką aš ruošdavau kitos pamokos namų darbus.

APIE KARJERĄ: Nuo 7 metų amžiaus pradėjau dainuoti "Ąžuoliuko" chore.

APIE LAŽĄ: Choro repeticijos yra tikras lažas. Tėvai tave nuveda ir tau užkrauna lažą. Negali žaisti kieme su kitais vaikais futbolo, sekmadieniais tėvai su sese išvažiuoja į gamtą, o tu turi sėdėti namie ir laukti repeticijos.

MEILĖ IŠ PIRMO ŽVILGSNIO. Aš manau, kad jinai yra.

PIRMOJI MEILĖ. Užklupo pradinėje klasėje. Įsimylėjau gražią klasiokę Ireną. Kad jinai man patiko, ji taip ir nesužinojo. Aš bijojau bendrauti su mergaitėmis. Tokie laikai buvo: sakydavom, ką čia bendrauti su tom bobom!

APIE POKŠTUS: Prieš trejetą metų balandžio 1-ąją man paskambino, prisistatė, kad iš policijos, ir pranešė, kad autobusas sulamdė mano automobilį. Galvojau, melagių diena smagiai prasidėjo. Išėjau į gatvę, žiūriu, iš tikrųjų automobilis aplamdytas. Kadangi visa tai įvyko naktį, pasirodo, autobuso vairuotojas pasiskambino į policiją ir užregistravo eismo įvykį.

EROTINIAI POKŠTAI: Kartą Muzikos centro vadovo Alvydo Lenkausko kabinete prikabinau nuogų gražuolių fotografijas, iškirptas iš kažkokio kalendoriaus. O ant kabineto durų pakabinau Petro I įsakymą: "Pavaldinys viršininko akivaizdoje privalo atrodyti kuo kvailiau".

VIRTUVĖJE: Geriausiai gaminu žydišką farširuotą karpį. Jį išmokė gaminti mūsų buvę kaimynai žydai. Patiekalo gaminimas reikalauja be galo daug kantrybės ir darbo. Visi labai džiaugiasi valgydami. Kai paprašo recepto, sakau: "Prašom!", bet išgirdę, sako, kad ne, gal nereikia...

PATINKA-NEPATINKA: Iš daržovių labiausiai patinka pomidorai, kopūstai, iš vaisių - vyšnios, persikai, mandarinai. Nemėgstu saldumynų ir negaliu valgyti česnako. Medikai man išaiškino, kad mano kepenys, matyt, neskaido česnako.

APIE METŲ LAIKUS: Mėgstamiausias laikas tada, kada geriausia žvejyba. Rugsėjis ir gegužė, birželis.

ŽVEJYBOS YPATUMAI: Kai atvažiavau gyventi į Klaipėdą, mano žmona Žydrė supažindino su savo draugais. Tai Faustas, kuris yra klasiokas su Audriumi Jakštu, mus ir išmokė žvejoti. Nuostabi vieta žvejybai - Nemuno delta.

APIE DAKTARUS: Šiaip mes tą draugą, kuris išmokė žvejoti, vadindavome: "Faustas, Faustas". Dabar jis apsigynė disertaciją ir yra daktaras Faustas.

LAIMIKIAI: Pasigirti neturiu kuo. Didžiausia mano pagauta lydeka yra 5 kilogramų, o lašiša - trijų su puse.

APIE TOBULUMĄ: 50-mečio proga gavau knygą, kurioje buvo parašyta apie idealią moterį: jai 88-eri, ji važiuoju dviračiu į sodą, nukrenta, susilaužo klubą, pavasarį ji darosi klubo protezavimą, ji mezga, gamina maistą, pilna gyvybės, jos megztos kojinės dabar atsidūrė Amerikoje. Ji toliau gyvena ir kuria ateities planus.

APIE NAMŲ RUOŠĄ: Vyras turi padėti žmonai namų ruošoje, bet aš nelabai padedu. Labai nemėgstu namų tvarkymo darbų.

APIE IDEALUS: Mes turėjome tokius pavyzdžius, kaip Jonas Aleksa, Giedrė Kaukaitė... Mums, vaikams, tai buvo pirmo ryškumo žvaigždės.

APIE SPALVAS: Gražiausia spalva - žalia.

APIE SAVIKRITIKĄ: Aš manau, kad esu savikritiškas, kiti mano, kad ne. Nes per daug sau leidžiu kalbėti. Norėčiau atsikratyti tingumo, nes kartais užeina tingėjimo priepuoliai, norėčiau atsikratyti blaškymosi.

APIE PRINCIPUS: Manau, kad kitiems mane perkalbėti yra sunku.

SAPNAI: Kartais pasapnuoju. Būna, sapnuose maloniai paskraidau ir, pabudęs galvoju, ką visa tai galėtų reikšti? Yra buvę ir taip, kad pabudęs galvoji, ačiū dievui, kad tai buvo tik sapnas.

APIE PINIGUS: Pinigai yra priemonė geriems darbams nuveikti, įgyvendinti savo norus. Jų, aišku, niekada neužteks.

APIE PRABANGĄ: Man svarbu tam tikras komfortas, bet nebūtinai prabanga.

APIE ATSIPALAIDAVIMĄ: Kol gyvenau Vilniuje, žaisdavau bridžą, o čia neturiu su kuo, nerandu? O gal ir nebėra kada.

SMAGI ISTORIJA: Kartą lipome į sceną, ir aš girdžiu, kaip publika juokiasi. Niekaip nesuprantu, kodėl. Pasirodo mūsų Nomeda "sugebėjo" scenoje surasti nedidelę skylutę ir joje užstrigo batelių kulniukas. Ji eina su vienu batu, publika juokiasi, o ji klausinėja, mergos ką daryt? Jos sako - eik ir pasiimk. Ji jau buvo nuėjusi pusę kelio, grįžo atgal, išsitraukė ir apsiavė batelį. Publika dar labiau šėlo.

NE SPAUDAI: Kartą konkurse visi choristai buvo labai susikaupę. Ir staiga vienas jaunuolis klausia, ką daryti, man labai pilvą pučia? Choro vadovas jo prašo: "Tu būk geras, dabar nepersk! Palauk kulminacijos!" Choristai išgirdo ir leipo juokais. Mes palaukėm, kol visi nusiramino, tik tada pradėjom dainuoti.

APIE MEILUŽES: Buvęs "Ąžuoliuko" vadovas Hermanas Perelšteinas mums nuolat kartodavo: "Muzika yra žmona, kuri nemėgsta meilužių".

APIE AUGINTINIUS: Esu alergiškas šuniukams, todėl augintinių laikyti negaliu. Kai nueinu į svečius, kur laiko šuniukus, jie visada atsigula man prie kojų. Jie nežino, kad aš negaliu jų glostyti.

APIE BALTĄ PAVYDĄ: Šiaulių choras "Dagilėlis" šiuo metu yra didžiausias choras Lietuvoje.

APIE KITUS UŽ VAIRO: Mane "pensininkai" labai nervina, bet ir "lakstukai" nervina. Žmogus turi važiuoti adekvačiai galimybėms. Yra galimybė, prašau, važiuok greičiau, bet nenardyk!

APIE IŠŠŪKIUS: Tai buvo 2003 metai, kai mes su režisieriumi Alvydu Vizgirda, dailininku Anatolijumi Klemencovu laimėjome konkursą rengti Dainų šventę Vilniuje. Stengėmės į šį reikalą įtraukti kuo daugiau klaipėdiečių. 2003 metų šventę daug kas laiko vos ne geriausia...

APIE APMAUDĄ: Tas klaipėdietiško branduolio pasiekimas Klaipėdoje liko nepastebėtas. Netgi buvo tokių kalbų: tai kada jie dirba, jeigu jie Vilniuje šventę daro?

POPULIARI SENTENCIJA: Lengviau atsiduoti, negu paaiškinti kodėl tu to nenori...

FILMAI: Labai mėgstu čekų režisierių Iržį Menselį. Labai patinka jo filmai. Galiu žiūrėti ir žiūrėti.

KLAIPĖDA PO 100 METŲ: Aš tikiuosi, kad Klaipėdoje nebeliks tvorų, kurios neleidžia prieiti prie vandens. Ir neliks sovietmečio apraiškų...

APIE GALIAS: Jeigu būčiau visagalis, labai norėčiau, kad baigtųsi konfliktai, kurie drasko pasaulį. Norėčiau žmonėse panaikinti agresiją.

APIE LAIKĄ: Jeigu galėčiau sustabdyti gyvenimo laikrodį, sustabdyčiau jį ties 48 metų padala.

Kalbino Gintaras TOMKUS