Tomas Mikalauskas: "Mokausi atsiverti žmonėms"

Kai juokais Tomo paklausiau, ar akademinės muzikos atstovai mieliau griežia bažnyčioje, ar vestuvėse, jis kuo rimčiausiai atsakė, jog ir ten, ir ten vienodai mielai. Tai natūralu. Kaip natūralu profesionaliam muzikantui groti gatvėse, kavinėse, privačių namų kertėse. "Stingas irgi baruose pradėjo", - priminė pokalbininkas.

Stingas, "U2", AC/DC, "Depeche Mode"... Tokį repertuarą atlieka du vaikinukai dviem instrumentais, sukurtais klasikinei muzikai.

Spontaniškai

Kaip visi geriausi dalykai, violončelininkų "T&K Duo" atsirado tarsi iš nieko. Spontaniškai. Ir kol kas - tai vienintelis toks duetas Lietuvoje.

"Maždaug prieš pusantrų metų man paskambino Karolis, kurį tada menkai tepažinojau, ir pasiūlė užsidirbti pinigų grojant Palangos Basanavičiaus gatvėje, - "Vakarų ekspresui" pasakojo T. Mikalauskas. - Studentams, kaip žinote, reikia kaip nors užsidirbti, bet studentai nenori labai sunkiai dirbti..." - juokėsi. Tada Tomas jau pats buvo įkūręs styginių kvartetą "Musica Libera" - pasirodydavo renginiuose, jubiliejuose, vestuvėse...

"Karolio pasiūlymas man patiko, - prisimena Tomas. - Pradėjome Palangoje su trimis stilizuotais roko klasikos kūriniais, be jokio įgarsinimo. Paskui pasirodėme Jūros šventėje. Po to - Autobusų stotyje, projekte "Mes esame", kurio iniciatorius - Vaidas Kvedaras. Pamatėme, kad žmonėms patinka. Tada įsigijome įgarsinimo aparatūrą, išplėtėme repertuarą. Taip ir įsivažiavome."

T. Mikalauskas iki šiol dar muzikuoja su kolektyvais "Musica Libera" ir "Ars Scantus" (smuikas, violončelė, fortepijonas ir du dainininkai), tačiau duetas šiuo metu - populiariausias.

Patys sau vadybininkai

Tomai, "T&K Duo" populiarumas auga kaip ant mielių. Turite savo vadybininką, mecenatą, patarėją?

Ne, nieko panašaus neturime. Patys sau vadybininkai, mecenatai ir patarėjai.

Esate studentai. Galbūt jūsų studijų draugai paskolino raktą į populiarumą? O gal tėvai yra nuėję panašų kelią ir dalijasi patirtimi?

Irgi ne. Studijų draugų, tiesą sakant, nėra daug: šiuo metu Klaipėdos universitete, Menų fakulteto Instrumentinės muzikos katedroje, pagal styginių muzikos programą mokomės septyniese: aš, Karolis, viena smuikininkė ir keturi gitaristai.

Tiek mane, tiek Karolį užaugino mamos. Jos nėra susijusios su muzika.

Tai kas jus atvedė prie muzikos ir svarbiausia - kaip sugebėjo prie jos išlaikyti tokį ilgą laiką?

Iš tiesų, aš savo violončelės iš rankų nepaleidžiu jau 20 metų. Bet per tą laiką visko buvo... Ne taip paprasta išlaikyti, kai aplink tiek pagundų smagiau leisti laiką.

Viskas prasidėjo darželyje, kai buvau penkerių metų. Atsimenu, kad iš Eduardo Balsio menų gimnazijos buvo atėjusi mokytoja. Reikėjo paploti, kažką padainuoti... Na, ir paplojau, - šypsosi, - ir tiko. Tada mama nuvedė į "balsinę". Patekau į Violetos Bendoraitienės violončelės klasę. Ji mane mokė 12 metų. Bet ne viskas buvo rožėmis klota.

Spaudė?

Na, taip. Dabar suprantu kodėl, o tada toks vidinis pyktis ėmė. Ne viskas ten man buvo gerai, ypač 12 klasėje. Lietuvių kalba ypač nesisekė. Buvau jautrus, kompleksuotas, jaučiausi... išmuštas iš vėžių, nusivylęs. Nebepasitikėjau savo jėgomis. Viską mečiau, neišlaikęs egzaminų, ir išėjau dirbti. Ketverius metus niekur nesimokiau.

Kokį darbą dirbote?

Griežiau violončele. Klaipėdos kameriniame orkestre ir Muzikiniame teatre.

Reikia smūgio

Kas atsitiko, kad nusprendėte studijuoti toliau?

Labai paprastas dalykas: išmetė iš darbo. Nes neturėjau diplomo. Tuo metu viskas susidėjo į krūvą: asmeninės problemos, mamos liga, darbo netekimas... Tai buvo laikas, kai viskas slydo iš rankų. Buvau užsidaręs, priklausomas nuo interneto, piktas ant visų... Žmogui reikia ne vieno smūgio, kad gyvenimas pakryptų kita vaga. Tik tada supranti, kad niekas neprivalo tavimi rūpintis, kad pats turi tai daryti. Ir ne tik apie save galvoti, bet ir apie kitus.

Tuo sunkiu metu sutikau dėstytoją Mindaugą Bačkų. Jis mane paragino studijuoti universitete. Atsakiau, kad norėčiau.

Kodėl jūs jam rūpėjote?

Aš, kaip minėjau, buvau išprašytas iš Klaipėdos kamerinio orkestro, kuriam jis vadovavo. Kai vėliau jis man pasiūlė studijuoti, supratau, jog šis žmogus manimi tiki. Jis buvo pasiruošęs padėti - vien iš idėjos. Pusę metų mane ruošė stojamiesiems, be jokio atlygio. Egzaminai vyko Vilniuje.

DU. Klaipėdos universitete, Menų fakultete, šiuo metu studijuoja du violončelininkai - ketvirtakursis Tomas ir antrakursis Karolis. Spontaniškai gimęs vaikinų koncertinis duetas "T&K Duo" - ant populiarumo bangos. Asmeninio albumo nuotr.

Mindaugas Bačkus jums tapo daugiau nei atlikimo meno mokytoju?

Pirmiausiai tai yra talentingas violončelininkas, muzikantas profesionalas, aukštos klasės pedagogas. Žmogus, reikiamu metu paskatinęs mane susiimti ir be reikalo nenuolaidžiavęs.

"Nebeapžiojame"

Jūs ir Karolis - du violončelininkai visame universitete. Jaučiate tam tikrą dėmesio prabangą?

Taip. Ir ne tik dėstytojų dėmesį jaučiame. Mums nereikia kaip vilniečiams laukti po tris valandas eilėje, kad gautume klasę parepetuoti. Todėl labai kviečiu klaipėdiečius mokytis būtent Klaipėdos universitete, neišvažiuoti.

Karolis jums - draugas ar konkurentas?

Scenoje - konkurentas, visur kitur - draugas ir brolis. Mes ambicingi muzikoje, abu siekiame tobulėti.

Ką veiksite baigęs mokslus?

Dar neapsisprendžiau. Svarstau galimybę studijuoti toliau, siekti muzikos magistro laipsnio.

Kur?

Klaipėdoje. Nematau būtinybės kur nors išvažiuoti. Aš iš tų žmonių, kurie mano, jog gerą gyvenimą galima susikurti ten, kur esi. Aš Klaipėdoje kas antrą žmogų pažįstu, ir dėl to jaučiuosi gerai.

Išsukote komerciškai sėkmingą projektą. Galėtumėte gyventi vien iš šios veiklos, kam jums magistras...

Na, taip, dabar kvietimų koncertuoti tiek, kad jau nebeapžiojame. Ir į užsienį koncertuoti kviečia. Bet taip nebus visada. Be to, milijonų mums niekas nežarsto... Dar norėčiau mokytis.

Svarbiausia - laisvė

Kur didžiausias malonumas groti?

Kur - ne svarbiausias kriterijus. Mes griežiame ir koncertų salėse, ir kavinėse, ir bažnyčioje. Malonumas yra grįžtamasis ryšys. Kai "pagauni" publiką. Didžiausią laisvę jaučiame grodami gatvėje, ten labiausiai atsipalaiduojame. Todėl, kad žmonės neįpareigoti sėdėti ir tavęs klausytis - bilieto nepirko. Jie prieina, pasiklauso, patinka - pabūna, kai kurie netgi šoka, nepatinka - nueina sau.

Kurioje bažnyčioje galima jus išgirsti?

Švento Juozapo Darbininko bažnyčioje. Griešiu ir Kūčių vakarą, ir Kalėdų rytą - su bažnyčios choru ir ansambliu.

Kas muzikantui daro didžiausią reklamą?

Atlikimas. Sugebėjimas būti nuoširdžiam. Atsipalaidavusiam. Kai groji, kas patinka, kai jautiesi laisvas. Laisvė - labai svarbu.

Mums su Karoliu tiesiog smagu atsisėsti ir suvartyti gabalą. Nesvarbu kur: pilnoje koncertų salėje ar kambarėlyje išvis be žiūrovų.

Kaip manote, kodėl taip sparčiai auga jūsų populiarumas? Kokį sėkmės patarimą duotumėte jus stebintiems studentams?

Nežinau. Nesame dideli profesionalai, tiesiog daugiau sau leidžiame. Studentams reiktų mažiau skepticizmo ir daugiau drąsos.

TIKSLAS. "Manau, kad kiekvienas muzikantas turi labiausiai ugdytis savo paties asmenybę. To aš dabar ir siekiu, toks mano tikslas: mokausi būti žmogumi, asmenybe, kad galėčiau atsiverti publikai, savo atlikimu įkvėpti žmones, sušildyti", - sako violončelininkas Tomas Mikalauskas. Asmeninio albumo nuotr.

Specialiai populiarumo "nestrategavote"?

Ne. Kartą vienas žmogus, neminėsiu, kokiame projekte, pasiūlė dėl šou nusirengti iki apatinių. Kitaip tariant, šokiruoti publiką - kad atsimintų pasirodymą. Aš nesutikau, nes nenorėčiau, kad atsimintų būtent todėl, kad buvau be kelnių. Taip kvailioti gali garsūs, daug pasiekę muzikantai, tik jie gali sau tai leisti. O mes tik pradedame. Tai nebūtų gera pradžia.

Kodėl nepatekote į "Lietuvos talentų" finalą?

Čia jau klausimas ne mums.

Kaip manote, ko nepadarėte?

Neorganizavome balsavimo agitacijos. Per mažai dėmesio tam skyrėme. Bet mes nesigailime. Pasirodėme, manau, gerai, savo tikslą pasiekėme.

Minėjote, kad jau esate kviečiami ir į užsienį.

Taip, esame kviečiami į Dubliną. Be to, mūsų koncertine veikla susidomėjo vilnietė dizainerė Indra Marcinkevičienė. Ji labai vertina styginių muziką. Neseniai griežėme jos namuose. Ji siūlo kartu vykti į Angliją, Prahą - į panašius renginius.

Kada paskutinį kartą ilsėjotės nuo muzikos?

Rugsėjo mėnesį. Buvome su draugais šešiese išvykę į Siciliją. Išsinuomojome namuką, daug ką pamatėme ir nuostabiai praleidome savaitę.

Kas jūsų draugai?

Muzikantai, menininkai, daugiausiai iš "balsinės".

Kuriame uostamiesčio rajone užaugote, ką prisimenate apie vaikystės draugus?

Augau Baltijos prospekto rajone. Neblogi chuliganai buvome... Žodžiu, esu gerai susipažinęs su gatvės sąlygomis ir kiemo kultūra... - juokiasi.

Peraugti save

Tomai, kodėl tiek mažai jaunuolių renkasi profesionalų muzikos atlikimą? Ar vaikai jau tenori groti išmaniaisiais?

Čia tikrai didelė problema. Dažnai apie tai kalbamės su dėstytojais. Kažkas daroma ne taip. Muzikos mokyklos nebeužaugina vaikų universitetui.

Ir katedrą gali tekti uždaryti?

Jeigu niekas nesikeis, taip ir bus. Septyni studentai - tai labai liūdnas skaičius. Reikia kardinalių pokyčių.

Kas sunkiausia muzikanto kelyje? Kas toji šoko terapija?

Peraugti savo ribas. Ateina toks laikas, kai privalai tai padaryti. Tai gana skausminga. Aš pats mokau vaikus groti ir matau, kaip iš pradžių jiems įdomu, smagu, pagauna azartas, o paskui... Kai reikia eiti tolyn, kai prireikia ištvermės, kasdienės kantrybės, daugelis nuleidžia rankas, meta tą reikalą.

Iš muzikos galima pragyventi?

Sudėtinga, bet galima. Muzikantas turi būti ne tik atlikėjas, bet ir vadybininkas. Tam reikia šiek tiek įžūlumo.

Iš kokios pasaulinio masto asmenybės norėtumėte pasisemti žinių, patirties, patarimų?

(Susimąsto) Iš daug ko galima mokytis, ir ne tik pasaulyje; čia pat, Lietuvoje, yra daug puikių muzikos profesionalų. Bet ne kiekvienas profesionalas tinka būtent tau kaip mokytojas. Turi atitikti tam tikri dalykai, užsimegzti tarpusavio ryšys... Nes neateisi taip paprastai ir nepasiimsi iš žmogaus tai, ko tau iš jo reikia, jeigu nėra to ryšio. Be to, aš manau, kad kiekvienas muzikantas turi labiausiai ugdytis savo paties asmenybę. To aš dabar ir siekiu, toks mano tikslas: mokausi būti žmogumi, asmenybe, kad galėčiau atsiverti publikai, savo atlikimu įkvėpti žmones, sušildyti.

Sunkus klausimas

Internete perskaičiau apie jūsų duetą tokį atsiliepimą: "Tomas labai rimtas, Karolis labai liūdnas."

(Sutrinka) Tikrai?

Ir dar: "Bet šiaip - gražūs ir savi."

(Šypsosi) Aš esu gana užsisklendęs, man tikrai nėra labai paprasta atsiverti, bendrauti. Bet aš stengiuosi.

Ar rimtas, gražus ir talentingas Tomas laimingas meilėje?

Labai sunkus klausimas...

Paklausiu kitaip: ar lieka laiko tauriems santykiams ne tik su muzika?

Jeigu nori rimtai užsiimti savo profesine veikla... nelieka.

Meilė trukdo?

Meilės neužtenka. Reikia pagarbos, pasitikėjimo, kad išlaikytum santykius. Tik tai sukuria artumą tarp žmonių. O be artumo nėra nieko...

Kovo mėnesį savo paskyroje socialiniame tinkle jūs parašėte: "Manau, įsimylėjau. Ką daryti?". Ar jau žinote, ką daryti?

(Nustemba) Kovo mėnesį? Aš tai parašiau?

Taip.

Gal praeitų metų? Neatsimenu...

Tai ką daryti, Tomai?

Nežinau. Man šis klausimas vis dar lieka atviras.

Per dvi naktis

Jūs kuriate savo muziką?

Ne. Bet esu aranžavęs mūsų dueto atliekamą muziką Kameriniam orkestrui. M. Bačkus, mano dėstytojas ir orkestro vadovas, šią užduotį patikėjo ne profesionaliam aranžuotojui, o būtent man. Pats tuo netikiu, bet per dvi naktis parašiau.

Tai buvo iššūkis.

Turbūt pats didžiausias gyvenime.

Ar svajojate apie pasaulio muzikos sales?

Būtų keista, jei nesvajočiau...

Gal netrukus jus pamatysime solo koncerte?

Iki solo dar reikia gerokai paaugti.

Kur artimiausiu metu galima pasiklausyti jūsų dueto viešoje erdvėje?

(Varto užrašus) Šiais metais vien tik šventiniai renginiai, privatūs užsakymai... Va šiandien Menų fakultete man buvo viešas atsiskaitymas. Kitų metų grafiko dar neturiu.

Dar koncertuojate nemokamai?

Priklauso nuo to, kas prašo.

O dar prašo koncertuoti nemokamai?

Jau nebe, - juokiasi. - O jeigu rimtai - žinoma, mes apsvarstome visus kvietimus ir pasiūlymus. Tik laiko turime vis mažiau.