Tomas Viluckas: "Kartais Dievą kviečiu pasiaiškinti..."

Tomas Viluckas: "Kartais Dievą kviečiu pasiaiškinti..."

Aš rašau dviem pirštais spaudydamas pelę. Yra kompiuterio programa, specialiai pritaikyta neįgaliesiems. Be kompiuterio būtų sunku. Jo dėka galiu fiksuoti savo mintis, bendrauti su visu pasauliu, gauti informacijos.

Pavasariop, regis, žada pasirodyti Jūsų knyga. Apie ką ji?

Knyga vadinsis "Malonės versmės" ir bus apie sakramentus. Tikslas - paaiškinti žmonėms, kokios apeigos vyksta bažnyčioje, kokia jų prasmė ir panašiai. Knygos pagrindą sudarys straipsniai, pasirodę leidiniuose "Katalikų pasaulis" ir "Artuma".

Visą dieną praleidžiate prie kompiuterio. Tikriausiai pasiilgstate gyvo bendravimo su žmonėmis?

Na, žmonės pas mane ateina, lanko. Užsuka draugai, su kuriais miela leisti laiką, bendrauti. Ateina žmonės, ieškantys sustiprinimo, pagalbos ar atsakymų į jiems svarbius klausimus - atveria savo sielą. Yra ir tokių, kuriems reikia intelektualaus bendravimo - susitinku su jais, skaitau paskaitas.

Kur Jūs skaitote paskaitas?

Įvairiai - važiuoju ten, kur mane kviečia, arba nedidelės grupelės atvyksta pas mane. Prieš mėnesį lankėsi išsiskyrusių moterų grupė, prieš savaitę - dvylika vyrukų iš Vilniaus. Skaičiau jiems paskaitą apie vyriškumą.

Jei žmonėms esate dvasios vedlys, tai iš kokios versmės stiprybės semiatės pats?

Mano versmė - Dievas. Jame ieškau vidinės atramos. Ir ne tik. Man labai svarbus bendravimas su Juo. Tas ryšys mane ir palaiko, suteikia jėgų. Malda, Biblija... Galiausiai Dievą sutinkame vienas kitame.

Dauguma žmonių į Dievą atsigręžia po patirtos nelaimės. O kaip buvo Jums?

Man lūžis įvyko prieš šešiolika metų. Tada spiritizmo seanso metu perkainojau vertybes. Suvokiau, jog ne viskas šiame pasaulyje matuojama pojūčiais bei apčiuopiamais ir tik protu suvokiamais dalykais. Žinoma, tai buvo skaudi patirtis, bet po to prasidėjo dvasiniai ieškojimai. Dabar esu įsipareigojęs katalikas.

Kam įsipareigojęs?

Aš katalikybę suprantu kaip gyvenimo būdą, pažiūras į mane supantį pasaulį.

O malda, pasninkas, ėjimas į bažnyčią - irgi įsipareigojimai?

Sakramentų praktika, Bažnyčios tradicijų laikymasis nėra įsipareigojimas, nors ir manoma, kad tuo galima atsipirkti, išsiteisinti. Aš siūlyčiau įsipareigojimą prieš Dievą gretinti su įsipareigojimu asmeniui. Pavyzdžiui, mylimam žmogui, vaikui. Mes įsipareigojame savo jausmais, mintimis, širdimi, galiausiai - visu savo gyvenimu. Įsipareigojimas - gyvenimas toks, kokį tu jį turi.

Ar Jums teko kada konfliktuoti su Dievu?

Na, jei yra santykiai, tai tie santykiai būna įvairūs. Gyvai bendraudamas pasakai ir aštresnį žodį, - šypteli. - Tačiau keiksmų - "apleidai mane", "siunti išbandymus" - nesu ištaręs. Aš tiesiog kartais Dievą kviečiu pasiaiškinti...

Ir dažnai Dievui tenka prieš Jus aiškintis?

(Šypsosi) Sunku tą dažnumą pamatuoti... Priklauso nuo aplinkybių - jei kartais nevyksta tai, kas turėtų vykti, tada ir bandau išsiaiškinti.

Ar gaunate atsakymą?

Matote, gyvenimas su Dievu - tai ne klausimai ir atsakymai. Kai kurie klausimai paaiškėja tik po keliolikos metų, kiti iškyla naujai. Kai kurie lieka neatsakyti.

Ar norėtumėte gauti atsakymą į visus klausimus?

Oi, - juokiasi. - Tai būtų gyvenimas rojuje.

Mes gi galime kurti rojų ir žemėje...

Taip, mes iš prigimties to siekiame. Tik štai kokiomis priemonėmis...

Materialinėmis, žinoma... Bet kodėl? Kas mums atsitiko?

Daug lėmė ideologijos, susiformavusios per pastaruosius du šimtus metų. Mes nė nejaučiame, kaip pradedame jomis vadovautis, kaip mums primetamos vertybės, išaukštintos tų ideologijų. Laimę suvokiame tik kaip materialinės gerovės sukūrimą. Žinoma, negalime tos gerovės atmesti, bet per ją pamiršome, koks mūsų tikslas.

Praėjusiame amžiuje F. Nyčei paskelbus, jog Dievas mirė, vieni tuo galbūt patikėjo, bet ne visi. Mūsų visuomenėje Dievas šiandien paliekamas tik bažnyčioje. Jis išstumtas iš daugelio gyvenimo sferų. Tą patvirtina ir Kalėdų šventė, kuri prasideda ir baigiasi "Akropolyje", o pačios Kalėdos žmonėms - stresas, vaišės, dovanų pirkimo psichozė. Tokiu atveju labai sunku įsileisti Dievą į širdį.

Ką daryti, kad grįžtų tikroji Kalėdų dvasia?

Sustoti ir įsiklausyti į savo širdį - išgirsti tai, ką ji jums sako, byloja, dėl ko ji kankinasi. Ten yra tikroji mūsų esmė, kurią dažnai stumiame į patį giliausią kampą.

O Jūs, Tomai, laukiate Kalėdų?

Laukiu, - susimąsto. - Laukiu, kad ir vėl galėčiau prisiliesti prie slėpinio. Tiesa, prie to galima grįžti kasdien, bet Kalėdų laikotarpiu, kai viskas alsuoja džiaugsmu, laukimu, šurmuliu, švente, susikuria atmosfera, kurioje nori gyventi ir grimzti vis giliau. Pasiekti branduolį, pačią šerdį.

Ką vadinate slėpiniu?

Jėzaus gimimą. Tai momentas, kai Dievas įžengė į žmonijos istoriją. Jis prabilo į žmogų jo neteisdamas. Jis gimė kūdikio veidu - mažas, trapus, pažeidžiamas.

Ką Kalėdų proga padovanosite žmonai?

Ne dovanos yra svarbiausia. Bet aš Jolitai ruošiu staigmeną...

O kaip judu susipažinote?

Aš visiems juokauju, jog mes - senamadiška pora. Per švento Roko atlaidus susipažinome Palangoje ant šventoriaus, - juokiasi. - Penkerius metus bendravome, po to susituokėme - vasarą bus treji metai, kai esame vyras ir žmona. (Tuo metu, kai viešėjome pas Tomą, Jolita buvo išvykusi į Vilnių. Universitete ji studijuoja doktorantūrą. Klaipėdos universitete dėsto sociologiją. - Aut. past.)

Uždariusi Tomo namų duris, įkvėpiau šilto žiemos oro ir mintyse palinkėjau: "Dieve, suteik jam stiprybės". Tiek, kiek jis suteikia kitiems...

Sidebar placeholder