Vasario 23 d. pasaulis atsisveikino su Umbertu Eko.
Dosjė
Gimė 1932 m. sausio 5 d. Aleksandrijoje, Italijos Pjemonto regione. Tėvas kilęs iš 13 vaikų šeimos, dirbo buhalteriu, kariavo trijuose karuose.
1954 m. U. Eko studijavo filosofiją Turino universitete. Apsigynė daktaro disertaciją apie Tomo Akviniečio estetiką. Pasak rašytojo, tuo metu jis prarado tikėjimą ir paliko Katalikų bažnyčią.
1956-1964 m. dirbo televizijoje kultūros redaktoriumi, rašė laikraščiams.
1959-1976 m. dirbo leidykloje, kuravo filosofijos, sociologijos ir semiotikos spaudinius.
Nuo 1961 m. dėstė Turino universitete estetiką.
1961-1971 m. skaitė paskaitas Florencijos bei Milano universitetuose.
1980 m. išleistas pirmasis romanas "Rožės vardas".
1992-1993 m. dėstė Prancūzijos kolegijoje (College de France).
2003 m. buvo paskirtas Naujosios Aleksandrijos bibliotekos (Bibliotheca Alexandrina) Egipte konsultacinės tarybos nariu.
53 metus (nuo 1962 m. rugsėjo) buvo vedęs vokiečių kilmės menų mokytoją Renatę Ramge (Renate Ramge).
Turi sūnų ir dukrą.
Dvejus pastaruosius metus kovėsi su vėžiu, dirbo iki paskutinės dienos ir parengė leidybai esė ir straipsnių rinkinį.
Mirė vasario 19 d. savo namuose Milane eidamas 85-uosius metus. Pagal paskutinę rašytojo valią, atsisveikinimo ceremonija buvo kukli.
Citatos
Mano pavardė išgalvota: "Ex Coelis Oblatus" lotyniškai reiškia "siųstas dangaus". Naujagimių registruotojas davė ją mano seneliui - pamestinukui.
Mano tėvas buvo buhalteris, jo tėvas - spaustuvininkas.
Tėvas buvo vyriausias iš trylikos vaikų, aš - jo pirmagimis sūnus. Man pirmas gimė sūnus. Mano sūnus pirmiausiai susilaukė sūnaus. Kur aš lenkiu? Jeigu staiga paaiškėtų, kad Eko šeima kilusi iš Bizantijos imperatorių, mano anūkas turėtų būti laikomas karališkojo sosto įpėdiniu.
Gimiau šeimoje, kurioje nebuvo nieko paslaptingo. Nebuvo jokių mistifikacijų, išskyrus Kalėdų Senelį.
Vaikystėje mama man skaitydavo garsiai. Tekstą, kurį ji man perskaitė iš vaikų žurnalo, kai buvau 4 metukų, aš prisimenu taip aiškiai, tarsi ji būtų skaičiusi vakar.
Būdamas jaunas, mano tėvas mėgo knygas, bet jų negalėjo įpirkti. Jis skaitydavo gatvėse. Prieidavo prie prekiautojų, imdavo knygą ir skaitydavo tol, kol būdavo nuvejamas. Tada eidavo iki kito prekiautojo ir, susiradęs tą pačią knygą bei atsivertęs tą patį puslapį, skaitydavo toliau.
Taip, aš irgi rašiau eiles. Tam tikrame amžiuje poezija panaši į paaugliškus spuogus. Tik geras poetas sudegina savo ankstyvuosius bandymus, o blogas - publikuoja.
Pusę amžiaus buvau teoretikas. Sulaukęs 50 metų, tapau romanistu.
Maždaug ties amžiaus viduriu dažnas vyras palieka šeimą ir išvažiuoja į Karibus su jauna šokėja. Man toks sprendimas atrodė pernelyg sudėtingas ir šokėja per brangi. Todėl aš pasirinkau paprastesnį variantą: parašiau romaną.
Išleidęs "Rožės vardą" gavau didelius honorarus ir klausiau savęs, ką man su jais daryti. Atėjo natūralus atsakymas - pirkti kitas knygas.
Pradėjęs rašyti naują knygą, tvirtai tikiu, kad ji paskutinė.
Paprastai romaną rašau apie šešerius metus. Labai nusimenu, kai tenka baigti, nes žinau, kad kartu baigsis malonumas ir nebebus staigmenų.
Aš filosofas. Knygas rašau tik laisvalaikiu.
Rašymas pratęsia ranką ir šiuo atžvilgiu yra beveik biologinis veiksmas.
Knyga - kaip šaukštas, kūjis, ratas arba kaltas. Kartą išrasti, jie nebegali būti patobulinti.
Negalima pagaminti šaukšto, kuris pranoktų šaukštą.
Šiuolaikiniai ratai yra tokie pat, kaip ir priešistoriniai, o modernieji išradimai - kinas, radijas, internetas - nėra biologiniai.
Galbūt lapus gaminsime ne iš popieriaus, bet knyga liks knyga.
Mane traukia okultizmas ir žmonės, kurie domisi okultiniais mokslais. Įdomu, kad 90 proc. iš jų yra tikintys arba tampa tikinčiaisiais. Bet aš likau ateistas.
Mano knygų kolekcijoje nėra Galilėjaus darbų, nes jis pasakė tiesą. Užtat joje yra Ptolemėjas, nes savo astrologinėse teorijose jis klydo.
Gera knyga visada protingesnė už savo autorių. Dažniausiai ji pasakoja apie dalykus, kurių autorius nė neįtaria.
Semiotika (filosofinė ženklų ir simbolių teorija. - Red. past.) - irgi melo teorija. Jeigu ji būtų tiesos teorija, ji manęs taip nedomintų.
Jei būčiau gyvenęs viduramžiais, jau būčiau miręs: tuomet gyvenimo trukmė nesiekdavo nė 40 metų. Jei kas nors tyrinėja dinozaurus, dar nereiškia, kad jis pats nori būti dinozauru.
Anksčiau žmonės garbino idealus - graikų dievus, apskritojo stalo riterius, o televizijos epochoje grožio pavyzdžiu tapo mergina kaip visos.
Pasaulyje gyvena septyni milijardai žmonių, tarp jų yra nemažai puskvailių. Anksčiau jie reikšdavosi draugų kompanijoje arba bare. Apsvaigę nuo kelių taurių, galėjo kalbėti nesąmones ir visus linksminti. Dabar jie turi galimybę reikštis internete.
Mane mažai jaudina interneto vartotojų skaičius. Viskas, kuo jie užsiima - tai bendravimas su šmėklomis.
Niekas neskatina tiek samprotavimų kaip beprasmybė.
Svetimas kvailumas niekada nesumažina tavojo.
Mūsų laikais daugelis žmonių toleranciją painioja su abejingumu.
Tikrasis herojus - visada herojus per klaidą. Iš tiesų jis svajoja būti sąžiningu bailiu, kaip ir visi kiti.
Visi visada gimsta ne po savo žvaigžde. Vienintelis būdas gyventi žmogiškai - kasdien koreguoti savo horoskopą.
Ateities spėjimas nėra profesija. Ateitis neprasideda nuo to, ką žinome.
Būdingas pranašų, tikrų ir netikrų, bruožas - nuolatos klysti. Nebeatsimenu, kas pasakė: "Jei ateitis yra ateitis, ji visada būna netikėta." Svarbiausia ateities savybė - nuolat stulbinti.
Kas gėris vienam - blogis kitam. Bet ir pasakose skirtumas tarp fėjos ir raganos - tik amžiaus ir išvaizdos klausimas.
Detektyvinė literatūra man patraukli tuo, kad kelia esminį filosofinį klausimą - kas visa tai padarė?
Velnias - tai ne kūno pergalė. Velnias - tai dvasios puikybė. Tai tikėjimas be šypsenos. Tai tiesa, kuria niekada neabejoji. Velnias niūrus, nes jis visada žino: kad ir kur eina - visada ateina ten, iš kur išėjęs.
Patirtis rodo, kad žmogus, dėl nieko nesigailintis, nejaučia noro tapti geresnis.
Nėra didesnės neteisybės nei teisiojo baudimas, nes ir paskutiniam nusidėjėliui atleidžiama paskutinė nuodėmė, o teisiajam neatleidžiama nė pirmoji.
Aš nežinau, ką reiškia teisumas, ir bent čia aš teisus.
Visur ieškojau ramybės ir tik vienoje vietoje radau - kampe, su knyga.
Mitas, paskleistas leidėjų, - kad žmonės nori skaityti lengvą literatūrą.
Kiekvienas skundžiasi savosiomis aplinkybėmis. Kas ką turi, tas tuo ir skundžiasi.
Žmonės labai greitai pavargsta nuo paprastų dalykų.
Visa pasaulinė literatūra nori vieno - begalybę padaryti pasiekiamą.
Esu visiškai tikras, kad bet kuri perskaityta knyga verčia tave skaityti kitą.
Pamišėliai ir vaikai visada sako tiesą.
Galbūt aš ne toks išmintingas, kaip manau pats, ir juo labiau ne toks išmintingas, kaip mano kiti.
Tikriausiai kiekvienas, mylintis žmones, turi pareigą mokyti juoktis iš tiesos, mokyti juoktis pačią tiesą, nes vienintelė tvirta tiesa - kad reikia išsilaisvinti iš nesveikos aistros atrasti tiesą.
Žmogaus galimybių riba visiškai neįdomi ir nuvilianti - mirtis.
Nuo to laiko, kai ėmiau senti, mano trumpalaikė atmintis silpsta. Jeigu išeinu iš miegamojo pasiimti knygos, nuėjęs iki svetainės susimąstau, ko atėjęs. Užtat jaunystės prisiminimai kyla į paviršių. Ilgalaikė atmintis veikia puikiai.
Gamta nėra linijinė, laikas jai nė motais. Laikas - Vakarų pramanas.
Būkite kuklūs ir atsargūs tol, kol ateis laikas prabilti. Prabilę, kalbėkite tvirtai ir oriai.
Vienas universiteto dėstytojas kartą pasakė, kad mes visą gyvenimą sekame tą pačią idėją, tik skirtingais pavidalais, ir nieko kito nedarome. Po 30 metų supratau, kad jis teisus.
Aš dar neradau minties, paskui kurią einu. "Mirties akimirką viskas paaiškės", - sako mano kolega. Aš laukiu šios akimirkos su tam tikru nekantrumu, kad pagaliau suprasčiau, kokia buvo svarbiausia mano gyvenimo mintis.
Viskas tampa suprantama, kai nebėra ko suprasti.
Tą paskutinę akimirką, kai gyvenimas, sluoksnis po sluoksnio, pripildomas patirties, kai jau viskas žinoma, visos paslaptys, ir kam gimei, ir kodėl miršti, ir kaip viskas galėjo būti kitaip, tampi išmintingas, bet išmintis tą akimirką reiškia žinoti, kad viską šitame pasaulyje sužinai per vėlai.
Nėra nieko geriau, nei įsivaizduoti kitus pasaulius, kad užmirštum, koks skausmingas tas, kuriame gyvename. Bent taip galvojau anuomet. Tada dar nesupratau, kad įsivaizduodami kitus pasaulius keičiame šį.
KNYGOS
lietuvių kalba
"Rožės vardas"
"Fuko švytuoklė"
"Vakarykštės dienos sala"
"Baudolinas"
"Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna"
"Nesitikėkite atsikratyti knygų"
"Sukurti priešą ir kiti proginiai rašiniai"
"Prahos kapinės"
"Nr. O"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą