Kitas italų filosofo ir rašytojo Umberto Eko (Eco) romanas vadinsis "Paskutinė Napoleono naktis". Arba "Meilė Kopernikui". O galbūt "Oskaro Vaildo namų griuvimas". Gali būti ir "Dar kartą apie gyvūnų sielą".
Šiuos variantus semiotikos profesorius užrašinėjo ant popieriaus lapelio. Bet vėliau pridūrė bandąs tik paerzinti: "A little hoax!" (mažytis pokštas).
Mistifikacija, paslaptys, intelektualiniai labirintai - bruožai, kuriais pasižymi Eko kūryba nuo to laiko, kai "Rožės vardo" sėkmė 1980 m. pakeitė jo gyvenimą. Beje, keletas antrojo Eko romano "Fuko švytuoklė" (1988) skyrių sudarė visą Deno Brauno (Dan Browne) "Da Vinčio kodo" siužetą.
"Braunas parašė neblogą pramoginį romaną, kuris skaitomas ne be malonumo, - sako Eko. - Jis panaudojo okultinius paistalus, kokių ir aš pats įterpiau į "Fuko švytuoklę", tik padarė tai labai groteskiškai. Žmonės, neturintys ką veikti savaitgalį, dabar lanko Brauno romanų veiksmo vietas, pavyzdžiui, Luvrą, kur, pagal Brauną, ilsisi Marijos Magdalietės palaikai."
Į susitikimą su žurnalistu Eko atvyko tik ką atskridęs iš Niujorko, pavargęs, sielojosi pateiksiąs nepakankamai medžiagos interviu, skundėsi neturįs apetito, tačiau į valgiaraštį žvelgė vos porą sekundžių ir užsisakė omarą. Oficianto paklausė, ar galėtų gauti jį virtą, be sviesto ar alyvų padažo. Atsakymas buvo "Neįmanoma, prisvilsiąs." Česnako? Toliau jiedu vaidino trumpą komediją, kurios veikėjai vienas kito nesupranta. Jos buvo galima išvengti, jeigu pokalbininkai būtų kalbėję gimtąja kalba, kuri, visiškai akivaizdu, jiedviem bendra. Eko užsisakė viskio (gydytojų nurodymas - viskyje nėra cukraus).
Kresnas, barzdotas, panašus į žmogų, kuriam gydytojas daug ką draudžia, tačiau tų patarimų mažai paisoma. 75 m. išminčiaus biografijoje - daugiau nei 40 knygų, taip pat moksliniai darbai semiotikos, filosofijos ir filologijos tematika, romanai, esė ir žurnalistiniai straipsniai.
2007 metais Eko išleido esė rinkinį, kuriame jis, kaip europietis intelektualas, išmananantis tiek aukštąją, tiek masinę kultūrą, kreipiasi į žiniasklaidos skaitytojų auditoriją. Kita knyga - iliustruotas tomas "Bjaurumo istorija" (papildanti 2004 m. išėjusią "Grožio istoriją"). Baisybės, absurdas, sumušimai... Žodžiu, nuostabi knyga apie bjaurastį.
"Taip, ir darbas buvo labiau įkvepiantis nei sudarant knygą apie grožį. Grožis nuobodus, nes jis nuspėjamas."
Eko sako, jog 20 amžiuje grožis liovėsi buvęs madingas tarp rimtų dailininkų, tačiau persimetė į populiarųjį meną. "Mes apsupti daiktų, kurie nori būti gražūs", - jis paliečia druskinę, žurnalisto diktofoną, savąjį "BlackBerry". Ir omarą, dar vieną gražų objektą, kurį jam patiekė gausiai apipiltą sviestu ir kurio jis niekaip neįveikia.
Argi jaunoji karta nesidomi bjaurastimi kitaip - atiduodama pagarbą auskarų vėrimui ir tatuiruotėms, sąmoningai pamindami grožio suvokimą?
"Mūsų grožio samprata nuolat keičiasi, - atsako rašytojas. - Reikia trečios knygos: "Žavesio istorija". Žavesys - tai kas kita, jis gimsta iš žvilgsnio, iš pirštų judesio. Štai Barbros Streisand didžiulė nosis, tačiau ji turi ir dar kai ką. Tai skirtingos vertybės: žavesys ir seksualumas."
Daugelyje straipsnių, skirtų politikai ir televizijos epochai, Eko taip pat atiduoda duoklę žavesio jėgai: "Berluskonis yra triušis, bet turi žavesio."
Omaras priešinasi. Kai padavėjas pasisiūlo sudoroti jį vienu plaktuko smūgiu, rašytojas paprašo nunešti lėkštę: "Ne, ne, negalima pernelyg vargintis tik dėl to, kad pavalgytum. Tai vergystė."
Jis nori tęsti pokalbį apie grožį. "Žinote, aš parašiau 40 knygų, bet Italijoje išgarsėjau keliais straipsnio, parašyto 1961 m., sakiniais apie viktoriną "Buongiorno": aš parašiau, kad anksčiau štai žmonės garbino idealus - graikų dievus, apskritojo stalo riterius, superherojus, o televizijos epochoje grožio pavyzdžiu tapo mergina kaip visos."
"Dabar kiekvienas gali numaldyti savąjį pranašumo prieš kitus troškimą. Televizija čia padarė radikalių permainų."
Eko turėjo ką pasakyti apie televizijos epochą vos tik jai atsiradus: 1955 m. jis dirbo italų televizijos RAI TV kultūros laidose. Vėliau buvo leidyklos "Casa Editrice Bompiani" negrožinės literatūros redaktoriumi (iki 1975 m.) ir tapo įtakingu viduramžių istorijos ir estetikos ekspertu.
1959 m. jis pradėjo reguliariai rašyti lingvistinius bei filosofinius straipsnius žurnalui "Il Verri". Nuo tol jis vienu metu užsiėmė mokslo darbais, žurnalistika, romanų rašymu. 1971 m. tapo pirmuoju semiotikos profesoriumi Bolonės universitete ir šias pareigas paliko maždaug prieš mėnesį.
"Taigi, - gurkšteli jis kavos, žvilgteli į laikrodį, - išėjau į pensiją. Tačiau man lieka ovalinis kabinetas, jis senesnis nei Baltuosiuose rūmuose."
Tai dalis prabangaus namo, kurį įsigijo Bolonės universitetas. "Ten buvo niša, na, žinote, pasimylėti, ir dar ten esama slaptų koridorių..."
Eko pasiima cigarilę - tai paskutinis rūkaliaus, kurio stažas ilgumo sulig gyvenimu, džiaugsmas. Jis traukia ją neprisidegęs.
"Taip gaunu šiek tiek nikotino. Kartais restorane man pasako pastabą, o aš atsakau: "Ne, ne, čia ne tabakas, čia kokainas." - "A, tuomet viskas gerai", - garsiai juokiasi.
Paklaustas apie naują romaną, Eko raminamai mosteli. "Vienam romanui reikia šešerių metų. Tarp "Rožės vardo" ir "Fuko švytuoklės" praėjo aštuoneri, o paskutinis ("Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna") išėjo vos prieš keletą metų (2004 m.), taigi..."
Jis visai nenori kalbėti apie naujus literatūros kūrinius, be to, susitikimo laikas baigiasi.
Parengė Inga Teresiutė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą