Šiaulietis Gintaras Pagarauskas neteko kairės kojos, vaikšto su protezu, dešinė koja - su įtvaru, nes nėra raiščių. Nors vyras pasiramsčiuodamas tenueina iki artimiausio prekybos centro, jo darbingumo koeficientas, medikų vertinimu, nuolat didėja, todėl invalidumo pašalpa mažėja.
Nuo šio balandžio įsigaliojusi nauja neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka, anot specialistų, tampa vis labiau objektyvesnė. Viskas suskaičiuota pagal lenteles ir koeficientus. Tačiau kaip Gintarui objektyviai išgyventi iš 350 litų invalidumo pašalpos? Tokių likimų, įspraustų į koeficientus, Lietuvoje - tūkstančiai.
Gyvenimas ketvirtame aukšte
Buto Šiaulių daugiabučio ketvirtame aukšte duris atidaro Aniceta Lukšienė, Gintaro motina. Gintaras, atsiprašo mama, išėjo išnešti šiukšlių. Aniceta su sūnumi gyvena vieno kambario bute. Butas kuklus, tvarkingas. Kol grįš Gintaras, moteris papasakoja ir pati turinti I grupės neįgalumą, jau seniai nebeišeinanti iš namų, mat jai pripažinta kaulų osteporozė. Pavaikšto tik per kambarį... Gerai, kad jos sūnus Gintaras nueina iki parduotuvės.
Moteris per mėnesį gauna apie 800 litų pensijos, Gintaras per mėnesį gauna 350 litų. "Kol aš gyva, dar šiaip taip išgyvenam, bet galiu nelikti...", - sako motina. Nuo menkų šeimos pajamų moteris rūpinasi susitaupyti laidotuvėms. Aniceta mąsto taip: kai valdžia taip taupo, gali pakeisti įstatymus ir nebelaidoti.
Grįžta Gintaras. "Va taip ir vargstu su viena kojyte", - sako. Vyras pasiramsčiuodamas lazda pavaikšto, tačiau protezas nepatogus ir kiek ilgiau pavaikščiojus, atsiveria žaizdos, kita koja turi būti nuolat įtverta, nes yra trūkę raiščiai. Be įtvaro būtų visai sunku paeiti.
Darbingumas didėja, išmokos mažėja
Prieš pusketvertų metų jį pervažiavo automobilis. Kai Gintarą nuvežė į ligoninę, gydytojai beveik nedavė šansų išgyventi. Vyras buvo "susiūtas" iš naujo, atlaikė 10 operacijų, vienuoliktoji buvo kojos amputacija.
Iš pradžių Gintarui buvo nustatytas 20 procentų darbingumas, po metų - 25 procentai, o praėjusiais metais po medicininės apžiūros jo darbingumo procentas padidėjo iki 35. Atitinkamai didėjant darbingumui, kaskart mažėjo jo invalidumo išmoka. Pastarąjį kartą jo pensija sumažėjo 30 litų.
"Man tai yra dideli pinigai. Jei ne mamos pensija, nepragyvenčiau, vien už butą reikia mokėti 300 litų", - sako vyras.
Nors jo darbingumo procentas ir didėja, jis neįsivaizduoja, kaip ir kur galėtų dirbti. Nebent telefonu atsiliepinėti. Arba, juokauja, orus pranešinėti, nes sąnariai visada tiksliai pasako, kada bus lietaus. Bandė kompiuteriu mokytis, tačiau kompiuteris jam, pripažįsta vyras, kaip ateiviui. Gerokai reikėjo pavargti, kol išmoko mobiliuoju naudotis - galva po tiek narkozių nebe taip dirba.
"Ketverius metus autobusu nevažiavau, žiūriu ir neįsivaizduoju, kaip ten žmonės įlipa - geriausiu atveju, nueinu iki prekybos centro", - sako Gintaras.
Jo gyvenimas - tarsi neišsipildęs. "Stebuklingai išlikau, vadinasi, gal kažko nepadariau dar šiame gyvenime? Jaučiu, kad reikia gyventi kitaip, tik nežinau kaip", - prisipažįsta Gintaras.
Darbingas
"Mano bendradarbis dešimt ar penkiolika metų vaikščiojo su dviem protezais, ir tik po tiek metų aš apie tai sužinojau", - "Šiaulių kraštui" sakė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius Z. Skvarcianyj, kai jo paprašėme pakomentuoti Gintaro istoriją.
Anot pašnekovo, yra vertinama ne liga, o funkcinė būklė ir socialiniai aspektai, nes ir protezuotas žmogus gali normaliai vaikščioti ir, jei būtų sutvarkyta socialinė aplinka, toks žmogus gali būti ir 90 ir 100 procentų darbingas.
"Mes nustatome darbingumo koeficientą, o darbo ieškoti - ne mūsų kompetencija", - sakė tarnybos direktorius.
Anot jo, nuo šio balandžio įsigaliojusi Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka tapo dar objektyvesnė, liko mažiau vietos subjektyvioms manipuliacijoms. Tad Gintaro darbingumo procentas po kitos apžiūros gali dar padidėti.
Sumažins neįgaliųjų ir sutaupys pinigų
Naująsias neįgalumo ir darbingumo nustatymo taisykles sutiko pakomentuoti Vilniaus NDNT antrojo skyriaus teritorinio skyriaus vedėja D. Valadkevičienė.
Anot specialistės, pagal naująją tvarką skaičiuoklėje "dalyvauja" tik ligos su darbingumo koeficientu nuo 0 iki 55 procentų, išskyrus kelias išimtis (jei tai profesinė liga, nelaimingas atsitikimas darbe). Dabar, aiškino specialistė, nebesusideda, tarkim, penkios ligos po 80 procentų darbingumo. Anksčiau, jas susumavus, gaudavome trečios grupės invalidumą.
Nuo šiol, aiškino specialistė, darbingumas nuo 0 iki 25 procentų atitinka buvusią pirmąją invalidumo grupę, nuo 30 iki 40 procentų - antrąją ir nuo 45 iki 55 procentų - trečiąją.
Darbingumas esą priklauso ne tik nuo diagnozės, bet ir nuo koeficientų, kurie sužinomi, užpildžius specialią lentelę. Joje įvertinamas žmogaus išsilavinimas, profesiniai įgūdžiai, kvalifikacija, amžius, kiek valandų per dieną žmogus galėtų dirbti su šia patologija, darbo aplinkos pritaikymo galimybės. Nuo šių kriterijų gali kisti darbingumo procentas, o nuo jo - ir invalidumo grupė.
Pasikeitus tvarkai, pripažino D. Valadkevičienė, sumažėjo žmonių su 40 procentų darbingumu ir padidėjo su 50 procentų. Susitaupė ir šiek tiek pinigų.
"Darbingi gali būti visi, niekam nėra uždrausta dirbti, o užsienyje su protezais žmonės ne tik dirba, bet ir šoka, žaidžia, sportuoja," - tikino pašnekovė.
"Įstatymų prikurta, duok Dieve"
"Tokių istorijų yra daug ir nelabai kas gali padėti. Jei žmogus neužsidirbo pensijos, nėra kas juo pasirūpintų, valstybė, žinote, šiais laikais...", - išgirdusi Gintaro situaciją, komentavo Regina Bielskienė, Šiaulių neįgaliųjų draugijos pirmininkė.
Į bendriją, anot pirmininkės, buriasi tik tie neįgalieji, kurie nori bendrauti, tačiau dėl savo išgyvenimo neįgalusis turįs kovoti pats.
"Mano nuostata tokia: pats neįgalusi turi norėti kažko norėti. Aišku, tos pensijos juokingos, pabandykit išgyventi iš 300 litų - niekaip neišgyvensit, turi pats integruotis, turi norėti tai daryti," - įsitikinęs Marius Urmonas, Joniškio socialinio centro direktorius, Žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos pirmininko pavaduotojas, pats nuo 1988 metų sėdintis invalidumo vežimėlyje.
M. Urmonas yra įkūręs socialinę įmonę. "Noriu padėti likimo broliams rasti savo vietą, būti oresniais, pasijusti reikalingais", - sako vyras, tačiau neslepia susidūręs su problema: kai pasiūlo neįgaliesiems darbą, dažnai jie nenori dirbti. Šiauliuose du mėnesius ieškojo neįgalios valytojos, tačiau nerado.
M. Urmonas patartų kreiptis į mokymo centrus neįgaliesiems, kuriuose galima įsigyti norimą specialybę (pavyzdžiui, laikrodininko, batsiuvio ar juvelyro), o paskui per specialias Darbo biržos programas bandyti įsidarbinti.
"Įstatymų prikurta, duok Dieve, ir visi jie geri, tik reikia priversti juos vykdyti", - sako pašnekovas. - Aš juk ir pats galėjau arba sėdėti vežimėlyje ir nieko neveikti, arba prasigerti."
M. Urmonas pasisiūlė ištiesti Gintarui pagalbos ranką: suteikti informaciją apie mokymosi ir įsidarbinimo galimybes, padėti suruošti dokumentus.
"Žinoma, norėčiau, tik nežinau, nuo ko pradėti, jaučiu, kaip savotiškai degraduoju", - iškart sutiko Gintaras. Paklaustas, ar niekas jam iki šiol nebuvo suteikęs reikiamos informacijos apie gausybę neįgaliesiems prikurtų įstatymų ir programų, vyras nuoširdžiai atsakė - ne.
KOMENTARAS
Danijos patirtis - lankstaus darbo tvarka
Danai 90-ųjų pabaigoje pradėjo kurti "atvirų darboviečių" sistemą, pagal kurią nepilną darbingumą turintys asmenys gali dirbti pagal savo galimybes. 1998 metais patvirtinta vadinamoji lankstaus darbo tvarka, kuri, nors ir kritikuota, šiandien prigijo ir padeda fiziškai arba psichiškai neįgaliems asmenims netapti atstumtaisiais, neiškristi iš darbo rinkos.
Neįgaliais tapę asmenys, jei jie visai negali arba nenori dirbti, gauna invalidumo pensiją, bet ji yra kur kas mažesnė negu alga, gaunama už lankstų darbą. Tačiau dažnai neįgalūs asmenys yra pajėgūs bent iš dalies dirbti ir valstybė tos galimybės neatima.
Nustačius asmens neįgalumą ir darbingumą skirtinguose sektoriuose (pavyzdžiui, kontoroje ir fabrike), jam pasiūloma galimybė būti apiformintam kaip "lanksčiam" darbuotojui. Komuna (savivaldybė) privalo rasti darbovietę ir siūlyti pilną etatą, nors galima tartis ir dėl mažiau valandų. Kol darbo ieškoma, asmuo iš komunos gauna "lankstaus" bedarbio pašalpą (ji siekia 90 procentų paprastos bedarbio pašalpos), kuri vis tiek yra didesnė negu invalidumo pašalpa.
Dažniausiai lanksčia sistema naudojasi pakankamai jauni žmonės, iki ligos turėję darbą ir norintys jame likti. Danai, kaip ir dauguma vakariečių, sėdi bankų kišenėse, todėl gyventi iš pašalpos gali retas.
Sutarus dėl lankstaus darbo vietos, žmogus įdarbinamas pilnam etatui. Kadangi "lankstusis" darbuotojas turi sveikatos problemų, savaime aišku, kad jis nebus toks produktyvus kaip sveikas. Priklausomai nuo to, kiek žmogus realiai gali dirbti, nuo pusės iki dviejų trečdalių jo algos apmoka komuna, kuri vėliau pinigus susigrąžina iš valstybės biudžeto. Alga, kurią gauna "lankstusis" darbuotojas, negali būti mažesnė negu mažiausia toje darbovietėje esanti alga. Tačiau ji gali būti ir didesnė. Tiesa, komuna dažniausiai moka savo dalį nuo nurodyto minimalaus uždarbio konkrečioje bendrovėje, o didesnis atlyginimas - jau darbdavio geros valios reikalas.
Vis dėlto gerai sistemoje tai, kad "lankstaus" darbuotojo atlyginimas nesusijęs su jokiais valstybės numatytais koeficientais ir žemiausios skurdo ribos rodikliais. Žmogus gauna tokią pačią arba beveik tokią pačią algą, kokia mokama ir jo kolegoms.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą